1921 m. spalio 19 d. tuometis Lietuvos švietimo ministras pasirašė įsakymą dėl Centralinio valstybės archyvo įkūrimo. Ši data laikoma oficialia pirmojo Lietuvos Respublikos archyvo įkūrimo data.
Archyvai Lietuvoje pradėti kaupti vos pradėjus kurtis Lietuvos valstybei – dar XIII a. pirmoje pusėje. Deja, šie dokumentai neišliko. Seniausias mūsų laikus pasiekęs archyvas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) raštinės (kanceliarijos) archyvas (XIV–XVIII a.), dar žinomas Lietuvos Metrikos vardu. Šis archyvas kaip Lietuvos užkariavimo įrodymas 1795 m. buvo išvežtas iš Vilniaus į Rusiją ir dabar saugomas Maskvoje.
Iki XIX a. vidurio Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose egzistavę archyvai (LDK vyriausiojo tribunolo, LDK Vilniaus pavieto žemės ir pilies teismų bei kiti) iš esmės buvo žinybiniai archyvai.
Kokybiškai naują etapą Lietuvos archyvų istorijoje žymi Centrinio senųjų aktų archyvo atsiradimas Vilniuje. Vilniaus centrinis senųjų aktų archyvas buvo įsteigtas remiantis vardiniu Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I 1852 m. balandžio 2 d. (senuoju stiliumi) įsaku. Carinė administracija norėjo sukaupti dokumentus vienoje vietoje, apsaugoti juos nuo falsifikavimo, sunaikinimo ir šių dokumentų pagrindu tenkinti valstybinių įstaigų ir privačių asmenų, ypač bajorų, poreikius. Po įvairių parengiamųjų darbų archyvas 1853 m. buvo įkurdintas valdžios parinktose patalpose uždaryto Vilniaus universiteto pastate.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, kultūros bei istorijos paminklų, archyvų, bibliotekų, muziejų išsaugojimu rūpinosi 1919 m. įsteigta Valstybės archeologijos komisija. Šios komisijos įstatuose, be kita ko, numatyta, kad valstybinių įstaigų ir privačių asmenų archyvai yra saugomi valstybės.
Centralinis knygynas-archyvas pirmą kartą paminėtas Kauno miesto ir apskrities komendanto 1919 m. gruodžio 22 d. įsakyme, kuriuo nurodoma atnešti dokumentus į Valstybinį muziejų. Valstybinio muziejaus vadovas E. Volteris neretai raštus pasirašydavo kaip Centralinio valstybės archyvo direktorius. Centralinis valstybės archyvas perėmė didžiąją dalį Valstybės archeologijos komisijos funkcijų, susijusių su archyvų kaupimu, apsauga ir priežiūra. Valstybės archeologijos komisijos rūpesčiu archyvui buvo skirtos ir patalpos Kauno VII forte. Pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą šios patalpos buvo suremontuotos ir pritaikytos saugoti dokumentams. 1921 m. spalio 19 d. švietimo ministras Kazys Bizauskas pasirašė įsakymą, kuriuo prie Švietimo ministerijos įsteigtas Centralinis valstybės archyvas. Ši data laikoma oficialia pirmojo Lietuvos Respublikos archyvo įkūrimo data.
Tarpukario archyvo saugyklų plotas buvo 2 000 m², lentynų ilgis siekė 6 315 tiesinių metrų lentynų, saugota daugiau kaip 600 fondų, apie 0,5 milijono bylų. Seniausi dokumentai buvo datuojami XVI amžiumi.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 9 valstybės archyvai ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba. Valstybės archyvuose saugoma daugiau kaip 10 mln. rašytinių dokumentų bylų (tai sudarytų daugiau nei 109 km), 8 tūkst. kino dokumentų, 3 tūkst. videodokumentų, 390 tūkst. fotodokumentų, 21 tūkst. garso dokumentų.
„Nuo istoriko knygos iki asmeninės šeimos istorijos, nuo valstybinės reikšmės dokumento iki sveikinimo atviruko, nuo San Paulo iki Tokijo, nuo Vilniaus iki Pasvalio, nuo signatarų portretų iki nebyliojo kino ar „Amerikos balso“, nuo žemėje rastų partizanų dokumentų iki skaitmeninių vaizdų, nuo saugyklos iki skaityklos – viskas prasideda archyvuose“, — taip archyvus pristato Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų sklaidos skyriaus komanda.
Siekiant paminėti 100 metų sukaktį nuo pirmojo valstybės archyvo įkūrimo Lietuvos Respublikoje, 2021 metai paskelbti Archyvų metais. Kitąmet Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyks kultūros, mokslo, edukaciniai renginiai bei kitos veiklos, skirtos šiai sukakčiai paminėti.
Žinią atnaujino Agnė Vilkišienė
