V. E. Bortkevičienė. „Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim“: 65-eri Juozo Dapkevičiaus metai žygiuose (1)

Juozas Dapkevičius | Asmeninė nuotr.

Juozas Dapkevičius | Asmeninė nuotr.

Juozas Dapkevičius – daugialypė asmenybė, turinti dvigubą profesinį pasirengimą – inžinieriaus chemiko ir inžinieriaus elektriko. Tai daug, tačiau dar svarbesni darbai, kuriems Jis skyrė savo gyvenimą kaip žmogus, Lietuvos patriotas.

Juozo Dapkevičiaus – žygeivių judėjimo pradininko – veikla prasidėjo dar vidurinės mokyklos suole, vėliau tęsėsi buvusiame Kauno Politechnikos instituto Žygeivių klube, kur tapo šio klubo pirmininku ir iki dabar bendradarbiauja su jo nariais. Lapkričio mėnesį Juozas švenčia 80 metų jubiliejų. Draugai, bičiuliai – buvę ir esami žygeiviai sveikina bendražygį ir linki dar daug gražių kelionių, prisimindami, kaip jų metu vadovo dėka plėtėsi žvilgsnis į Lietuvos istoriją, kultūros paveldą, etnokultūrą, gamtą, gilėjo meilė Tėvynei, gimtajai kalbai, stiprėjo patriotiniai jausmai.

Juozas gimė Kaune, Adelės ir Jono Dapkevičių šeimoje. Būdamas devynių mėnesių neteko tėvelio. Po karo mama su Juozu gyveno pas tetą Leipalingio apylinkėje. Buvo sunkūs pokario metai. Prasidėjo vežimai į Sibirą. Juozo tetos šeimyna pakliuvo į išvežamųjų sąrašą, o kadangi Juozas su mama gyveno pas ją, į didelę kelionę buvo prijungti ir jie. Kai buvo suguldyti nakvynei, Juozo mama, paėmusi tris vaikus (Juozą ir du pusseserės mažylius) ir pasinaudojusi proga, pabėgo. Juozas buvo išgelbėtas nuo Sibiro platybių.

Vėliau šeima grįžo į Kauną. Mokslus Juozas pradėjo Jablonskio vidurinėje, o tęsė – Kauno Komjaunimo vardo vidurinėje mokykloje (dabar Aušros gimnazija). Šioje mokykloje prasidėjo Juozo žygeiviškos kelionės. Čia išaugo kone visi pagrindiniai žygeivių vadai: Tadas Šidiškis, Rimantas Matulis, Algimantas Jucevičius. Didžiųjų pertraukų metu jie būrėsi į susirinkimus, kuriuose aptardavo ir planuodavo savaitgalio žygius netoli Kauno. Grupes sudarydavo kelios dešimtys, o kartais net iki šimto keliautojų. Buvo įkurtas mokyklos turistų klubas. Žygių dalyviai domėjosi Lietuvos istorija, piliakalniais, akmenimis, įvairiais medžiais ir kt. Įdomu tai, kad turistų klubui ir visiems žygiams vadovavo patys vaikai, o mokykloje dirbo mokytojų, kuriuos vadindavo Mokytojais iš didžiosios raidės. Jiems (Mokytojams), grįžę iš žygių, vaikai pasipasakodavo apie aplankytas vietas, patirtus džiaugsmus ir sunkumus.

Bėgo metai, Juozas įstojo į Kauno Politechnikos institutą. Čia veikė turistų klubas, kurio nariu jis tapo nedelsdamas. Atsirado naujų draugų iš visos Lietuvos. Prasidėjo kelionės ne tik po Lietuvą, bet ir už jos ribų. Kadangi studentus ribojo finansinės galimybės, į tolimesnes keliones teko važinėti pakeleivingomis mašinomis, prekiniais traukiniais. Reikia pasakyti, kad kelionės prekiniais traukiniais buvo labai paklausios, bet nelegalios. Tokius keliautojus apsauga kartais išprašydavo iš traukinių, bet dažnai pavykdavo pasiekti numatytą tikslą.

Juozui buvo labai svarbus jaunųjų turistų dorovinis veidas. Jis siekė, kad turistai gražiai elgtųsi, nesiblaškytų, būtų drausmingi, tvarkingi, kartais net pasipuošę išskirtinėmis aprangomis. Juozas griežtai laikėsi padorumo ir blaivybės sumanymų: žygiuose buvo nutarta negerti alkoholinių gėrimų, pagarbiai elgtis su bendražygėmis mergaitėmis.

Žymeklis Upynoje | Asmeninė nuotr.

Žymeklis Upynoje | Asmeninė nuotr.

Žygiuose buvo puoselėjami patriotiniai jausmai. Turistai dainuodavo daug lietuvių liaudies dainų, žavėdavosi lietuvių kalba, jos grožiu, gamindavo lietuviškus valgius, skaitydavo eiles, ypač Maironio, kurio poezijoje tiek daug Tėvynės meilės. Dvasiniu lietuvių kalbos vadovu buvo Kazimieras Eigminas, lietuvių kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras, nuolatinis kraštotyros kelionių ir žygių dalyvis.

Patriotiniai daigai šaknijosi ir šeimoje. 1983 m. minint lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 50-metį, Aukštųjų Šančių kapinėse Kaune dalyvavo visa Juozo Dapkevičiaus šeima (Juozas, jo žmona Jovita ir trys maži vaikai). Vaikai buvo aprengti Lietuvos vėliavos spalvomis – vienas geltonais, kitas žaliais, o trečias raudonais rūbeliais.

Minėjime aplink sukaliojosi vyrai tamsiais akiniais, šalia kapinių tvoros stovėjo kelios milicijos mašinos, liaudyje vadinamos „voronokais“. Vaikai, išrikiuoti reikiama tvarka, kruopščiai uždeginėjo žvakutes. Jautėsi įtampa, tačiau saugumiečiams Juozo žmona buvo parengusi atsakymą – vaikai mėgsta žaisti šviesoforą, tai ir aprengiau šviesoforo spalvomis.

Baigus institutą, Juozą paskyrė į Marijampolės cukraus gamyklą, tačiau žygeiviškų kelionių su KPI klubu jis neapleido, traukiniu važinėdavo į susirinkimus ir ieškojo naujo vado darbui su KPI žygeiviais. Ilgainiui toks žmogus atsirado – iš miesto turistų klubo prie KPI turistų prisijungė Jonas Vitkauskas. Šis žmogus iš visų išsiskyrė apsiskaitymu, istorijos išmanymu, ypatingai tvarkinga apranga ir kruopščiu žygių planavimu. Prasidėjo nauja žygeiviško judėjimo banga, daugėjo klubo narių, gilėjo žygių turinys.

Žymeklis Šunkariuose | Asmeninė nuotr.

Žymeklis Šunkariuose | Asmeninė nuotr.

Reikia pripažinti, kad žygeivių veikla buvo pastebėta saugumo. Ne kartą vadai turėjo aiškintis, tačiau veikla buvo gerai rengiama ir niekas nenukentėjo. Kadangi Jonas buvo stipriau saugumo persekiojamas, jis nutraukė ryšius su žygeiviais, tačiau klubas veikia ir šiandien.

Vėliau klubui vadovavo Šarūnas Boruta. Tada, be jau įprastinės žygeiviškos veiklos, atsirado ryšiai su Eucharistijos bičiuliais, žygeivių klubą pasiekdavo ir „stambesnio kalibro“ pogrindiniai leidiniai, tokie kaip Lietuvos katalikų bažnyčios Kronika. Stipriai užslaptinta ji keliavo per jaunųjų žygeivių rankas. Šiuo laikotarpiu klubas įgijo Ąžuolų vardą.

Žygeiviškose kelionėse Juozas įveikė daug kelių kelelių, drauge su turistais ėjo, važiavo, skrido tūkstančius kilometrų, jų visų išvardinti nėra galimybės, tačiau nors kelias paminėsiu.

Žygis į Sibiro kaimus – rusiškai juos vadino Šedova, Baisogola, Čiornąja Padina (lietuviškai Šeduva, Baisogala ir kt.) Žygio tikslas – aplankyti 1863 m. sukilimo lietuvių tremtinių palikuonis, panagrinėti jų kalbą, papročius. Vykdami į Sibirą gavo užduočių iš mūsų Mokslų akademijos. Reikėjo surašyti ten gyvenančius žmones pagal jų tautybę, padaryti tų kaimų planus. Užduotis buvo įvykdyta.

Žygių ciklas „Simono Daukanto taku“, kurio tikslas buvo pakartoti XIX a. antrajame dešimtmetyje S. Daukanto pėsčiomis nueitą kelią iš Lenkimų (S. Daukanto gimtinės) į Vilnių. Kaip maži upeliai, subėgdami į bendrą vagą, sudaro didelę upę, taip tada Lietuvos žygeiviai iš įvairių miestų ir miestelių, įvairių profesijų žmonės skubėjo į išskirtinį žygį. Tai buvo apie penkiolikos dalių, metus laiko trukęs žygis.Vienas iš žygio vadovų buvo Juozas Dapkevičius. Jis sakė: Mes turėjome puikų dvasinį skydą – S. Daukantą – istoriką, rašytoją, pripažintą protingą asmenybę. Už jos mes slėpėme ir vedėme savą Trojos arklį – Tėvynės meilę, patriotizmą, rengtumą ir, aišku, nepriklausomybę nuo oficialios valdžios.

Negalima nepaminėti ir sudėtingų daugiadienių žiemos žygių. Štai 1969 m. vyko slidžių žygis Priepoliariniame Urale. Jis truko daugiau kaip dvidešimt dienų, buvo vienintelis toks. Žygiui vadovavo istorinis slidžių ir kalnų turistas Antanas Babieža. Uralo kalnuose ir sniegynuose žygeiviai įveikė ne vieną šimtą kilometrų. Juozas šiame žygyje turėjo pastovias „maistininko“ pareigas.

Drauge su kitais žygeiviais dalyvavo gelbstint Stepono Dariaus tėviškę. 1969 m. Vilniaus universiteto turistų klubui buvo pranešta liūdna žinia, kad vasarą melioratoriai žada sunaikinti visus S. Dariaus tėviškės pėdsakus. Jie nutarė surengti Lietuvos žygeivius ir supilti pilkapį tautos didvyrių atminimui. Švenčiant Pergalės dieną, į Judrėnus susirinko keli šimtai žygeivių. Kieme po didžiuliu ąžuolu buvo supiltas pilkapis ir prie jo pastatytas akmuo su įrašų „Dariui ir Girėnui“.

Šiandien bekeliaudamas Juozas užsiima dar ir kita veikla. Bevaikštant po mūsų miškus buvo pastebėta, kad daugelį vietų, kur slapstėsi partizanai, kurias baigia paslėpti užmiršimo dulkės. Susirinkę Ąžuolų klubo nariai nutarė rinkti išsamias žinias apie užmarštin nueinančius partizaninio judėjimo dalyvius, su jais susijusias vietas ir įamžinti pačių sukurtais žymekliais.

Vyresnieji KTU žygeivių Ąžuolų klubo nariai nutarė žymeklius žuvusiems Lietuvos partizanams statyti savo lėšomis ir jėgomis. Visų žymeklių autorius yra skulptorius Rimantas Milkintas. Žymekliai – tai stilizuotas Vyčio kryžiaus kūrinys, susidedantis iš keturių, simetriškai išdėstytų kolonų, kurios sudaro Vyčio kryžiaus vaizdą iš visų keturių pusių. Kūrinį su lentele laiko žmogaus ūgio dydžio kolona. Žymekliai yra vienodo dydžio ir aukščio, skiriasi tik užrašų tekstai.

Per trumpą laiką pastatytas ne vienas žymeklis: Kazlų Rūdos miške netoli Šunkarių kaimo prie Julijono Būtėno – Strėvės bunkerio. Šiandien bunkerio vietoje duobė, o prie jos stovi Ąžuolų klubo žymeklis. Įdomu, kad J. Būtėnas bunkeryje, girdėdavo, kaip šnekasi virš jo vaikščiojantys sovietų kariai. Upynos miestelyje (Šilalės raj.) Čia 1948–1950 m. stribai – sovietų okupantų civiliai bendrininkai – tardė, kankino ir žudė Lietuvos partizanus. Vietos gyventojai dalinosi prisiminimais ir parodė, kur pakasti 10 partizanų, žuvusių Upynoje. Dar vienas – Šlynakiemyje Punsko valsčiuje (Lenkija). Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas žuvo 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemio pušynėlyje įrengtoje slėptuvėje. Kartu su juo už laisvę savo gyvybę paaukojo ir jo adjutantas Vytautas Prabulis-Žaibas.

Netoli Adutiškio link sienos su Baltarusija pastatytas žymeklis partizanų vado Vincento Žaliaduonio ir jo bendraminčių dokumentų radimvietei įamžinti. Tvarkant kelią buvo rasti šio partizanų vado dokumentai, kurie buvo sudėti į metalinį bidoną. Duobelė, kurioje rado dokumentus, yra šalia žymeklio.

Žymekliai – išoriniai pagarbos ir atminties ženklai – gal laikui bėgant sudūlės, bet jų sumanymas sudygs naujuose Ąžuoluose, skleisis naujomis formomis, semiančiomis stiprybę iš Pirmeivių. Gerbiamas ir mylimas, Juozai, mūsų Ąžuolų Ąžuole, dar ilgai gyvuok ir ošk, stiprindamas lietuvio dvasią!

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: