A. Kubilius: Sprendimas išteisinti omonininkus – sukrečiantis ir absurdiškas

Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus Interviu „Žinių radijo” laidai „Opozicija“

„Žinių radijo“ laidai „Opozicija duotame interviu Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius komentavo Vilniaus apygardos teismo sprendimą išteisinti buvusius omonininkus dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų 1991 m. Pasak jo, toks teismo sprendimas sukrečiantis ir sunkiai suprantamas. Susidaro įspūdis, kad teisėjų kolegija nežino, kad 1991 m. Lietuva vis dar patyrė sovietų okupaciją ir agresiją, dėl kurios žuvo žmonės.

„Nežinau, ar tikrai prokurorams reikia įrodinėti kiekvienoje byloje savaime aiškius istorinius ir tarptautinės teisės dalykus.Toks teisėjų sprendimas ir logine, ir procedūrine prasme yra sunkiai suprantamas ir absurdiškas. Kodėl teisėjams dar reikia papildomų įrodymų iš prokurorų, kad 1991 m. sausio mėn. Lietuva buvo vis dar okupuota ir patyrė agresiją?“, – kėlė klausimą A. Kubilius.
Taip pat opozicijos lyderis pabrėžė, jog po tokio teismo sprendimo kažkas greičiausiai padarys išvadas, o, kaip jis mano, Rusijos žiniasklaida tuoj pat jas padarys, jog Lietuvos teismas konstatavo – Lietuva nebuvo okupuota ir nepatyrė agresijos.

„Tai labai blogos pasekmės visai Lietuvos tarptautinei kovai už tai, kad sovietinė okupacija būtų įtvirtinta kaip labai aiški norma ne tik mūsų pačių sampratoje, bet ir visoje Vakarų sampratoje. Teisėjai turi prisiimti atsakomybę už tokio sprendimo pasekmes, ne tik už konkrečios bylos nagrinėjimą, bet ir už tai, kaip toks nagrinėjimas gali paveikti visus kitus reikalus“, – akcentavo opozicijos lyderis.

Taip pat interviu metu A. Kubilius išsakė savo nuomonę apie Prezidentės metinį pranešimą. Opozicijos lyderis pažymėjo, kad pranešimas kaip visuomet – vertingas ir įdomus, tik galbūt kitoks nei buvome įpratę.

„Ne apie infrastruktūros projektus, bet apie bendrą visuomenės savijautą, atsakomybės, pareigos jausmo svarbą, tikrą ir organišką rūpestį žmogumi, ne tik tai apie kažkokius politinius lozungus. Kitaip sakant, man atliepė mūsų pačių jaučiamą pojūtį, jog Lietuva stovi ant tam tikro naujo periodo slenksčio, kai valstybės darbotvarkėje nebėra didelių makro klausimų, kuriuose būtų ginčijimąsi, – atkreipė dėmesį A. Kubilius. – Jeigu iki šiol žiūrėjome iš valstybės bokšto pozicijų, tai toliau vis daugiau dėmesio turėsime skirti tam, kaip gyvenimą mato pats žmogus, kas jam rūpi“.

Visas interviu:

R. Musnickas: Klausėtės vakar Prezidentės metinio pranešimo?
A. Kubilius: Taip, įdėmiai visą ir gyvai.

R. Musnickas: Daug jau vakar buvo įvairiausių komentarų apie pranešimą, galima būtų ieškoti, ginčytis, kas pasakyta, kas nepasakyta, ko trūko. Jūsų pozicija?
A. Kubilius:  Pranešimas kaip visuomet – vertingas ir įdomus. Galbūt kitoks nei buvome įpratę, kai kas sako, kad labiau poetiškas, kalbantis gal apie tokius, kaip kartais vartojame terminą, minkštus dalykus. Ne apie infrastruktūros projektus, bet apie bendrą visuomenės savijautą, atsakomybės, pareigos jausmo svarbą, tikrą ir organišką rūpestį žmogumi, ne tik apie kažkokius politinius lozungus. Kitaip sakant, man atliepė mūsų pačių jaučiamą pojūtį, jog Lietuva stovi ant tam tikro naujo periodo slenksčio, kai valstybės darbotvarkėje nebėra didelių makro klausimų, kuriuose būtų ginčijimąsi, net ir ta pati Rusijos agresija Ukrainoje, kaip pabrėžė ir Prezidentė, suvienijo visus. Kiti makro dalykai, tokie kaip makroekonominiai ar energetinė nepriklausomybė arba stovi ant tvirtų bėgių ir rieda toliau, arba išsisprendę. Taigi naujas periodas, į ką ir Prezidentė atkreipė daug dėmesio, bus žymiai artimesnis žmogaus gerovės reikalams.

R. Musnickas: Jūs tikite, kad ateina ramūs laikai Lietuvai?
A. Kubilius: Ramūs, neramūs, bet jie bus kitokie. Jeigu pirmas 25-etis buvo nubrėžtas Sąjūdžio darbotvarkės – nepriklausomybė, rinkos ekonomika, integracija į Vakarus, tai naujas laikotarpis bus žymiai tampriau susijęs su žmogiškąja gerove. Jame bus svarbūs ne tik ekonominiai dalykai, kaip atlyginimai, pensijos, bet ir žmonių savijauta, paslaugos, kurias valstybė turi teikti. Jeigu iki šiol žiūrėjome iš valstybės bokšto pozicijų, tai toliau vis daugiau dėmesio turėsime skirti tam, kaip gyvenimą mato pats žmogus, kas jam rūpi. O jam rūpi darželiai, mokykla, darbo vieta, ori senatvė ir t.t. Prezidentė tai netiesiogiai įvardino, bet vardino labai daug dalykų, kurie tiesiogiai susiję su žmogaus gerove, kur iš tikrųjų yra labai daug bėdų ir į ką valstybė iki šiol kreipdavo mažai dėmesio – nuo savižudybių iki vaikų namų. Tai štai Prezidentė lyg ir pažymėjo, tam tikra prasme, to naujo laikotarpio pradžią.

R. Musnickas: Dar vienas ne mažiau svarbus dalykas, kuris vakar buvo įstabus ir įsimintinas, sukrečiantis – išteisinti omonininkai. Kaip Jūs vertinate šį faktą?
A.Kubilius: Sukrečiantis ir sunkiai suprantamas sprendimas, ypač, kaip jis atrodo viešojoje erdvėje. Susidaro įspūdis, kad teisėjų kolegija nežino, kad 1991 m. Lietuva vis dar patyrė sovietų okupaciją ir agresiją dėl kurios žuvo žmonės, bet kaip teigiama kitur, jie aiškina, kad tai turėjo įrodyti prokurorai. Nežinau, ar tikrai prokurorams reikia įrodinėti kiekvienoje byloje savaime aiškius istorinius ir tarptautinės teisės dalykus. Toks teisėjų sprendimas ir logine, ir procedūrine prasme yra sunkiai suprantamas ir absurdiškas. Kodėl teisėjams dar reikia papildomų įrodymų iš prokurorų, kad 1991 m. sausio mėn. Lietuva buvo vis dar okupuota ir patyrė agresiją?

R. Musnickas: Toks sprendimas buvo. Ką bepasakytų po to, matyt, visi kiti teismai iki pat žmogaus teisių teismo Strasbūre, bet kokiu atveju, tokio sprendimo neturėjo būti?
A. Kubilius: Tikrai neturėjo būti. Jeigu teisėjai matė, kad prokurorų ieškinyje trūksta kažkokių elementarių konstatavimų, faktinės to meto padėties, kad Lietuva buvo okupuota, patyrė agresiją, nesu didelis procedūrų specialistas, bet jie turėjo teisę prokurorų klausti ir reikalauti, kad iki bylos nagrinėjimo medžiaga būtų papildyta. Manau, kad tokių akivaizdžių dalykų reikalavimas, konstatuoti juos formalia, juridine kalba – perteklinis dalykas. Kol kas nesame susipažinę su visa argumentacija ir konstatuojama medžiaga, tačiau iš teismo sprendimo kažkas greičiausiai padarys išvadas, o Rusijos žiniasklaida tuoj pat jas padarys, jog Lietuvos teismas konstatuoja – Lietuva nebuvo okupuota ir nepatyrė agresijos. Tai labai blogos pasekmės visai Lietuvos tarptautinei kovai už tai, kad sovietinė okupacija būtų įtvirtinta kaip labai aiški norma ne tik mūsų pačių sampratoje, bet ir visoje Vakarų sampratoje. Teisėjai turi prisiimti atsakomybę už tokio sprendimo pasekmes, ne tik už konkrečios bylos nagrinėjimą, bet ir už tai, kaip toks nagrinėjimas gali paveikti visus kitus reikalus.

R. Musnickas: Ar įmanoma dabar šitą susiklosčiusią situaciją taisyti?
A. Kubilius: Kiek suprantu, tie patys teisėjai jau konstatavo savo sprendimo aiškinime ir kiek tenka matyti kitų teisininkų aiškinimus – sprendimą galima skųsti ir reikalauti, kad būtų peržiūrėtas. Tačiau žala tarptautiniam aspektui jau padaryta.

R. Musnickas: Ir mūsų teisėsauga, kaip ji atrodo iš šalies žmonių akyse?
A. Kubilius: Atrodo keistai, kai susidaro įspūdis, kad teisėjai patys nežino tokio akivaizdaus fakto, jog Lietuva buvo okupuota ir patyrė agresiją, nes jiems dar reikia, kad kažkas tą įrodinėtų.

R. Musnickas: Tarsi ne čia gyvenę…
A. Kubilius: Taip atrodo.

R. Musnickas: Dar vienas įdomus dalykas. Toliau tęsiasi tradicija, kaip ir kiekvienais metais, sekmadienį bus rusų dienos Vingio parke. Kaip Jūs, esant tokiam santykių su Rusija kontekstui, vertinate šį renginį?
A. Kubilius: Pirma, sunku suprasti, ar čia ankstesnės savivaldybės išduotas leidimas, ar nauja savivaldybė truputį pražiūrėjo pro pirštus. Tautinės bendrijos ir mažumos Lietuvoje yra gerbiamos ir gali Lietuvoje švęsti tautines ir bendruomeniškas šventes. Tačiau jeigu tos šventės pavirsta lojalumo agresoriui demonstravimu, ką matėme ir parėjusiais metais, tai manau, kad savivaldybė turėtų elgtis principingai ir tokių, drįsčiau pasakyti, prasilenkiančių su pagarba valstybei ir konstitucinei santvarkai švenčių neturėtų leisti.

R. Musnickas: Bet žvelgiant iš praėjusių metų šventės ten buvo ir „kolorado“ juostelių, ir viso kito. Jūsų akimis nereikėtų lesti tokios šventės?
A. Kubilius: Dar kartą pasikartosiu, tokių švenčių, kuriose demonstruojamas nelojalumas Lietuvai, Lietuvos atitinkamos institucijos neturėtų leisti tokių demonstracijų. Čia nėra kažkoks susirinkimų ar žodžio laisvės suvaržymas prieštaraujantis Konstitucijai. Noriu priminti, Konstitucijoje sakoma, kad nesantaikos ir nelojalumo valstybei kurstymas prieštarauja Konstitucijai ir to negalima toleruoti ar leisti.

R. Musnickas: Tai ką pasakytumėte šitai miesto valdžiai, jeigu ji išdavė leidimą, nes ten yra ir konservatoriai?
A. Kubilius: Apie tai ir kalbu, kad sunku suprasti, kodėl leidimas išduotas. Jeigu pasikartos tos pačios nelojalumo demonstracijos šiais metais, tai savivaldybė turi labai aiškiai pasakyti, kad daugiau tokių švenčių nebus. O savivaldybė gali pasirūpinti, kad tiek rusų, tiek lenkų, žydų bendruomenės turėtų geras galimybes švęsti jiems svarbias šventes, kartu pademonstruodami ir savo ištikimybę Lietuvos valstybei.

R. Musnickas: Dar vienas klausimas. Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis projektuojamas į generalinius prokurorus, bent apie vieną kandidatą kažkas čia girdisi. Politikos apžvalgininkai keistai stebi šį procesą, sako, kad kažkaip iš klano, iš pažinčių atsidaro žmogus. Kaip Jūs vertinate, žinote tą žmogų?
A. Kubilius: Vertinu neblogai, kadangi nieko blogo apie jį nežinau. Taip pat galiu pasakyti, kad iš viso nedaug ką žinau, neturiu galimybių kol kas vertinti.

R. Musnickas: Bet nieko nenusipelnęs, jeigu taip paprastai tariant..
A. Kubilius: Nusipelnę galbūt kaip tik mažiau susiję su kažkokia sistema, įvairiais tarpusavio ryšiais, jie gali galbūt ir efektyviau, ir mažiau priklausomi nuo ko nors veikti. Kiek žinau, tai N. Meilutis yra iš teismų sistemos, tai atsakingas darbas, nėra taip, kad būtų visiškai nematytas ir nežinomas žmogus. Taigi visada duodu tam tikrą pasitikėjimo kreditą avansu, jeigu nieko blogo nežinau.