D. Apalianskienė. Revizoriai be portfelių?

„Baigėsi „Poezijos pavasaris“. Poetų daug, o į leidinį patenka vis mažiau. Ne todėl, kad poetai „nusirašė“, o todėl, kad tie, kuriems jau virš 50, tiesiog nebepublikuojami, atmetami, – jaunajai kartai nereikia nieko perimti, lietuviška kūryba buvusi iki „naujųjų europiečių“ tiesiog nereikalinga. Dingsta eilėraštis – atsiranda „tekstai“…
(Vidmantė Jasukaitytė)

***
Kokie teisingi rašytojos žodžiai!

Seniai stebiu tą keistą – vis labiau dabartinėje lietuvių literatūroje įsigalintį reiškinį, kai gražiai sueiliuotos ir su rimais eilės – tos įprastinės, su kuriomis augo, ir išaugo jau ne viena Lietuvos karta, staiga pradedamos stūmti šalin, teigiant, kad tai visai ne poezija? Ir tuo pačiu metu stebime, kaip poezijos laukai užliejami paprasčiausiais tekstais, kuriose nėra nuoseklesnės minties, kur tik žongliruojama prašmatniais tarptautiniais žodžiais (galbūt tik surankiotais iš „google“ ) ar net anglicizmais (rusicizmai pagaliau tapo nebemadingi) ir kur netgi su žiburiu negalėtume rasti jokių rimų, jokios eilėdaros ar minties nuoseklumo.

Suprantu, kad pati literatūra nestovi vietoje, ji taip pat, kaip ir visas pasaulis keičiasi, tobulėja, ieško naujų saviraiškų, naujų minties dėstymo būdų ir šiaip visokių dar nematytų aukštumų, netgi ir eksperimentuoja – ir tas puiku, tačiau šitaip ta senesnio stiliaus eilėdarą staiga stumti į nuokalnę, į kampą ir klykti, kad tai nėra poezija – tą mano manymu gali daryti tik visiškas berazumis.

Galbūt vis tik palikime tą senąją, įprastinę ir šalimais vystykime kitokią – kokia tik prie širdies būtų, kokios tik panorėtume, kokia bus populiari ir einama. Juk tai vienas kitam netrukdo!

Keista matyti, kaip ir literatūros baruose staiga atsiranda naujas „literatūrinis elitas“, dažnai visiškai nieko nenusimanantis apie grožinę literatūrą, apie poezijos kūrimą ir jos subtilybes… Ir tokie imasi vadovauti visam paradui lyg vakarus mėgdžiojantys pankai, pakniopstomis skubantys į Europą – ar dar toliau :). Jie atsainiai, Nike sportbačiais aptraukta pėda nuspiria tai kas gražu, kas daugumos vis dar pageidaujama, mylima – ir norima toliau puoselėti.

Užsienietiški sportbačiai ir auskaro įsivėrimas į vieną ausį – žmogaus nepadarys tikru meno ar literatūros žinovu. Tokiu tapti reikia kai ko daugiau – reikia turėti tam tikrų žinių, tam tikrą išsilavinimą.

Keista, kai vienam svarbiausių Lietuvos literatūros ir meno žurnalų pradeda vadovauti istorikas.  Ar istorikas neturėtų  triūsti  archyvuose, istorijos institute, o gal net mokykloje mokant vaikus istorijos? Kodėl tokia svarbi „literatūrinė“ kėdė ir tokios rimtos, atsakingos pareigos atitenka asmeniui neturinčiam reikiamo profesionalaus pasiruošimo?

Stebėtina, kad  būtent ne literatai  diktuoja dabartines lietuvių literatūrines madas ir  formuoja tolimesnes lietuvių literatūros kryptis. Tai daro revizoriai be portfelių?

Įdomu, kodėl tyli tie, kuriuos tas tiesiogiai liečia? Ar jie  to nepastebi, ar  jiems tas nerūpi? Atviros nuomonės, atviros šnekos tik privačiuose pokalbiuose? Gal vis tik rūpi, bet bijo – bijo savo žodžio?

Viliuosi, kad pagaliau ateis laikas, jog apie tai viešai kalbėsime.

Niujorkas, 2016 06 03