Tęsinys, 1 dalis čia, 2 dalis čia, 3 dalis čia, 4 dalis čia.
8. Svetimiesiems naudingu kursu
Kai valdantieji nebeturi savo Tautos ir jos valstybės raidos įžvalgų, tokia Tauta ir valstybė jau stovi prie pražūties ribos. O slinkimą prie jos pagreitina ir mėginimai politizuoti istoriją, aiškinti ją tik saviems ar maitintojų tikslams naudinga linkme. Skaityti toliau
Gruodžio 5 d. per Lietuvos televizijos laidoje „Lietuva prieš 100 metų“, buvo pasakojama apie Vilniaus universiteto atkūrimą. Joje buvo pateikta daug abejotinų faktų ir netikslumų.
Istorikas A. Bumblauskas labai gyrė Vilniaus universitetą XIX amžiaus pradžioje, veikusį jau Rusijos imperijos sudėtyje. Apie senąjį Vilniaus universitetą istorikas A. Šapoka rašė, kad jis […] pasidarė lenkų kultūrinė tvirtovė, duodanti toną beveik visam Lietuvos gyvenimui. Jis varė griežtą lenkinimo akciją beveik visose Lietuvos mokyklose, kurios tik buvo pavestos jo priežiūrai. Niekados Lietuvos istorijoje nebuvo tokios lenkinimo akcijos, kaip šiame laikotarpyje. Skaityti toliau
Pratarmė
Kokiame plote senovėje buvo kalbama lietuvių ir apskritai baltų kalbomis, rodo baltiškų vietovardžių, ypač vandenvardžių (hidronimų), paplitimas. Tuos vietovardžius tyrė ir toliau tebetiria daugelis mokslininkų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Kartu atitinkamuose plotuose išryškinamas ir gyventojų perėjimas prie slavų kalbos (kalbų), kitaip sakant, tų kraštų slavizacija. Savaime kyla klausimas: ar ten nėra išlikę baltiško (lietuviško) paveldo ir žmonių pavardėse, apskritai asmenvardžiuose? Skaityti toliau
2009 m. birželio mėnesį Lietuvių kalbos instituto darbuotojas Kazys Garšva autoriaus dėmesį atkreipė į telefono abonentų knygas, kuriose esama daugybė pavardžių ir jos lengvai lokalizuojamos. Jis parūpino neseniai Lenkijoje išleistą telefono abonentų knygą, pavadintą „Suvalkai. Individualūs klientai… telefonų knyga“ (SUWALKI klienci indiwidualni… książka telefoniczna…). Ačiū kolegai Kaziui! Knygoje nuo 25 iki 104 puslapių yra penkiomis skiltimis (didelis knygos formatas!) smulkiu šriftu glaustai pateikta daugybė pavardžių, abėcėlės tvarka suskirstytų pagal gyvenvietes. Tos pavardės ir buvo panaudotos lingvistinei analizei. Skaityti toliau
1905 m. liepos mėnesį Jonas Basanavičius po 25 metų gyvenimo Bulgarijoje grįžo į Lietuvą ir iš karto pradėjo kovoti dėl lietuviškų pamaldų Lietuvos bažnyčiose. Jau 1905 metais ir buvo įsteigta „Sąjunga grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiai Lietuvoje“. Į steigiamąjį minėtos sąjungos komitetą įėjo Jonas Basanavičius, kun. Juozapas Ambraziejus, Jonas Kriaučiūnas, Mečislovas Davainis-Silvestravičius, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Petras Vileišis ir kiti. J. Basanavičius buvo išrinktas šios sąjungos pirmininku. J. Basanavičius pradėjo rengti laišką popiežiui apie lietuvių kalbos padėtį Lietuvos bažnyčiose ir jau 1906 m. gegužės 23 d. jis buvo išsiųstas popiežiui Pijui XX gegužės 25 d. dar 72 egzemplioriai išsiųsti Europos ir pasaulio kardinolams vyskupams. Skaityti toliau
Juzefas Pilsudskis – tai antrasis Vytautas Didysis…
Armija Krajova, jos kariai turi būti lietuvių taip pat minimi ir gerbiami, kaip Lietuvos partizanai, kovoję prieš sovietinius okupantus…
Reikia greičiau Lietuvoje įvesti lietuvių-lenkų dvikalbystę ir lenkišką abėcėlę…
Tai mintys iš LRT, laidų „Istorijos detektyvai“ apie Juzefą Pilsudskį, apie lenkų Armiją Krajovą (AK), pagaliau tai ir panašaus turinio kai kurių Lietuvos Respublikos Seimo „tautos atstovų“ – Skaityti toliau
2014 metais Jo Ekscelencijai Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui rašiau laišką „Dėl netinkamos lenkų tautybės kunigų veiklos Lietuvoje“, kur aprašiau faktus kaip lenkų tautybės kunigai tęsia Lietuvoje savo antilietuvišką veiklą, naudodamiesi tikinčiųjų religiniais jausmais, laiko pamaldas už Lietuvos okupantą Pilsudskį ir Armijos Krajovos kovotojus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta komisija konstatavo, kad Armijos Krajovos partizanai ruošėsi atplėšti Vilniaus kraštą nuo Lietuvos ir kėsinosi į Lietuvos žemių vientisumą, žudė nekaltus Lietuvos gyventojus lietuvius. Skaityti toliau
Pasibaigė Vasario 16-osios minėjimas, išsivažinėjo svečiai. Pasirodė eilė straipsnių, raginančių elgtis europietiškiau, nurodoma, nuo ko priklausys Lietuvos ir Lenkijos santykiai, pasidžiaugta, kad pagaliau po krūvos metų kaimynų prezidentas apsilankė Lietuvoje. Tad kas vyko per tuos metus?
Tiek lietuviai, tiek lenkai masiškai pradėjo važinėti vieni pas kitus, pažino vieni kitus, įsitikino, kad ir vieni ir kiti yra verti pagarbos, kad ramiai galima kalbėtis visomis temomis be išankstinio nusistatymo, žodžiu, prasidėjo geras abiejų šalių piliečių bendravimas. Skaityti toliau
Lenkijos respublikos prezidentui ponui Andžejui Dudai
Ponas Prezidente,
Lenkijos žiniasklaidos priemonėse vis pasirodo Jūsų patarėjų nuomonės apie santykius su mūsų šalimi, kuriose ypač akcentuojama lenkakalbių lietuvių – Lietuvos lenkų – padėtis. Paprastai jos būna nepasvertos, neparemtos faktais ir tiesa, stokojančios gilesnių žinių ir kultūros. Skaityti toliau
Vilniuje leistų lietuviškų laikraščių „Kelias“ ir „Vilniaus rytojus“ atsakinguoju redaktoriumi pasirašinėjęs Julius Navikas gimė 1854 m. kovo 10 d. (pagal Julijaus kalendorių). Gimtinė – Gačkiškiai, kaimas Inturkės parapijoje (Molėtų r.). Juozo ir Rozalijos Misiūnaitės sūnus. 1876–1881 m. tarnavęs rusų kariuomenėje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje ir dirbo Petro Vileišio žemės ūkio mašinų fabrike „Vilija“. Karo metu kartu su „Vilija“ buvo išvažiavęs į Rusiją. Kaip technikas darbavosi keliuose Rusijos miestuose. Po karo grįžo į Vilnių ir dirbo įvairiose geležies įrankių dirbtuvėse. Skaityti toliau
Pirmosios gruodžio savaitės skandalus papildė dar vienas: siūlyta iškilmingai pažymėti Lenkijos valstybės viršininko (taip jis pats titulavosi) ir Rytų Lietuvos okupanto bei aneksuotojo Juzefo Pilsudskio 150-ąsias gimimo metines. Visą kampaniją lydėjo Lietuvoje gyvenančių ar atvykusių žurnalistų J. Pilsudskį liaupsinantys straipsniai, ciniškai „randami“ jo nuopelnai Lietuvai ir jos valstybingumui, o dėl Vilniaus ir visos Rytų Lietuvos okupacijos siūlyta vos ne vienos rusų humoristinės laidos personažo žodžiais – suprasti ir atleisti.
Adamas Michnikas: „Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos be Vilniaus“ Skaityti toliau
Krikšto laikas
Istorijoje įprasta laikyti, kad krikšto data yra toji, kada krikštijasi genties ar šalies valdovas.
Dėl Lietuvos krikšto datos esama keleto nuomonių – tų datų nurodomos net trys: 1009, 1251 ir 1387 m. (LI 2012, 26, 29, 40, Kviklys 1985, 29). Pridėjus dar Vytauto vykdytą atgautosios Žemaitijos krikštą 1413 m., datų būtų jau keturios.
Latvijos atvejis keblesnis – Latvija resp. šiaurės baltai iki vokiečių ekspansijos nebuvo Skaityti toliau
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, tikrai verta atsigręžti ne tik į Vasario 16-osios signatarus, bet ir jų brandos kelio genezę. Taigi ir į ankstyvąją lietuvių tautinio atgimimo žiniasklaidą. Pirmiausia, į Aušros ir Varpo žurnalus. Jų tematiką nagrinėjo literatūrologai Adolfas Sprindys, Irena Kostkevičiūtė, literatas Juozas Tumas, kalbininkas Arnoldas Piročkinas, istorikai Vytautas Merkys, Rimantas Vėbra, bibliografas Vaclovas Biržiška, knygotyrininkas Domas Kaunas ir kiti. Savo skelbtuose prisiminimuose apie Aušrą ir Varpą kalbėjo ir juose rašę aušrininkai dr. Jonas Basanavičius, Martynas Jankus, Jonas Šliupas. Skaityti toliau
Skelbiama iš: Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai, III, Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2003, p. 94–101.
Šie rajonai po karo buvo gerokai atmiešti naujai atsikėlusiais gyventojais. Tų atsikėlėlių pavardės čia nebus liečiamos. Kalbėsime tik apie senųjų gyventojų pavardes.
Pirmiausia konstatuotina, kad jos iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitose Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių pavardžių, tik labiau aplenkintos ir apskritai suslavintos. Skaityti toliau
Kas ir kokia yra ta lietuvių kalba? Kalba, kuria šneka tik apie 4 mln. žmonių ir kuri nepatenka į pasaulio kalbamiausiųjų šimtuką? „Esate maža tauta, todėl turite turėti diiiiidelę kalbą“, – kartą pasakė vienas mūsų studentas užsienietis. Ir ji yra didelė keliais atžvilgiais.
Pirmiausia, lietuvių kalba yra labai – tikrai labai sena. Ji panaši į sanskritą (klasikinę indų kalbą), senovės lotynų ir graikų kalbas. Tai seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, išlaikiusi daugiausia fonetinių ir morfologinių prokalbės, iš kurios išsirutuliojo dauguma Europos kalbų, ypatybių. Skaityti toliau
Dainių Razauską kalbina Jolanta Jurkūnienė (pagal LRT laidą „Žinių amžius“, 2017.02.15)
– Kokią prasmę ir reikšmę Jūs teikiate baltų pasaulėvaizdžiui, kokius įmanomos jo sąsajos su šiandiena?
– Viena vertus, ima toks jausmas, kad vis niekaip neprieini prie pagrindinio klausimo, pagrindinio darbo, vis darai visokius antraeilius, šalutinius. Randasi baimė, kad prie to pagrindinio darbo žmogus taip ir neprieisi. Lukštai tik lukštenasi, lukštenasi, o branduolio kaip nepasieki, taip nepasieki. Skaityti toliau
Įsidėmėkime: nūdienos sutelktas dėmesys piliakalniams – tai subordinuoto trijų jėgų veiksmo rezultatas. Mokslinės minties, visuomeninio judėjimo ir valstybės institucijų bendro veikimo produktas. Deja, dera pripažinti: toks atvejis mūsų valstybėje išimtis. Nors turėtų būti norma, konstanta.
Tai, kad 2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais, laikome savosios tapatybės (savasties) įteisinimo laimėjimu (tiesa, palyginus kukliu). Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas jiems dėmesys, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu. Turinys dar likęs lyg ir už borto. Lyg ir liko tebegaliojanti vadinamosios Skaityti toliau
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?
Maironis „Pavasario balsai“, 1895.
Įžanga. Nutylėta istorija
Lenkijos 1920–1939 metais okupuoto Vilniaus istorija ilgą laiką liko nepastebėta Lietuvos istorijos tyrimuose, mokyme ir tautos istorinėje sąmonėje. Skaityti toliau
au senais sovietmečio laikais buvo juokaujama, kad prekybą ir kultūrą išmano kone kiekvienas, nes tos epochos pabaigoje apie tai buvo kalbama dažnai ir karštai. Nors prekybos iš tiesų nė nebuvo, ir tai liudijo vis ryškiau šviečiančios tuščios parduotuvių lentynos, o kultūros veikla, skirta laimėjimų, kurių nebuvo, propagavimui, taip pat žadino pagrįstų abejonių, ar apskritai tikslinga ją vykdyti anuometiniu pavidalu.
Šiandien viena iš tokių temų, kurias Lietuvoje išmano visi, yra Lietuvos lenkų problemos. Skaityti toliau
Kazys Misius. Šv. Kazimiero draugijos skyriai, skaityklos, vaikų darželiai (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 152–186). Ištraukos:
Viena įtakingiausių lietuvių organizacijų okupuoto Vilniaus krašto kaimuose buvo Lietuvių Šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti. Tokios tautiškai katalikiškos draugijos idėja kilo kun. Nikodemui Raštučiui. Jo pasiūlymui pritarė kunigai Petras Kraujalis, Jonas Skruodys, Vincentas Taškūnas ir Vincas Zajančkauskas. Dar 1922 metų pradžioje parengiamas Šv. Kazimiero draugijos įstatų projektas. Manyta, kad šv. Kazimiero vardas ne tik pabrėš organizacijos katalikišką kryptį, bet ir sumažins pretekstų prie draugijos kibti valdžios pareigūnams. Tikėtasi Skaityti toliau
Antanas Tyla. Švietimas Dieveniškių apylinkėse iki XX a. pradžios (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 78–81.) Ištraukos:
1526 m. Vilniaus vyskupijos sinodas įpareigojo steigti prie bažnyčių parapines mokyklas. Kijevo seniūnas Geranainių valdytojas Martynas Goštautas Dieveniškėse bažnyčią fundavo 1474 m. Apie mokyklos buvimą prie jos XV–XVII a. nepavyko užtikti žinių.Yra žinoma, kad Šalčininkų bažnyčia 1622 m. buvo įpareigota turėti vargonininką, kuris ne tik grotų, bet ir mokytų vaikus. Pirmosios žinios apie Dieveniškėse veikusią mokyklą siekia Skaityti toliau
Ištraukos iš Kazio Misiaus straipsnio „Dieveniškių krašto kaimai: Istorinis ir geografinis žodynėlis“ (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 41–77). Paryškinimai Alko redakcijos.
ALBERTINA, kaimas Dieveniškių ap., 5 km į vakarus nuo Dieveniškių. Dvaras įsikūrė apie XIX a. vidurį. 1928 m. pradėta pardavinėti Albertinos dvaro žemė, kurios lietuviams valdžia neleisdavo įsigyti.
ANTANIŠKĖS, kaimas Poškonių ap., 8 km į šiaurės vakarus nuo Poškonių, prie Baltarusijos sienos. Įsikūrė XIX a. pradžioje buvusiose Radvilų Subatininkų dvaro valdose. 1890 m. visi kaimo žmonės kalbėjo lietuviškai. Skaityti toliau
Ištraukos iš: Petras Gaučas. Dieveniškių apylinkių ir jų kaimyninių sričių gyventojų etnolingvistinės sudėties raida XIX ir XX a. istorinių (kartografinių, statistinių, literatūrinių) šaltinių šviesoje (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 176–207.) Paryškinimai redakcijos.
Šiandieniniai Dieveniškių apylinkių lietuvių kalbos likučiai, gerokai nutolę nuo lietuvių kalbos arealo (Varėnos rajono), – netolimoje praeityje buvusio vientiso lietuvių kalbos ploto liekana. Istoriniai šaltiniai rodo, jog iki XIX a. antrosios pusės vidurio Dieveniškių apylinkės siejosi su ištisiniu lietuvių kalbos arealu. XIX a. antrojoje pusėje baltarusių kalbai išplitus Nočios–Eišiškių–Pabradės apylinkėse, Skaityti toliau
Skiriama prieš 76 metus iš lenkų okupantų išvaduotam Vilniui
1939 metų spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į 19 metų buvusią Lenkijos okupuotą teritoriją, o po dienos buvo iškilmingai sutikta Vilniuje.
Vilnius grįžo Lietuvai, nors priverstinės šio grįžimo sąlygos aiškiai įspėjo apie suverenumo praradimą ir tų pačių metų birželį ištiksiančią naują sovietinę okupaciją.
Vis dėlto šis Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių mieste buvo džiaugsmo diena. Ji gana plačiai ir vaizdingai aprašyta amžininkų liudijimuose, patys Vilniaus okupacijos ir atgavimo faktai įtraukti į mokyklines istorijos programas. Skaityti toliau
Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas. Tautos kultūros savimonė. Vilnius: Mintis, 1988, p. 20–51.
1.
Kada XVIII a. pab. pagal Edukacinės Komisijos reformas mokyklose nuo lotynų kalbos, kaip dėstomosios, buvo pereinama prie vietinės nacionalinės kalbos, ja Lietuvoje buvo pripažinta ne lietuvių, bet lenkų kalba, nors kai kurie dalykai ir toliau buvo dėstomi lotyniškai. Taigi Lietuvoje nebuvo įgyvendintas vienas pagrindinių Švietimo laikų mokyklinės reformos reikalavimų – mokyti vietine liaudies kalba. Vietoje liaudžiai svetimos lotynų kalbos mokyklose buvo liaudžiai primesta svetima lenkų kalba. Lietuvių Skaityti toliau
Paradoksas, tačiau prabangos apmąstyti savo istorinę egzistenciją laisvai, be išorinių trukdžių ir vidinių nesusipratėlių, turėjome labai nedaug.
Net ir gavę trumpus, lauktus šansus, kalbame kalbas apie tai, kaip nusileisti, atsitraukti, prisitaikyti. Kada kalbėsime apie būtinybę išplėsti savo kultūrinę įtaką? Būtinybę susigrąžinti savo kalbinės erdvės kontrolę? Keli šimtai metų priespaudos išdegino skaudžią žymę. Drįstu manyti, kad okupacijų išdegintose mąstymo dykrose dar ilgai nevešės šiuolaikiška, kritiška, sveiko humoro turinti lietuviška mintis. Jos vietoje, sakytų pesimistas, želia pigi vartotojiškos kultūros kalbinė susena, sėkmingai tręšiama chamiška verbaline trąša, taip būdinga naujam internetiniam kalbos vartotojų “alitui”. Bet nesu pesimistas, todėl rašau, kad tokioje dirvoje jau pakanka mėšlo ir kitoms kalbinėms bei mąstymo kultūroms bręsti. Jos tą ir daro. Skaityti toliau
Ne pirmus metus Lietuvoje vyksta diskusijos apie asmenvardžių rašymą Lietuvos piliečių pasuose nevalstybine kalba. Nieko keista, jog šios diskusijos ilgus metus užstrigusios ir nejuda iš mirties taško.
Viena pusė (LLRA, LSDP, Lietuvos lenkų diskusijų klubas) kategoriškai reikalauja pažeisti arba pakeisti Konstituciją, ignoruoti visuomenės bendrąjį interesą bei viešąją nuomonę ir asmenvardžius nelietuviškai rašyti vietoje įrašų valstybine kalba. Kita pusė objektyviai negali su tuo sutikti, remdamasi ta pačia Konstitucija, Europos žmogaus teisių teismo sprendimais, tarptautine praktika Skaityti toliau
Visiškai sutinku: mažos tautos dažniau negaluoja fobijomis, kad jas pasiglemš didžiosios, jos išnyks, kaip kažkada išnyko, sakykime, prūsai. Bet visiškai suprantu ir tuos, kurie visaip priešinasi tokiai ateičiai, dažnai ir radikaliais būdais.
Žinoma, čia kalbu apie lietuvius ir visus gyvenančius Lietuvoje. Nagrinėdami iš Rytų kylančias potencialias grėsmes, mes tarsi užmiršome, kad deklaruojamų kaimyniškų santykių fone ne mažesnė nuolatinė grėsmė tvyro iš kitos pusės, su kuria buvome susidėję šimtmečius, ir tas bendras sugyvenimas baigėsi dalies Lietuvos okupacija. Skaityti toliau
Prieš 416 metų M. Daukša priminė, kad tautos gyvuoja daugiausia išlaikydamos savo kalbą. Gal dėl to mūsų priešai ir tariami draugai prieš ją tiek kovojo ir kovoja, nori bent dalį tos kalbos sunaikinti, nes kalba – ir svarbi valstybės suvereniteto dalis. Dėl to mūsų valstybės kūrėjai stabdydami polonizaciją, dar prieš 125 metus lenkiškas raides pakeitė čekiškomis č, š, ž. Prieš 97 metus jie atstatė nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje Skaityti toliau
Tęsinys. Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA.
Nuo Liublino akto pasirašymo Lietuva, kaip savarankiška valstybė, formaliai nustojo egzistavusi. Ir Europos, ir pasaulio žemėlapiuose ji bežymėta tik kaip Lenkijos dalis, nes pagal Liublino aktą bendra valstybė turėjo būti vadinama tik Lenkijos karalyste.
Liublino unija buvo tarsi repeticija, pavyzdys J. Stalinui, 1940 m. vasarą įjungiant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes į SSRS „tautų šeimą“.
Po Liublino unijos LDK palaipsniui prarado savarankiškumą. Nors dar savo kariuomenę išlaikė, skelbė karus ir taiką rusams, švedams ir kt. Tuo tarpu seimuose, senatuose Lietuvos ir Lenkijos atstovai dažnai gindavo tik savo šalių interesus. Skaityti toliau
