Žymos archyvas: tarptautiniai žodžiai

G. Storpirštis: Gimtieji žodžiai eina per širdį (video) (3)

Gediminas Storpirštis | Asmeninė nuotr.

Apie neįkainuojamą mūsų protėvių palikimą – lietuvių kalbą, apie jos tyrą grožį ir slėpinigą skambesį, apie gimtųjų žodžių paveikumą ir svetimųjų negyvumą… Apie raktą į pasaulėžiūrą ir teisę į nepriklausomą valstybę.

Apie visą tai ir daugiau Alkas.lt vyr. redaktoriui Jonui Vaiškūnui pasakoja aktorius, dainininkas Gediminas Storpirštis.

Šunų lojimas, vėjo šuorai, variklių gaudesys ir už tvoros rypuojantys kaimynai taip pat įsijungia į pokalbį… Skaityti toliau

V. Krikštaponis. Matas Slančiauskas – išskirtinė, nepakartojama asmenybė (3)

Matas Slančiauskas | Archyvinė nuotr.

Per lietuvių kultūros istoriją praėjo daug ryškių asmenybių, besistengusių įžiebti šviesos kibirkštį savo tautiečių sąmonėse ir širdyse, išsaugoti tai, kas nuo amžių buvo brangu lietuvių prigimčiai, ką jie per ištisus šimtmečius kūrė savo Tautos kultūros lobynui. Vienas tokių buvo Matas Slančiauskas – kaimo siuvėjas, knygnešys ir švietėjas bei tautosakos rinkėjas.

M.Slančiauskas gimė prieš 170 metų – 1850 m. vasario 21 d. Trumpaičių kaime, netoli Rudiškių (dabar Joniškio r.), bežemio medinių indų dirbėjo šeimoje. Tėvas anuo metu buvo laikomas išprususiu Skaityti toliau

G. Ronkaitis. Apie globalizatorių įrankius (17)

Tirpdoma Lietuva | Alkas.lt nuotr.

Mes gyvename sparčių permainų laikais. Manau, tai jaučia daugelis. Senoji sankloda griūva, naujoji dar neatsirado. Byra visuomenės austuva (sistema), fizikų sąvokomis tariant, vyksta visuotinė entropija (irimas). Kiek šis irimas yra žmogaus rankų kūrinys ir kiek sąlygotas pačios būtovės (istorijos), bendrojo visuomenės vystymosi dėsningumų, mes nežinome.

Tačiau pasaulio galingieji, sunkioje kovoje įtaką išsikovojęs „elitas“ („betters“ – save vadinantys geriausiais), negali neatsiliepti į šiuos iššūkius. Norėdami išlaikyti savo įtaką ir išsaugoti turtą, jie patys imasi pasaulio perkeitimo uždavinių, matydami, jog senoji ūkinė Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. Lietuvių kalba svetimžodžių gniaužtuose (II) (15)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt nuotr.

Tęsinys. I dalis ČIA.

Šiuolaikinė internetinė žiniasklaida tapo negyvos kalbos veisykla. Į ją įjunko ir sparčiai dauginasi įvairūs lavonrašiniai su užkrečiamų negyvažodžių įdaru. O platinami jie vadinamais „pranešimais spaudai“ – rašiniais gyvybiškai svarbiais šiuolaikinės internetinės žiniasklaidos gyvasčiai palaikyti. Internetinių dienraščių turiniui būdinga greitai kisti ir atsinaujinti. Čia jau ne dienraščiai, o minutraščiai per savo vidurius praleidžiantys copy/paste ir kitokiu būdu įsisavinamų Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. Lietuvių kalba svetimžodžių gniaužtuose (I) (118)

Jonas Vaiškūnas | penki.lt nuotr.

Nors beveik visų mintys prikaustytos prie karo su koronavirusu, bet  vis tik noriu atkreipti dėmesį ir į virusą ėdantį mūsų gimtąją kalbą bei dvasią. Abiejų užkratų šaknys regis tos pačios – „pažangusis“ globalizmas. Tik kūno mirtis atrodo  grėsmingesnė ir išreklamuota labiau nei kalbos.

Mūsų gimtoji kalba, nepridengta jokiais šarvais ir apsauginėmis kaukėmis, jau seniai varstoma viso pasaulio garsų ir raidžių virusų. Negausios mokslininkų pajėgos ir valstybiniai kalbos saugotojai – bejėgiai prieš juos. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Ar lietuvių kalba vis dar valstybinė? (13)

Like – Bike | R. Kazakevičiaus nuotr.

Diskutuojant apie valstybinį lietuvių kalbos statusą dažniausiai kalbama apie kitataučių piliečių asmenvardžių ir vietovardžių rašybą. Išties fundamentalus klausimas, ar bet kurios tautybės pilietis privalo mokėti valstybinę kalbą. Į šį klausimą vienintelis atsakymas – trumpas ir vienareikšmis – taip. Jei apskritai egzistuoja valstybinė kalba.

Iš tiesų daugelis kitataučių piliečių moka valstybinę kalbą, o kai kurie jų atstovai ją moka geriau, nei kai kurie etniniai lietuviai. Skaityti toliau

V. Povilionienės kertiniai gyvenimo akmenys (3)

Veronika_Povilioniene. Jonas Gvildys nuotrauka

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laimėtoja, folkloro dainininkė ir etnologė Veronika Povilionienė, save vadinanti kaimo žmogumi, neseniai paminėjo savo septyniasdešimtmetį. Gimusi Kreivonyse, Dzūkijoje, mokyklą baigė netoli gimtinės esančiame Kapčiamiestyje. Studijuoti atvažiavo į Vilnių, vėliau kurį laiką gyveno Kaune, paskui vėl grįžo į sostinę. Paklausta apie dainavimą, atlikėja atsakė paprastai – išmokusi pati, dainavusi vaikystėje, šeimoje, savo aplinkoje. Tai ir buvusi tikroji jos dainavimo mokykla.

Ligos ir svajonės

„Krūties vėžys, cukrinis diabetas, du infarktai – gyvenimas mane ne kartą bandė nugnybti, bet vis dar nenugnybia“, – juokavo folkloro atlikėja V.Povilionienė. Skaityti toliau

V. Vaitkevičius. Apie savastį, arba kokia kalba, tokia galva (138)

lietuviu-kalba-rastas_prigimtine-lt

2009 m. rudenį šviesaus atminimo doc. Rimantas Krupickas kultūros paveldui skirtame renginyje Elektrėnuose pirmą kartą parodė, kad rūpestis dėl lietuvių kalbos yra ne vien kalbininkų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Geografo kalba ir kalbėjimas mane apstulbino, bet jo pastangų kalbėti lietuviškai ir kurti tarptautinių žodžių atitikmenis, atvirai prisipažįstu, tada nesupratau. Prisimenu, kaip Rimantas tarė saugomija ir ji tąkart man kėlė tik juoką, o šiandien šį žodį vietoje junginio saugoma teritorija norėčiau tarti ir girdėti kuo dažniau.

Skaityti toliau

D. Apalianskienė. Revizoriai be portfelių? (6)

Dijana Apalianskienė | asmeninė nuotr.

„Baigėsi „Poezijos pavasaris“. Poetų daug, o į leidinį patenka vis mažiau. Ne todėl, kad poetai „nusirašė“, o todėl, kad tie, kuriems jau virš 50, tiesiog nebepublikuojami, atmetami, – jaunajai kartai nereikia nieko perimti, lietuviška kūryba buvusi iki „naujųjų europiečių“ tiesiog nereikalinga. Dingsta eilėraštis – atsiranda „tekstai“…
(Vidmantė Jasukaitytė)

***
Kokie teisingi rašytojos žodžiai!

Seniai stebiu tą keistą – vis labiau dabartinėje lietuvių literatūroje įsigalintį reiškinį, kai gražiai sueiliuotos ir su rimais eilės – tos įprastinės, su kuriomis augo, ir išaugo jau ne Skaityti toliau

J.Vaiškūnas. Piktnaudžiavimas svetimžodžiais žlugdo gimtąją kalbą (22)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt nuotr.

Pramušę lietuvių – vienos iš seniausių indoeuropiečių kalbų – apsauginį sluoksnį, svetimžodžių virusai į ją plūstelėjo neregėtu srautu.

Nespėjant sukurti lietuvių kalbos daryba jiems pagristų atitikmenų, svetimžodžiai palaipsniui virsta naujaisiais tarptautiniais žodžiais – įteisintomis svetimybėmis, nelyg vėžinėmis ląstelėmis, ėdančiomis ne tik gyvą, daugiaspalvį ir išraiškingą lietuvišką žodyną, bet ir laužančiomis lietuviško sakinio sandarą, keičiančiomis lietuvišką minties dėstymo, jos išraiškos ir, bendrai paėmus, savitos pasaulėvokos ir pasaulėraiškos būdą.

Pridengti lietuviškomis galūnėmis svetimžodžiai seniai jau kerojasi mūsų žodyne ir Skaityti toliau

KOKIA GALVA – TOKIA IR KALBA: Paisyk, ką šneki – nenusišnekėsi (4) (audio) (1)

Realija

Tie, kuriems teko ligi valiai pasidžiaugti be galo džiugia socializmo realybe ar sočiai persočiai prisimėgauti už širdies griebiančiu marksizmo-leninizmo realumu beigi realiomis komunizmo statybų realijomis, dar ir šiandien nenorom krūpteli nuo žodžių kritinis ar socialistinis realizmas ir nejučia panūsta kur nors kristi ar ką nors čia pat realizuoti (įpročio jėga, ką padarysi).

Ak, kaip džiaugėsi, įtariu, ne vieno tautiečio širdis, kai tie visi komunizmai-realizmai ir kitokie -izmai pagaliau paliko mus ramybėje. Bet kur tau! Skaityti toliau