R. Dilius. Tautinė tapatybė – muziejinė egzotika ar būtina išlikimo sąlyga? (II)

Tęsinys, I dalis ČIA

Šioje dalyje nagrinėsime valstybių savarankiškumo ir tautų tapatybės išsaugojimo klausimus pasaulio regionalizacijos atveju, nagrinėdami ir konkrečiai Lietuvos valstybės ir tautos išlikimo galimus scenarijus tokiame pasaulyje.

Pastarųjų kelių metų įvykiai rodo, kad globalus kapitalas savo tikslo siekime susiduria su vis didesniu pasipriešinimu ir procesas pradėjo strigti. Per sukurtos finansinės ekonominės sistemos duotą ribotą laiką jam nepavyko suimti į savo rankas visų kritinių išteklių bei svertų ir, kas svarbiausia, pajungti visų valstybių besąlyginei savo valiai.

Paskutinis mėginimas užvaldyti žmones ir valstybes, pasitelkiant pandemiją ir jos keliamą baimę (nematomą, kuri tuo baisesnė), iki galo nesuveikė. Labiausiai tam pasipriešino atskiros valstybės ir jų nacionalinis kapitalas, kitos kapitalo, pirmiausia realaus sektoriaus, grupės, o taip pat iki šiol globaliam kapitalui priklausiusio IT kapitalo esminė dalis, kurie suvokė, matomai, kas jų laukia absoliutaus totalitarizmo sąlygomis, kad jie nebus pačiame tos vienvaldės galios elite, todėl perėjo į kitą stovyklą, kurie siekia atkurti nacionalinių valstybių savarankiškumą nuo globalaus kapitalo. Prisidėjo ir reikšmingi įvykiai globalioje priešpriešoje.

Visa tai bent jau pristabdė po pandemijos priedanga besiveržiančius gniaužtus. Tiesa, didžioji dalis valstybių dar labiau įklimpo į skolas globaliam kapitalui ir dar labiau tapo nuo jo priklausomos bei jo valdomos. Jos buvo priverstos daug skolintis iš globalaus kapitalo, kad padengtų labai išaugusias išlaidas (taip pat ir vakcinoms, kurias pirko ir globalaus kapitalo kontroliuojamų farmacijos įmonių) labai dėl suvaržytos ūkinės veiklos karantino metu sumažėjus pajamoms į valstybių biudžetus.

Į savo rankas finansinis kapitalas suėmė dar daugiau galios ir įtakos svertų. Pavyzdys Lietuvoje – kaip tik tuo laikotarpiu į globalaus kapitalo, per stambiausią pasaulyje investicijų valdytoją BlackRock Inc, rankas pateko ketvirtis Igničio akcijų, o per sukurtą jo valdymo mechanizmą – iš esmės visiška šios įmonės kontrolė.

Panašu, kad vienpoliam globalaus kapitalo valdomam pasauliui susikurti, bent kol kas, nelemta, nors kova dėl to tikrai nebaigta, ji tik aštrėja ir dar visko gali būti. Tiesa, tai, kas dabar vyksta vis dar galingiausioje pasaulio valstybėje, yra ir bandymas šiai šaliai išsivaduoti iš globalaus kapitalo gniaužtų ir, tuo pačiu, sukurti pasaulinį galios ir valdžios centrą vienoje supervalstybėje.

Tačiau tai gana skirtingas modelis nuo to, koks būtų vienpolis pasaulis globalaus kapitalo grupuotės įsigalėjimo atveju. Bet, manau, didesnė tikimybė, kad dėliojasi kelių galios centrų, daugmaž pasidalinusių įtakos zonas, pasaulis.

Vis dar galingiausia pasaulio valstybė jau nebėra tokia galinga – viena, kai tavo ekonomika sudaro 40 nuoš. visos pasaulio ekonomikos ir kita, kai jau tesudaro 15 nuoš. ir kryptis yra tolesnis dalies mažėjimas. Kiek tie galios centrai bus lygiaverčiai (o tai labai nulems, ar jie turės savo finansines sistemas), ar didesnę įtaką turės kuris vienas, sunku dar pasakyti.

Tad, koks tai pasaulis? Tai pasaulis, kuriame sąveikaus regioninės galios, kurių centrai bus valstybės, savo įtaka peržengusios savo nacionalines ribas. Tų regioninių galių sąveika – tai konkurencija, bendradarbiavimas, grumtynės, sutarimai, sąjungos, intrigos, netgi, greičiausiai, vietiniai, „pilkose zonose“, karai ir t.t.

Kiekviena iš jų stengsis plėstis, stiprėti, silpninti konkurentus. Taip, gyvenimas visumoje nebus ramus, su paūmėjimais ir atoslūgiais – bet gyvenimas toks, koks ir pats žmogus, jis kitoks ir būti negali. Tačiau čia svarbiausia yra kitkas – kiekvienos konkuruojančios galios pagrindinis, mano manymu, vidinės stiprybės ir gebėjimo konkuruoti šaltinis bus jos žmonės.

Labai abejotina, ar žmones tikrai visur galės pakeisti technologijos, dirbtinis intelektas, robotai ir pan. Ir tas IT, technokratų sektoriaus iškilių atstovų susižavėjimas visą valstybės valdymą paversti tokiu techniniu procesu kažin ar turi pagrindą. Taip būtų galima valdyti išžmogintą visuomenę globalaus kapitalo vienvaldystės atveju, tačiau regionų konkurencijos sąlygomis regionas, turintis tokią išžmogintą visuomenę, neatlaikys konkurencijos. Kaip techniniai pagalbininkai minėti dalykai geri.

Bet mintis, aistra, jausmas, valia, kūryba gali gimti tik žmoguje. Taigi, nuo žmonių vertybių, brandumo, išsilavinimo, sumanumo, sąmoningumo, valios ir gebėjimų siekti tikslo, įveikti sunkumus, aukotis vardan, ryžto ir kitų stiprybes teikiančių savybių priklausys ir viso regiono galia. Tai reiškia, kad turime visiškai priešingą regioninės galios tikslą, požiūrį ir veiksmus žmogaus atžvilgiu nei, kad pasaulio vienvaldės galios atveju.

Regioninei galiai reikia Žmogaus kaip jos atsparos ir stiprybės šaltinio, kai pasaulio vienvaldei galiai Žmogus yra grėsmė vienvaldystei ir jai reikia išžmoginto žmogaus ir tik tiek, kiek reikia aptarnavimui. Kaip jau buvo kalbėta, Žmogus negalimas be aiškaus, sąmoningo savo tapatybės suvokimo. Tapatybės išsaugojimas, puoselėjimas, stiprinimas, kūrimas – tai besikuriančio kelių polių pasaulio regioninių galių pirmaeilis iššūkis ir uždavinys.

Pasaulio vienvaldė galia reiškia absoliutų totalitarizmą, nes ji neturi išorės konkurentų / priešų, o vidinė grėsmė šalinama totalia kontrole. Regione totalitarizmas galimas tik trumpuoju laikotarpiu, nes ilgesniu toks regionas praranda gebėjimą konkuruoti.

Totaliai suvaržyta visuomenė nėra kūrybinga ir tai atsiliepia konkurencingumui. Kadangi konkurencija tarp regionų neišvengiama, tai totalitarizmas čia būtų daugiau išimtis su blogomis pasekmėmis tam regionui ilgesniu laikotarpiu, tad, tikėtina, vengtinas.

Svarbu pažymėti, kad regioninėje galioje finansinio kapitalo dalis ir įtaka santykyje su kitomis kapitalo grupėmis bus mažesnė, o ir jis pats bus nacionalinis – regioninis o ne transnacionalinis (jei, kaip minėjau, regionai sukurs savo atskiras finansines sistemas), t.y. bus kur kas labiau subalansuotas skirtingų kapitalo grupių santykis. Ir, kas labai svarbu, finansinis kapitalas, kurio interesai apibrėžti regionu, taip pat bus suinteresuotas tuo, kas stiprina regioną.

Čia prieiname prie sekančios nagrinėjamo klausimo dalies. Regionas – tai daugiau nei vieną valstybę ir tautą jungiantis darinys, turintis, kaip taisyklė, regioną į visumą jungiantį centrą – centrinę valstybę ir jos tautą. Jame neišvengiama glaudi sąveika tarp kitų regiono tautų ir centrinės to regiono valstybės tautos su jos vyraujančia įtaka ir savaiminiu polinkiu plėstis į kitas tautas jų sąskaita.

Kiekvienas regioninės galios centras bus gyvybiškai suinteresuotas stiprinti savo regioninę tapatybę, kurios pagrindas – centrinės tautos tapatybė. Regionas, susidedantis iš atskirų valstybių ir tautų, bus daug stipriau tarpusavyje susietas, jei tie saitai bus kur kas gilesni, nei vien tik ekonominiai, t.y. jei juos sies bendrakultūriniai, bendraistoriniai, vertybiniai, kalbiniai ir kt. saitai.

Priklausomai nuo per amžius susiklosčiusių tokių didelių, galimų centrinių tautų santykio su kitomis, mažesnėmis, „palydovinėmis“ tautomis, ta įtaka ir plėtra gali būti labai įvairi. Nuo tiesiog savaiminių, niekaip ar beveik niekaip neįtakojamų procesų, tautų tapatybės išsaugojimo, randant bendrus giluminius jungiančius saitus, kai tapatybių įvairovė ir rasta jų sąveikos bei viena kitos papildymo formulė yra vidinio junginio stiprybė iki kryptingos savo tapatybės plėtros ir vienos tapatybės įtvirtinimo siekio. Savo istorijoje turime tokių skirtingų (nors ir nevienareikšmiškai) patirčių.

Akivaizdu viena – tokiame regioniniame darinyje tautos, praradusios savo tautinę tapatybę, ar, jei tos tapatybės suvokimas labai silpnas, nebegalės ir toliau būti „niekuo“ ir tuo pačiu „viskuo“, t.y. be konkrečios tapatybės, tais „globalaus pasaulio žmonėmis“.

Tokie žmonės ir tokios tautos paprasčiausiai priims kitos tautos tapatybę, nes regionui tokių neapsisprendėlių nereikia, tai silpnoji grandis. Ir tai įvyks pakankamai greitai, nes ta „laisva“, edukuota visuomenė iš tiesų yra labai viduje silpna, pakankamai lengvai manipuliuojama, ką ypatingai akivaizdžiai parodė pastarieji keli metai.

Pasaulio regionalizacijos atveju regionų centrai savaime tampa išteklių, o nagrinėjamu klausimu labai svarbaus intelekto traukos ir telkimo centru, kas sudaro palankias sąlygas plėtotis verslui, mokslui, kultūrai, švietimui, menui, literatūrai ir t.t., ir tai siejasi su centrine tauta, jos kultūra, kalba. Tai tampa elitiniais dalykais, kuriuos nori sekti ir siekti visas regionas, platesnėmis visa ko galimybėmis, taip pat karjerai bei savirealizacijai.

„Palydovinių“ tautų tapatybė tampa ne tokia patraukli, mažiau prestižiška, siektina, naudotina, vadinasi, daugelio sąmonėje, ir mažiau vertinga bei saugotina. Esant tokiam savaiminiam spaudimui, jau nekalbant, jei iš galios centro vykdoma kryptinga vienos, centrinės tautos tapatybės diegimo politika, atsispirti savos tapatybės praradimui perimant kitą galima, jei, pirma, yra argumentų, kodėl gyvybiškai svarbu išsaugoti ir stiprinti savo tapatybę ir, atitinkamai, valstybės savarankiškumą ir, antra, jei vietinis elitas turi pakankamai intelektualinio pajėgumo tai suvokti bei valios, drąsos tai paversti atitinkamais sprendimais ir veiksmais.

Tad kokie tie argumentai, kurie parodytų, kad verta saugoti savo tautos tapatybę ir valstybės savarankiškumą pasaulio regionalizacijos sąlygomis, kodėl tai yra gyvybiškai svarbu ir priverstų vietinį elitą to siekti?

Pirmiausia panagrinėkime, ar vietiniam elitui, praradus valstybės savarankiškumą (esminius jo svertus), gresia tas pats, kas pasaulio vienvaldės galios atveju, ar gali jis tikėtis tapti lygiaverte regiono elito dalimi, taip sakant „sėdėti prie vieno stalo“ ir „dalintis po lygiai vienu pyragu“. Matyt, tai labai priklauso nuo to, kas tas regioninės galios centras, koks jo istorinis santykis su savo kaimynais. Jei tai kuri tai valstybė (ar, gal ir taip įmanoma, jų grupė) iš taip vadinamų Vakarų, o ypač, jei tai anglosaksiškas galios centras, tai tikrai vietinio pasidavusio ir parsidavusio elito padėtis bus nelygiateisė, nes tai bus to paties šiuo metu vis dar globalaus kapitalo valdomas galios, nors jau regioninės, centras.

Jau buvo kalbėta, kas yra tas šiuo metu dar globalaus kapitalo elitas ir koks jo požiūris į kitus. O ir visa Vakarų civilizacijos istorija rodo, kad arba tampi, kaip jie, priimi tik jų vertybes ir tvarką (seniau tai buvo religija), arba esi priešas ir kyla kova, kol besipriešinantis nepalaužiamas ar / ir nepaperkamas, nesuviliojamas, ką Vakarai irgi meistriškai geba. Bet palaužtasis vis viena neįgyja tos pačios padėties, kaip centras, tik tiek, kad nebėra priešas, o vasalas, kuris turi paklusti, tarnauti ir kurį galima be skrupulų panaudoti saviems tikslams.

Taigi, patekus į tokį regioną ir norint pakraščio valstybės politiniam elitui nepatapti tik paklusniais krašto administratoriais, verslo elitui nebūti tik turtingiems, bet ir galintiems spręsti ir įtakoti ne tik esminiais verslo, bet ir krašto gyvenimo klausimais, turėti nors šiokią tokią tvirtovę savo kapitalui, intelektualiniam elitui nenusiristi į propagandistų lygmenį, būtina, kad ir kaip tai sunku tokiame regione, išlaikyti kuo didesnį valstybės savarankiškumą ir stiprinti valstybę kuriančios istorinės tautos tapatybę. Tai būtų dar sunkiau, jei ir toliau galvose vyrautų jau minėtas dogmatinis požiūris į Vakarus.

Bet minėtas dogmatinis požiūris į Vakarus padėtų, konkrečiai, Lietuvai, saugoti savo jei ne valstybinį savarankiškumą, tai bent tautinę tapatybę tuo atveju, jei Lietuva taptų regiono, kurio centras rytuose, dalimi. Tapatindamiesi su Vakarais, šio dogmatinio požiūrio vedami, lietuviai savo tautiškumą pradėtų suvokti kaip viršesnį, labiau vertingą, nei rytuose esančių kaimynų, tad tautinis sąmoningumas padidėtų.

Manau, būtent tuo galima paaiškinti tą reiškinį, kad būdami „po rusais“, lietuviai buvo savo tautiškumo požiūriu kur kas sąmoningesni, puoselėjo ir gynė savo tapatybę, net ir neturėdami valstybės. O tapę „po Vakarais“ (kaip ir kai buvo „po lenkais“), jau baigia visiškai išsitautinti ir išsivalstybinti, net ir atgavę valstybę.

Tačiau toks dogmatinio požiūrio nulemtas skirtingas elgesys nėra didelio sąmoningumo požymis, nerodo gilaus savo vertės suvokimo, tad ir negali būti iš esmės teisingas. Tai elgesys ne tiek „už“, kiek „prieš“, o jis yra labai ribotas ir neargumentuotas, nes dogma nesiremia žinojimu.

O kaip kitais atvejais, kai minėta skirtis tarp regiono centrinės tautos elito ir pakraščio elito nėra tokia ryški ir, nutautėjimo bei išsivalstybinimo atveju klausimas dėl galimybės įsilieti ir tapti to elito lygiaverte dalimi, atviras? Kai praradimai ateityje gal nėra vienareikšmiškai neišvengiami, o šiandieninės naudos akivaizdžios? Panagrinėkime, kad būtų akivaizdžiau, mūsų, Lietuvos atveju.

Tarkime, jei regiono, kuriam mes priklausytume, centras tampa Lenkija. Tiesa, reikia pažymėti, kad tai nebūtų vienas iš kelių didžiųjų pasaulio regionų, nes Lenkija tikrai nėra tokio masto valstybė. Ji greičiausiai būtų, jei būtų, kurio tai didžiojo regiono toks kaip subregionas. Taigi, ar gali dėl akivaizdžios naudos „čia ir dabar“, Lietuvos politinis, verslo, intelektualinis elitas tikėtis, kad jis taps Lenkijos elito dalimi, be jokios skiriamosios ribos, visiškai lygiavertis, t.y. jokių praradimų ateityje dėl išsitautinimo ir savo valstybės praradimo nebus?

Pravartu būtų pažiūrėti, kaip buvo praeityje, nes glaudžių tarpusavio santykių istorija ilga. Ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) elitas, kad ir sulenkėjęs, perėmęs ir mėgdžiodamas lenkišką kultūrą, kalbą, buvo lygiavertis Lenkijos Karalystės elitui, ar pastarasis laikė jį sau lygiu? Tai, kaip LDK elitas stengėsi sulenkėti, perimti lenkų kultūrą, kaip paniekinamai žvelgė į lietuviškai kalbančius savo pavaldinius, tautiečius, kaip ta panieka buvo susijusi ir su tuo, kad jie kalba lietuviškai, „mužikiškai“, rodo, mano supratimu, tam tikrą nepilnavertiškumo kompleksą. O jis nekyla be kitos pusės požiūrio „iš aukšto“.

Kita vertus žinoma, kokią reikšmę ir svorį lenkų savimonėje turi Lenkijos karalius Jogaila, lietuvis savo kilme, kiek kitų lietuvių didikų tapo Lenkijos elito dalimi, kad pirmasis Lenkijos valstybės prezidentas buvo sulenkėjęs lietuvis G. Narutavičius, o po jo nužudymo šalies vadovas – sulenkėjęs lietuvis J. Pilsudskis.

Bet negalima neimti domėn, kad tai buvo šalių diduomenių santykis. Ar dabartinės Lenkijos elitas, nepraradęs ryšio ir bent dalies savo kilmės sąsajų su ATR diduomene, į dabartinės Lietuvos elitą, kuris, objektyviai žiūrint, yra kilęs iš „mužikų“, gali laikyti jį lygiaverčiu sau? Naivu būtų manyti, kad dabartiniam Lenkijos elitui kilmės klausimas visiškai neturi reikšmės.

Tiesa, dar reikia paminėti svarbų dalyką – didelė, jei ne didžioji dalis slavų yra ne kas kita, kaip suslavėję baltai, tad vieno etnoso virtimas kitu bent jau buvo šimtmečiais suvokiamas, kad ir pasąmonėje, kaip savaiminis procesas. Baltams slavėjant, skirties nebelikdavo, jie, taip pat ir jų elitas, būdavo priimami kaip savi. Gal ne iš karto, gal turėdavo praeiti bent kelios kartos. Tačiau taip būdavo seniau, kai tie procesai buvo labiau savaiminiai, iki modernių tautų sampratos įsigalėjimo, visų XX a. įvykių.

Čia reikėtų padaryti šiokį tokį lanką į praeitį, kuris parodytų, kokias pasekmes turi tapatybės ir savarankiškumo praradimas. Reikėtų prisiminti, kiek prarado LDK elitas po Liublino unijos – visos dabartinės Ukrainos žemės perėjo Lenkijos Karalystei. O tai buvo LDK savarankiškumo praradimo pasekmė, kaina, kurią teko sumokėti už negebėjimą, nenorą daug ką paaukoti, įdėti pastangų, išminties, politinės valios savarankiškai spręsti savo problemas.

Juk kažin, ar to meto LDK visumoje turėjo mažiau išteklių, nei Maskvos Didžioji kunigaikštystė, tik jie nebuvo taip sutelkti. Ir tai juk buvo ne primas kartas, kai savarankiškumas buvo aukojamas dėl kitų (manau, trumpalaikių) naudų, „išorinių blizgučių“, to dogmatinio pažangos suvokimo kurie į LDK ėjo per Lenkiją. Pirmasis atvejis, manau, buvo po Vytauto Didžiojo mirties, kai LDK didžiuoju kunigaikščiu tapęs Švitrigaila siekė LDK savarankiškumo nuo Lenkijos Karalystės. Tam siekiui pasipriešino ne kas kitas, o etniniai lietuviai didikai, įvykdę perversmą ir kovoję, padedami lenkų, su Švitrigaila bei galutinai jį nugalėję 1435 m. Pabaisko mūšyje.

Jau tada, mano manymu, išryškėjo LDK lietuviškosios elito dalies negebėjimas suvokti valstybės savarankiškumo svarbos ir, kad verta, dėl ilgalaikių tikslų ir ilgalaikės naudos, aukoti trumpalaikes asmenines naudas. Istorikai, gal būt, pateiktų krūvą argumentų, pateisinančių tokį pasirinkimą, bet faktas kaipo toks vienareikšmiškas – Švitrigaila siekė išsivaduoti iš nelygiateisės padėties ir priklausomybės nuo Lenkijos Karalystės, o lietuviškoji diduomenė tam pasipriešino ir pasirinko likti vasalinėje padėtyje.

Kuo tai baigėsi, jau kažkiek kalbėjome. LDK elitas ne tik, kad pats sulenkėjo, t.y. prarado savo atskirą tapatybę, neteko vis daugiau valdų bei įtakos (1791 m. gegužės 3 d, Konstitucijoje LDK išvis nebeminima – o kas tai, jei jau ne visiškas išnykimas).

Pati lietuvių tauta išliko tik per stebuklą ir šiai dienai turime didelę ir įtakingą Lenkiją bei visai mažytę ir jokios savo politinės valios neturinčią Lietuvą.

Vis tik, norom nenorom peršasi išvada, kad, kai tarp galimų sprendimų ieškant išeities iš padėties kaip galimas atsiranda valstybės savarankiškumo atsisakymo variantas, tai ilguoju laikotarpiu reiškia tik degradaciją, kai prieinama prie tautos ir buvusios didelės valstybės išnykimo ribos. Ir valstybės elito – politinio, verslo, intelektualinio – galimybės didelėje valstybėje, jei tokia būtų išlaikyta, ir visai mažoje skiriasi kaip diena ir naktis. Kaip diena ir naktis skiriasi ir valstybės, kaip tvirtovės kapitalui, galimybės.

Istorija rodo, kokias tragiškas pasekmes turėjo padaryti sprendimai aukojant savarankiškumą, nesuvokiant jo ir savo tapatybės išsaugojimo svarbos bei neturint pakankamai valios, ryžto ir pasiaukojimo tai ginti.

Tačiau dabar jau yra kaip yra, tad klausimas dabar – ar verta saugoti mažos tautos tapatybę ir mažos valstybės savarankiškumą, pirmiausia tos valstybės elitui? Vis tik manyčiau, kad dabartiniu metu, nors tokios ryškios Lietuvos ir, pvz., Lenkijos elitų skirties, kaip būtų santykyje su Vakarų, ypač anglosaksišku elitu, nebūtų, tačiau tam tikra nelygiateisė padėtis tikrai būtų. Vargu, ar lietuviškų šaknų turintis kapitalas galėtų veikti reikšmingesnėse srityse. Jį, manau, tikrai išstumtų lenkiškas kapitalas. Didesnės, o ypač gerokai didesnės šalies verslas tikrai siektų perimti mažesnės šalies rinką, išstumdamas mažesnės šalies verslą arba perpirkdamas jį, nes galimybių ir išteklių jis turi nepalyginamai daugiau.

Lietuvos politinis elitas, jei būtų išsaugotas formalus valstybės atskirumas (savarankiškumu tai pavadinti nesiverčia liežuvis), būtų tik administratoriai, vykdantys išorės valią visais reikšmingesniais klausimais. Labai tikėtina, kad per ilgesnį laiką, vis labiau perimant visas gyvenimo sritis, polonizuojant kraštą (likusių raidyno raidžių įteisinimas, lenkų kalbos, kaip antros valstybinės, paskelbimas ir jos privalomas mokymas lietuviškose mokyklose ir t.t.) bus prarasta ir formali nepriklausomybė, vienaip ar kitaip tampant Lenkijos valstybės dalimi.

Iki šiol, ilgus šimtmečius, Lenkija kryptingai siekė Lietuvą sulenkinti ir padaryti neatsiejama Lenkijos dalimi (ne be lietuvių nesipriešinimo ir netgi sąmoningo lenkėjimo). Ar atsirado, ar atsiras kitoks požiūris, kad lietuviškumas yra ir lenkiškumo tapatybės dalis, didele dalimi jos giliosios šaknys ir, kad tai saugotina, sunku pasakyti. Jei taip atsitiktų, tai liudytų labai išaugusį tos šalies elito sąmoningumą, gebėjimą rasti stiprybę įvairovėje, kas liudytų, jog subręsta būti imperija ar bent jos užuomazga. Ko istorijoje iki šiol taip ir nebuvo sugebėta pasiekti būtent dėl negebėjimo žūtbūtinai neprimetinėti savo tapatybės kitoms tautoms.

Bet toks, šiuo atveju lietuviškumo, išsaugojimas yra didesniojo malonė, o ne pačių lietuvių sąmoningumas, tai nedaro didelės garbės. Kita vertus, tai, kaip Lenkija palaiko ir finansuoja Lietuvoje lenkų švietimą, kultūrą, kaip prastūmė pirmas tris savo raidyno raides ir toliau bando prastumti jų daugiau rodo neišblėsusią polonizaciją.

Prieiname antrosios išvados – pasaulio regionalizacijos, t.y. kelių galios centrų atveju, kuomet, apskirtai paėmus, negresia Žmogaus išžmoginimas, kai regionai kaip tik gyvybiškai suinteresuoti savo tapatybės stiprinimu, mažesnių valstybių ir tautų įsiliejimo į regionų didesnes valstybes ir tautas grėsmės labai priklauso nuo kiekvieno konkretaus atvejo.

Tačiau, panašu, skirtumas yra tik toks, kuriame n-tajame ešelone nuo pagrindinio elito bus pasidavusios „palydovinės“ šalies elitas. Pasidavimo Lenkijai atveju tai, tikėtina, būtų pirmasis laiptelis žemyn nuo lenkiško elito, o pasidavimo Vakarams atveju dar vienu arba net keliais laipteliais žemyn su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – be galimybės verslui veikti reikšmingesnėse srityse ir daryti nors kokią įtaką šalies gyvenime, be galimybės buvusiam politiniam elitui užimti nors kiek reikšmingesnę padėtį šalies valdyme.

Taigi, vertinant ilgalaikę perspektyvą, mažos šalies elitui vis tik gyvybiškai svarbu būtų stengtis išlaikyti kuo didesnį savo valstybės savarankiškumą ir, kad tai būtų įmanoma, stiprinti ir puoselėti jos žmonių tautinės tapatybės suvokimą.

Taip pat reikia nepamiršti, kad viskas kinta ir nieko nėra pastovaus ir amžino. LDK, kažkada būdama netgi didesnė ir, matomai, visumoje galingesnė už Lenkijos Karalystę, šiai dienai dėl jau minėtų priežasčių tapo 13 kartų mažesne. Ar galima atmesti galimybę, kad, jei maža šalis pasuktų savo valstybingumo ir tautinės tapatybės, savo šalies ir tautos gerovės stiprinimo ir savo interesų gynimo keliu, ji tolimoje ateityje netaptų didele su visais didelės šalies privalumais verslo ir politiniam elitui?

Juk tokia šalis tampa siektinu pavyzdžiu kaimynams. Ypač, kai kalbame apie Lietuvą, kai baltai yra didžiosios dalies dabartinių slavų protėviai? T.y. mūsų senoji etnokultūra, kalba, pasaulėvoka yra tai, kas kažkada buvo ir jų. Juk turime ir šiandien pavyzdžių, kad ir pavienių, kaip mažos valstybės suvokia savo savarankiškumo, tautinio tapatumo svarbą ir su pagarbą keliančiu atkaklumu priešinasi globalioms jėgoms brukamam išvalstybinimui ir ištautinimui.

Ar gali tuo būti ir tai padaryti Lietuva? Jau kalbėjome, kaip sunku išlaikyti valstybės savarankiškumą ir tautinę tapatybę, nes globalios jėgos yra nepaprastai galingos. Ir tuo sunkiau, kuo šalis mažesnė.

O kai valstybės savarankiškumas jau iš esmės parastas, tautinės tapatybės suvokimas yra nepaprastai sumenkęs, išlipti iš tos duobės reikia dar didesnių gebėjimų, pastangų, valios, nei tai išlaikyti.

Matant Lietuvos elito sąmoningumo lygį, intelektinius gebėjimus, išsilavinimo lygį deja, bet peršasi išvada, kad toks elitas tetinka būti n-tuoju kitos šalies elito ešelonu.

Yra pavienių atstovų, tačiau jų pernelyg mažai, jie ištirpsta infantilumo jūroje. Ir tai taikoma ne tik elitui, bet ir apskirtai Lietuvos visuomenei.

Kaip pasakė vienas buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras – „lietuviai labiausiai sukvailinta tauta Europoje“. Jis pasakė teisingai, tik dargi labai sušvelnindamas iš, manau, didelės meilės ir skausmo savo tautai.