Diskutuojant apie valstybinį lietuvių kalbos statusą dažniausiai kalbama apie kitataučių piliečių asmenvardžių ir vietovardžių rašybą. Išties fundamentalus klausimas, ar bet kurios tautybės pilietis privalo mokėti valstybinę kalbą. Į šį klausimą vienintelis atsakymas – trumpas ir vienareikšmis – taip. Jei apskritai egzistuoja valstybinė kalba.
Iš tiesų daugelis kitataučių piliečių moka valstybinę kalbą, o kai kurie jų atstovai ją moka geriau, nei kai kurie etniniai lietuviai. Skaityti toliau
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laimėtoja, folkloro dainininkė ir etnologė Veronika Povilionienė, save vadinanti kaimo žmogumi, neseniai paminėjo savo septyniasdešimtmetį. Gimusi Kreivonyse, Dzūkijoje, mokyklą baigė netoli gimtinės esančiame Kapčiamiestyje. Studijuoti atvažiavo į Vilnių, vėliau kurį laiką gyveno Kaune, paskui vėl grįžo į sostinę. Paklausta apie dainavimą, atlikėja atsakė paprastai – išmokusi pati, dainavusi vaikystėje, šeimoje, savo aplinkoje. Tai ir buvusi tikroji jos dainavimo mokykla.
Ligos ir svajonės
„Krūties vėžys, cukrinis diabetas, du infarktai – gyvenimas mane ne kartą bandė nugnybti, bet vis dar nenugnybia“, – juokavo folkloro atlikėja V.Povilionienė. Skaityti toliau
2009 m. rudenį šviesaus atminimo doc. Rimantas Krupickas kultūros paveldui skirtame renginyje Elektrėnuose pirmą kartą parodė, kad rūpestis dėl lietuvių kalbos yra ne vien kalbininkų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Geografo kalba ir kalbėjimas mane apstulbino, bet jo pastangų kalbėti lietuviškai ir kurti tarptautinių žodžių atitikmenis, atvirai prisipažįstu, tada nesupratau. Prisimenu, kaip Rimantas tarė saugomija ir ji tąkart man kėlė tik juoką, o šiandien šį žodį vietoje junginio saugoma teritorija norėčiau tarti ir girdėti kuo dažniau.
„Baigėsi „Poezijos pavasaris“. Poetų daug, o į leidinį patenka vis mažiau. Ne todėl, kad poetai „nusirašė“, o todėl, kad tie, kuriems jau virš 50, tiesiog nebepublikuojami, atmetami, – jaunajai kartai nereikia nieko perimti, lietuviška kūryba buvusi iki „naujųjų europiečių“ tiesiog nereikalinga. Dingsta eilėraštis – atsiranda „tekstai“…
(Vidmantė Jasukaitytė)
***
Kokie teisingi rašytojos žodžiai!
Seniai stebiu tą keistą – vis labiau dabartinėje lietuvių literatūroje įsigalintį reiškinį, kai gražiai sueiliuotos ir su rimais eilės – tos įprastinės, su kuriomis augo, ir išaugo jau ne Skaityti toliau
Realija
Tie, kuriems teko ligi valiai pasidžiaugti be galo džiugia socializmo realybe ar sočiai persočiai prisimėgauti už širdies griebiančiu marksizmo-leninizmo realumu beigi realiomis komunizmo statybų realijomis, dar ir šiandien nenorom krūpteli nuo žodžių kritinis ar socialistinis realizmas ir nejučia panūsta kur nors kristi ar ką nors čia pat realizuoti (įpročio jėga, ką padarysi).
Ak, kaip džiaugėsi, įtariu, ne vieno tautiečio širdis, kai tie visi komunizmai-realizmai ir kitokie -izmai pagaliau paliko mus ramybėje. Bet kur tau! Skaityti toliau
