V. Krikštaponis. Matas Slančiauskas – išskirtinė, nepakartojama asmenybė

Per lietuvių kultūros istoriją praėjo daug ryškių asmenybių, besistengusių įžiebti šviesos kibirkštį savo tautiečių sąmonėse ir širdyse, išsaugoti tai, kas nuo amžių buvo brangu lietuvių prigimčiai, ką jie per ištisus šimtmečius kūrė savo Tautos kultūros lobynui. Vienas tokių buvo Matas Slančiauskas – kaimo siuvėjas, knygnešys ir švietėjas bei tautosakos rinkėjas.

M.Slančiauskas gimė prieš 170 metų – 1850 m. vasario 21 d. Trumpaičių kaime, netoli Rudiškių (dabar Joniškio r.), bežemio medinių indų dirbėjo šeimoje. Tėvas anuo metu buvo laikomas išprususiu žmogumi – mokėjo skaityti, tad ir sūnų, vos sulaukusį penkerių metų, jis pradėjo mokyti skaityti iš lenkiško elementoriaus. Vėliau Slančiauskų Matukui teko mokytis Rudiškių špitolėje pas vargonininką.

Čia jis pramoko ne tik vargonuoti, bet ir pažinti natas bei lietuviškai skaityti. 1857 metus M.Slančiauskas įstojo į Joniškio parapinę mokyklą, kurioje buvo mokoma skaityti ir rašyti lietuviškai.

Sunkios Slančiauskų šeimos materialinės sąlygos (tėvas mirė palyginti anksti) vertė pramokti amato. Taip penkiolikmetis M.Slančiauskas jau tapo siuvėjo mokiniu. Dar po metų jis jau ėjo iš kaimo į kaimą, iš trobos į trobą siūdamas.

Siuvėjas – lietuvių tautosakos rinkėjas

Anuo metu kaimų jaunimas taip ir ieškojo tinkamos progos savaitgaliais užsukti pas vieną ar kitą kaimyną, o ypač ten, kur M.Slančiauskas siūdavo. Čia netrūkdavo pokalbių įvairiomis temomis. Taip keliaujantis siuvėjas, įtraukdamas šeimininko, pas kurį jis siuvo, namiškius ir svečius, kaip dabar sakytume, „dainų varžytuves“, imdavo jam negirdėtas dainas ir kitokią tautosaką užrašinėti. Tai daryti jį pirmiausia paskatino Lauryno Ivinskio sudarytuose ir išleistuose kalendoriuose rasti tautosakos pavyzdžiai. Taip laisvu nuo darbo laiku jis 1866 metais užrašė daug išgirstos tautosakos pavyzdžių, o nuo 1874 metų bandė ir pats kurti eiles, daineles, pasakas. Žinoma yra tik tai, jog M.Slančiausko eiliuotų mįslių ir poezijos 1884 -1886 metais buvo publikuota „Aušros“ lietuviškuose kalendoriuose, o vėlesniais metais ir kitoje lietuvių periodinėje spaudoje.

1876 metais M.Slančiauskas vedė Barborą Čepulytę. Netrukus jiedu susilaukė keturių dukterų: Kristinos, Jadvygos, Elžbietos ir Anelės bei dviejų sūnų, kurie anksti mirė. Be siuvimo, kurį laiką M.Slančiauskas vargonininkavo Žarėnų (dab. Šiaulių r.), Šiupylių ir kitose bažnyčiose. Tačiau šeima tada vertėsi nelengvai.

Pasirodžius „Aušrai“, 1883 metais M.Slančiauskas organizavo jos platinimą ir pats pradėjo leisti hektografuotą laikraštėlį „Dainų nešėjas“. Šį leidinį anuomet noriai skaitė Žagarės, Šakynos, Gruzdžių ir Joniškio apylinkių jaunimas.

Vargstančių tautiečių pusėje

Visur ir visada M.Slančiauskas stovėjo lengviausiai socialiai pažeidžiamų tautiečių pusėje. Apie tai jis rašė ir ano meto lietuvių periodinėje spaudoje. Savo rašiniuose tvirtino, jog su baudžiavos panaikinimu paprastam žmogui priespauda nepasibaigė. Su užuojauta jis aprašė nesibaigiančias kumečių varginančias keliones iš vieno dvaro į kitą, sunkų jų darbą, menką uždarbį ir beteisę padėtį. M.Slančiauskas vargingiesiems pranašavo, kad „rasis pagalba“, „ateis laikas, ir mums tos pačios žemės po skeliaudį primes“.

XIX amžiaus pabaigoje Lietuvoje pradėjus kurtis savišvietos draugijoms, 1889 metais M.Slančiauskas susipažino su gimnazistu, būsimu kalbininku Jonu Jablonskiu, o dar anksčiau ir su būsimu mediku Liudu Vaineikiu, kuris leisdavo atostogas gimtajame Svirplių kaime. Šių paskatintas, 1889 m. gegužės 1 d. kartu su Jonu Trumpuliu, Augustinu Baranausku, Aleksandru Ratkumi bei Juozu Valiu M.Slančiauskas įkūrė slaptą jaunimo draugiją, pavadinimu „Atgaja“. Tai buvo ne masinė organizacija, kuriai priklausė daugiau nei 10 asmenų.

Draugijos nariai platino draudžiamą pasaulietinę spaudą ir mokslo populiarinimo literatūrą. Visa tai „Atgajos“ draugija gaudavo iš knygnešių. Nors M.Slančiauskas 1888 metais jau buvo radęs kelią į Prūsų Lietuvą, bet jis tik tenkinosi pažintimi su leidėjais, – pats knygų nenešė. Kad įsigytų lietuviškų spaudinių, nuo 1889 metų pradžios naudojosi knygnešio Jurgio Bielinio paslaugomis.

M.Slančiausko pažintys su to meto lietuvių spaudos darbuotojais buvo gana plačios. „Atgajos“ veikimo metais jis kartais susitikdavo su Roku Šliūpu, Juozu Tumu-Vaižgantu, Juozu Miliausku-Miglovara, Kaziu Griniumi, Jonu Jablonskiu, susirašinėjo su Bulgarijoje gyvenusiu Jonu Basanavičiumi, o JAV su Jonu Šliūpu.

Įkliuvo caro žandarams

Nors „Atgajos“ draugijos nariai gerai suprato konspiracijos svarbą, visgi įkliuvo caro žandarams. 1895 m. liepos 18 d. žandarai krėtė ir M.Slančiausko namus. Rado 71 sąsiuvinį su tautosaka, jo paties kūryba, jam rašytų Jurgio Bielinio, Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių, Martyno Jankaus, Juozo Miliausko-Miglovaros ir kitų M.Slančiauskui rašytų laiškų, „Atgajos“ draugijos statutą bei lietuviškų kalendorių ir dainų knygelių. M.Slančiauskui buvo paskirtas kardomasis areštas Šiaulių kalėjime. Jis buvo nuteistas ir kalėjime išbuvo vienerius metus ir dvylika dienų, o 1896 m. rugpjūčio 23 d. caro įsakymu trejiems metams buvo ištremtas į Rygą.

Pasibaigus tremties laikui, 1899 metais M.Slančiauskas vedė Oną Zalogytę ir 1900 metais apsigyveno jos tėviškėje Reibinių kaime. Čia jis ir toliau tęsė savo nebaigtus darbus, pirmiausia versdamasis kaimo siuvėjo amatu.

Reibiniuose pas M.Slančiauską apsilankydavo knygnešiai, atgabendavo pasaulietinės bei socialistinės literatūros, užsukdavo lietuviai socialdemokratai, anuomet liaudyje plačiai vadinti „cicilikais“. Tad M.Slančiauskas buvo pravardžiuojamas ne tik bedieviu, bet ir cicilikų vyskupu.

Socialdemokratinės mintys

1904 metais prasidėjus rusų ir japonų karui, M.Slančiauskas atidžiai sekė įvykius tiek carinės imperijos gilumoje, tiek ir Tėvynėje, jausdamas bręstančias permainas, kurios prasidėjo kilus revoliucijai. Jis gerai suprato eilinių lietuvių nuotaikas ir ragino juos stoti į kovą prieš carizmą.

M.Slančiauskas kvietė Tautą vieningai kovoti, nes „iš vieno kai darysime, savo laisvę įsigysime“. Jis skaitė savo eiles slaptuose jaunimo susibūrimuose. Pradėjo bendradarbiauti „Darbininkų balse“, „Naujojoje gadynėje“, „Kovoje“, „Skarde“ bei Anglijoje leistame „Rankpelnyje“. Į šių leidinių redakcijas jis siuntė tiek savo kūrybos, tiek tautosakos, tiek ir korespondencijų iš kaimo žmonių gyvenimo ir su širdgėla kalbėjo, kad „mūsų žmonės tebėra tamsūnai“, sielojosi dėl kaimo žmonių girtavimo, rūkymo, kortavimo, pasakojo, kaip išnaudojami lengviausiai socialiai pažeidžiami tautiečiai.

Nuopelnai etnografijai

Žymūs M.Slančiausko nuopelnai yra ir lietuvių etnografijai. „Aušros“ muziejuje saugomas sąsiuvinis, kuriame sudėti šeši plunksna ir spalvotais pieštukais braižyti kaimų planai, sudaryti 1907 metais. Tik iš M.Slančiausko sudarytos schemos ir tėra šiandien žinoma apie Skaisčio ir Ąžuolupio upelius bei buvusius vieškelius.

Dar viename sąsiuvinyje, saugomame „Aušros“ muziejuje, M.Slančiauskas pateikia XIX amžiaus antroje pusėje vyrų nešiotus drabužius.

Nėra nė menkiausios abejonės, kad M.Slančiauską ir vėlesniais metais domino tautosakos paieškos ir etnografija, tačiau dar labiau pablogėjus sveikatai, 1918 metais ši jo veikla galutinai nutrūko. Iš viso M.Slančiauskas kartu su pagalbininkais surinko nepaprastai daug tautosakos: užrašyta daugiau kaip 4500 vienetų – apie 900 dainų ir kelios iš jų su natomis, 660 sakmių ir pasakų, apie 400 užkalbėjimų, 700 patarlių ir priežodžių, daugiau nei 200 mįslių, 550 įvairių tikėjimų, kaimų planų, vaistų receptų, piešinių ir kt., visa tai vadindamas „niekniekiais ir burtais“.

Mokėdamas kelias užsienio kalbas, jis sudarė tarptautinių žodžių žodynėlį. Jame įrašyti 427 tarptautiniai žodžiai su lietuviškais atitikmenimis.

Nei komunistas, nei ateistas

Savo namuose M.Slančiauskas buvo sukaupęs gausią asmeninę biblioteką. Joje, be grožinės literatūros kūrinių, buvo Aristotelio, Berkono, Dž.Bruno, Č.Darvino, Š.Furje, I.Kanto, D.Milio, F.Nyčės, Platono, Sokrato,
H.Spenserio, B.Spinozos, R.Tagorės, L.Tolstojaus ir kitų žymių žmonių veikalų. M.Slančiausko bibliotekoje buvo ir K.Markso „Kapitalas“ bei „Komunistų partijos manifestas“.

Sovietmečiu teigta, jog M.Slančiausko bibliotekoje būta Vladimiro Uljanovo-Lenino bei Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Aleksos-Angariečio parašytų ir išleistų veikalų, o ypač išleistų po 1917 metų spalį įvykdyto bolševikų perversmo Rusijoje. Tai – visiška netiesa, nes šios bibliotekos savininkas buvo ne toks socialistas, kokio socializmo Lietuvai ir kitoms laisvojo pasaulio tautoms nešėjai buvo Vl.Uljanovas-Leninas, V. Mickevičius-Kapsukas ir Z.Aleksa-Angarietis. LKP ideologai bei propagandistai M.Slančiauską jau po mirties bandė padaryti komunistu ar ateistu.

Tokiu jis niekada savęs nelaikė.

Šnapsas ir tabakas – knygos

M.Slančiausko biblioteka naudojosi ne tik pats jos šeimininkas, bet ir Skaistgirio bei aplinkinių kaimų jaunimas ir kai kurie Žagarės dviklasės mokyklos pedagogai. Dažnai su ironija apie savo bibliotekoje buvusias knygas M.Slančiauskas mažiau išprususiems savo kaimynams sakydavęs: „Čia mano šnapsas ir tabakas“. Į amžiaus pabaigą jis visą gyvenimą kauptas knygas išdalino kitiems.

Visą gyvenimą paskyręs savo Tėvynei ir rūpinęsis savo tautiečių švietimu, išsaugojęs ateinančioms kartoms lietuvių liaudies kultūros lobius, daugelio apleistas ir užmirštas, 1924 m. kovo 11 d. M.Slančiauskas mirė. Švietėjas palaidotas Rudiškių kapinėse.

Vienas iš Lietuvos Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių, vėliau Lietuvos prezidentas Kazys Grinius pripažino, kad M.Slančiauskas „daug daugiau yra Tėvynei paaukojęs negu iš jos gavęs“.

1927 metais už JAV gyvenusių M.Slančiausko mokinių ir jo gerbėjų surinktas lėšas Rudiškių kapinėse ant jo kapo buvo pastatytas ir atidengtas antkapinis paminklas su įrašytais jo žodžiais: „Dirbau, krutėjau, kiek galėjau. Dabar jau gana“.

Parengta pagal „XXI amžių“