Pastaruoju metu visuomenėje ir tarp profesionalų kyla aštrių diskusijų apie įvairias kultūros paveldo problemas. Į jas pažvelgti giliau padėti galėtų geresnės šalies menotyros istorijos žinios. Deja, su Lietuvos menotyros, architektūrologijos ir paveldosaugos istorija susipažinusių bei šių sričių pradininkų nuveiktus darbus žinančių yra mažai.
Vasarą minimos 100-osios Klemenso Čerbulėno gimimo metinės – proga susipažinti su šia spalvinga šalies menotyrai, muziejininkystei ir švietimui nusipelniusia asmenybe. Lietuviškos architektūrologijos pamatininko gyvenimo kelią pristato bei su jo profesiniais pasiekimais, nuostatomis ir veiklos sritimis išsamiai supažindina menotyrininkė Nijolė Lukšionytė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.
Menotyros akmenis mūrijo Kaune
Šią vasarą minime architektūros ir dailės tyrinėtojo Klemenso Čerbulėno 100-ąsias gimimo metines. Prieš 2 metus tokią pat gražią menotyrininko Vlado Drėmos sukaktį kolegos vilniečiai palydėjo konferencija ir knyga.
Abu šiuos žymius Lietuvos meno istorikus sieja interesų platumas, aistringas santykis su tyrimo objektu ir stebinančios talpos žinių bagažas. K. Čerbulėną ir V. Drėmą netikslu būtų vadinti savo srities pionieriais, nes abu turėjo solidžius pirmtakus – V. Drėma rėmėsi Stepono Batoro universiteto profesoriais Marianu Morelovskiu, Juliušu Klosu ir kitais, K. Čerbulėnas – profesionalios muziejininkystės Lietuvoje pradininku Pauliumi Galaune (1890–1988).
Tačiau jie buvo atkaklūs pamatų klojėjai: V.Drėma mūrijo pamatinius profesionaliosios lietuvių menotyros akmenis sovietmečio Vilniuje, K. Čerbulėnas – Kaune.
Aprėpė kelias veiklos sferas
Tarpukario Lietuva savo kultūrą kildino iš etninių tradicijų. Dėl to menotyra telkėsi į liaudies meno temas. Dvarininkijos puoselėt profesionalioji architektūra ir dailė minėta nedaug – pastelbta Halinos Kairiūkštytės-Jacynienės (1896–1984) studija apie Pažaislį (disertacija apginta Ciuriche 1926 m., išleista vokiečių kalba 1928 m.), Mikalojaus Vorobjovo (1903–1954) knyga apie Vilniaus architektūrą (Vilniaus menas. Kaunas: Spaudos fondas, 1940). Lietuvos architektūros tyrinėjimus sovietmečiu teko pradėti kaip ir iš naujo.
K.Čerbulėnas aprėpė kelias veiklos sferas – muziejininko praktiką, akademinį darbą, paveldo objektų dokumentavimą, mokslinius etninės ir profesionaliosios architektūros tyrinėjimus, dailės kritiką, viešų paskaitų ir ekskursijų vedimą.
Darbavosi beveik visose srityse lygiagrečiai, maksimaliai įsigilindamas ir visiškai savęs netausodamas. Gausų kūrybinį palikimą pristato 1984 metais paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos iniciatyva išleista K.Čerbulėno darbų bibliografija, palydėta muziejininko Povilo Valatkos įžanginiu straipsniu.
Su V. Stanikūnu įkūrė liaudies buities muziejų
K. Čerbulėnas gimė 1912 metų liepos 24 dieną Spalviškių kaime, Pabiržės valsčiuje, mirė 1986 metų sausio 4 dieną Kaune. Baigęs Biržų gimnaziją, 1933 metais įstojo į Vytauto didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinį fakultetą (istorijos skyrių). Lietuvai atgavus Vilnių, vietoje Stepono Batoro universiteto kūrėsi lietuviškas Vilniaus universitetas. Iš VDU perkeltame Humanitarinių mokslų fakultete 1941 m. K. Čerbulėnas baigė istorijos specialybę. Jam dėstė P.Galaunė, kuris sudėtingomis Lietuvai aplinkybėmis Vilniaus universitete sugebėjo išleisti dvi menotyrininkų laidas (1950 ir 1951 m.). Antrosios laidos absolventas Vytautas Stanikūnas vėliau kartu su K. Čerbulėnu kurs Rumšiškių liaudies buities muziejų.
Dar studijuodamas K.Čerbulėnas įsidarbino P.Galaunės vadovaujamame Kultūros muziejuje (dab. M. K. Čiurlionio muziejus): 1936-1942 metais jis buvo Etnografijos skyriaus vedėjo pavaduotojas, ten pat dirbo ir po karo (1945-1950 m.). Iš muziejaus direktoriaus pareigų 1949 metais atleidus P Galaunę kaip „politiškai nepatikimą“, K. Čerbulėnas nepilnus metus ėjo direktoriaus pareigas.
Inventorino kultūros paminklus
Visą tarpukarį Lietuvoje ruoštasi patvirtinti kultūros paminklų apsaugos įstatymą ir įsteigti jį vykdančią instituciją. Paradoksalu, tačiau parengtą įstatymo projektą, atmetusi visa, kas susiję su privačios nuosavybės teisėmis, priėmė marionetinė sovietų okupuotos Lietuvos vyriausybė. Tai įvyko LTSR paskelbimo išvakarėse, 1940 metų liepos 20 dieną.
Įkurta Kultūros paminklų apsaugos įstaiga (KPAĮ) registravo nacionalizuotų dvarų vertybes, savininkams pasitraukus, organizavo meno kūrinių pervežimą į muziejus. Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) KPAĮ dirbo11 specialistų, jų tarpe H. Kairiūkštytė-Jacynienė ir K. Čerbulėnas. Įstaigoje suformuoti dailės, architektūros, archeologijos ir etnografijos skyriai (šiam vadovavo K.Čerbulėnas) rūpinosi vertybių inventorinimu. Teko daug važinėti po Lietuvą, registruojant objektus ir darant jų aprašus. Natūrinių tyrimų pagrindai vėliau labai pravertė.
Vadovavo liaudies buities muziejaus ekspozicijos sudarymui
Iš mokytojo P.Galaunės K.Čerbulėnas perėmė reiklumą ir dalykiškumą, plačių faktografinių žinių ir minties logikos vertinimą. P.Galaunės skatinamas, diplominį darbą parašė apie kaimo skrynias Užnemunėje. Po to dalyvavo sudarant Lietuvių liaudies meno serijos albumus: Architektūra (1957 ir 1965) ir Mažoji architektūra (1970). Keičiantis etnografiniam Lietuvos kaimui, albumuose užfiksuoti objektai dabar tarnauja kaip neįkainojama ikonografinė medžiaga.
1970-1974 metais K.Čeburlėnas vadovavo Liaudies buities muziejaus ekspozicijos sudarymui, iš įvairių regionų kaimų atrinkinėjo būdingus pastatus. Rumšiškėse pavyko įgyvendinti vieną iš didžiausių Europoje etnografinį muziejų-parką. Jo prototipas – Stokholmo priemiestyje 1891 metais atidarytas oro muziejus, pavadintas Skansenu.
Tėviškės muziejaus idėją puoselėjo P.Galaunė, bet iki karo būta tik bandymų – 1932-1934 metais ant Kauno Parodos kalno atkeltas žemaitiškas numas, dūminė pirkia, trys klėtys, diendaržiais tvarkas, keli smulkesni objektai.
Švietėjas iš pašaukimo
Pedagoginis darbas K. Čerbulėnui nebuvo pagrindinis, tačiau įsijungęs į bet kokią kitą veiklą, jis dosniai perteikdavo žinias kitiems, vaizdžiai pasakodavo lankomų vietovių, pastatų istorijas – buvo švietėjas iš pašaukimo.
1945-1951 metais K. Čerbulėnas dėstė Lietuvos meno istorijos, liaudies meno ir kitus kursus Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1952 metais Vilniaus universitete jis vedė tiriamųjų ekspedicijų metodiką, 1952-1956 metais dirbo S. Žuko taikomosios dailės technikume, 1956-1957 metais meno istorijos kursą skaitė Kauno politechnikos institute.
Nuo 1960 iki 1972 metų Dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje vedė įvairius meno istorijos, liaudies meno, ornamentikos pagrindų, tekstilės, keramikos, kostiumo istorijos dalykus.
K.Čerbulėnas bendravo su savo kartos ir jaunesniais dailininkais, rašė tekstus baldų kūrėjo Jono Prapuolenio, keramiko Voldemaro Manomaičio, kitų autorių darbų katalogams, periodinėje spaudoje publikavo parodų recenzijas, enciklopedijose – apybraižas apie dailę ir dailininkus.
1970 metais išleido monografiją apie J.Prapuolenį. K. Čerbulėnas dalyvaudavo parodų aptarimuose, buvo gerbiama ir šiltai priimama asmenybė dailininkų aplinkoje.
1956-1983 metais „Žinijos“ draugijos Kauno skyriuje specialistas skaitė viešas paskaitas apie liaudies meną, baroką, renesansą ir kitus stilius, apie Kauno architektūros paminklus. Vadovauti kelionėms po Lietuvą jį kviesdavo kraštotyrininkai, ekskursijų vadovai, menininkai, studentai, netgi komjaunimo aktyvistai.
Enciklopedinės tyrinėtojo žinios ir mokėjimas bendrauti su įvairiausiais žmonėmis šias keliones neišdildomai įrašė dalyvių atmintin. Buvo vykstama ir į LDK istoriją menančias vietas (pilis, bažnyčias) Baltarusijos žemėse.
Pagal marksistinę metodologiją minčių „nešukavo“
1956 metais K. Čerbulėnas įsidarbino naujai įsteigtame Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute (LSAMTI) ir vis labiau atsidėjo moksliniam darbui. Šių eilučių autorei pasisekė kartu darbuotis Architektūros ir statybos institute 7 paskutinių mokslininko gyvenimo metų ir perimti iš jo naudingų dalykų.
Profesinę kvalifikaciją K. Čerbulėnas įgijo tyrinėdamas etninę architektūrą (1958 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją Lietuvių liaudies gyvenamojo pastato raida, 1973 metais parašė daktaro disertaciją Lietuvos valstiečių kiemo pastatų susidarymo istorija, tačiau daktaro mokslinis laipsnis nebuvo suteiktas – iš nuogirdų žinojome, jog daktarato autorius nesutiko „sušukuoti“ minčių pagal marksistinės metodologijos reikalavimus).
Kartu su LSAMTI kolegomis K. Čerbulėnas parengė du Lietuvių liaudies architektūros tomus (1965 m. ir 1968 m.). Kitaip nei albumuose, surinktus ir pagal tipologiją suskirstytus objektus lydėjo išsamus analitinis tekstas. Knygos buvo apdovanotos LSSR valstybine premija. Tai iš tiesų solidūs leidiniai, nepraradę mokslinės vertės ir šiandien. Iliustravimui panaudota daug apmatavimų brėžinių, sukauptų per ekspedicijas.
Gilinosi į baroko architektūrą
Nuo 1936 metais K. Čerbulėnas vykdavo į tiriamąsias ekspedicijas – iš pradžių rinko medžiagą apie etninę architektūrą, kryžius, o apie 1954 metus pradėjo fiksuoti ir aprašinėti dvarų rūmus, bažnyčias, koplyčias, pilis. 1962 metais Statybos ir architektūros institutas ėmėsi organizuoti paminklų apmatavimų praktikas su KPI, VISI architektūros specialybės studentais, kurių metu sukauptas didžiulis brėžinių archyvas.
K. Čerbulėnas buvo šių ekspedicijų mokslinis vadovas. Pats fotografavo egzotiška plačiajuoste kamera Maskva-5, kurią nešiojosi portfelyje rūpestingai įvyniotą į skepetą.
Po truputį toldamas nuo liaudies meno temų, K. Čerbulėnas ėmė gilintis į baroko architektūrą. Kartu su Vladimiru Zubovu 1964 metais publikavo platų straipsnį apie Lietuvos vėlyvąjį baroką, kuriame į architektūros istorijos regos lauką įtraukė daug provincijos bažnyčių, barokinių dvarų rūmų, miestų namų.
Kalbėjimą apie baroko mokyklos originalumą Lietuvoje autoriai buvo priversti „atsverti“ feodalizmo kritika. Didžiulis mokslinis K. Čerbulėno indėlis slypi Lietuvos architektūros istorijos I ir II tomuose – šiai studijai jis parašė ankstyvojo laikotarpio statinių, medinių pilių analizę, ženklią dalį tekstų apie renesanso, baroko ir klasicizmo architektūrą (knygos išleistos tik 1987 ir 1994, nors parengtos spaudai žymiai anksčiau).
Architektūrologas buvo ne tik formalus LAI redkolegijos narys, bet realus jaunesnės kartos bendraautorių konsultantas ir patarėjas. Naudodamas sukauptą faktologinę medžiagą, kartu su Tadu Adomoniu parengė Lietuvos dailės ir architektūros istorijos vadovėlio aukštosioms mokykloms I tomą (išleistas 1987 m.).
Jo įžangoje taip pat teko įdėti „apsaugas“ apie marksistinę metodologiją, kurios po to tekste visiškai nesistengta laikytis. Knygai Vilniaus architektūra (1985) jis parašė straipsnius apie baroko bažnyčias, rūmus, universiteto pastatus. Kartu su istoriku Algirdu Baliuliu parengė monografiją Tytuvėnų architektūros ansamblis (išspausdinta 1987).
Nuo 1970 metų architektūrologas nuolat rašė žurnalui „Statyba ir architektūra“ – apie dvarų ansamblius, bažnyčias, architektus, arklių pašto stotis. Parašydavo ir į „Kultūros barus“, „Literatūrą ir meną“, „Mokslą ir gyvenimą“, nes siekė perteikti žinią apie architektūros palikimą kuo platesniam skaitytojų ratui.
Vertino romantizmo ir istorizmo architektūrą
Išskirtinis K.Čerbulėno nuopelnas Lietuvos menotyroje – romantizmo ir istorizmo architektūros įvardijimas ir įvertinimas. XX a. pirmoje pusėje į XIX a. plitusį sekimą praeitų epochų stiliais visame pasaulyje buvo žiūrima negatyviai. Lietuvoje šį negatyvumą dar aštrino istorizmo tapatinimas su carinės Rusijos invazija.
Surinkęs medžiagą apie XIX a. Lietuvoje statytus dvarus ir sakralinius pastatus, K. Čerbulėnas pastebėjo, jog tai meniški vietinių bei iš Vokietijos, Lenkijos atvykusių architektų darbai. Pirmąjį tekstą, reabilituojantį XIX a. sroves, paskelbė 1971 metais žurnale „Statyba ir architektūra“ (Nr. 5).
Visą epochą po klasicizmo jis tuomet pavadino eklektizmo terminu. Vėliau susidomėjo pastatais iš natūralių lauko akmenų, juos aprašydamas, bandė įtvirtinti lapidinio stiliaus terminą (lot. lapidus – akmuo), tačiau jis neprigijo.
Gilindamasis į romantizmo sąjūdį XIX a. Lietuvoje, K. Čerbulėnas suprato, jog tai buvo reiškinys, palietęs ne tik visuomenės nuotaikas, pažiūras, bet ir medžiaginę kultūrą. Apie tai su mokslininku yra tekę ne kartą diskutuoti.
1983 metais „Statyboje ir architektūroje“ jis paskelbė seriją straipsnių apie romantizmo architektūrą Lietuvoje, kuriuose atskleidė gotikos bei klasicizmo formų interpretavimo ir derinimo su akmens mūro technika originalumą.
Vėliau iš tiesų pasitvirtino, kad šios originalios stilistikos epicentras yra Lietuvos teritorijoje. Išplėtotą tekstą Romantizmo architektūra Lietuvoje (1830-1860) Čerbulėnas parengė straipsnių rinkiniui „Dailėtyra“ (išėjo 1987 m.). Kadangi romantizmo reiškinys domino lenkų menotyrininkus, straipsnio vertimą 1992 m. išspausdino Poznanės universiteto mokslo žurnalas „Lituano-Slavica Posnaniensia. Studia Historiae Artium“.
Išliko sąžiningas ir nekomformistas
Sunku rasti žodžius, kurie apibūdintų įvairiapusę K. Čerbulėno asmenybę. Joje unikaliai derėjo teoretiko ir praktiko talentai. Veiklos intensyvumu amžininkų tarpe artimiausi jam buvo V.Drėma (1910-1995) ir Kazimieras Šešelgis (1915-1997).
Šiai kartai teko laviruoti tarp sovietinės ideologijos spaudimo ir siekio rašyti bei kitiems perduoti objektyvią Lietuvos architektūros istoriją. K.Čerbulėnas visada išliko sąžiningas, giliai mąstantis, nekonformistinės etikos tyrinėtojas.
