M. Gustaitis. Petras Kriaučiūnas – didysis „litvomanas“ (2)

Petras_Kriaučiūnas_iš_epaveldas.lt

Petras Kriaučiūnas 1950–1916) | wikipedia.org nuotr.

Petras Kriaučiūnas gimė 1850-09-16 Papečkiuose (Vilkaviškio r.), 1871 baigė Marijampolės gimnaziją, iki 1880 mokėsi Seinų kunigų seminarijoje ir Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet kunigystės atsisakė ir 1881 Varšuvos universitete įgijo lotynų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Toje pačioje Marijampolės gimnazijoje dėstė lotynų ir lietuvių kalbas, bet 1889 buvo atleistas už „Aušros“ platinimą. Tada dirbo teisininku, o 1906-1914 vėl mokytojavo. Rinko tautosaką, rengė lietuvių kalbos žodyną, bendradarbiavo su Antanu Juška, palaikė ryšius su J. Boduenu de Kurtenė, J. Mikola, A. Niemiu, E. Volteriu. Mirė 1916.01.20 evakuacijoje Jaroslavlyje.

Toliau ištraukos iš M. Gustaičio monografijos Petras Kriaučiūnas: Gyvenimas, raštai, dokumentai (Kaunas–Marijampolė: Dirva, 1926), skliaustuose nurodomi jos puslapiai. Kalba beveik netaisyta.

Litvomanas mokinys

Kaip kad per Didįjį [I pasaulinį] karą vokiečiai išvadavo Lietuvą ir po rusų jungo, taip, nors ir nesąmoningai, tačiau iš lenkybės tvano padėjo mums išsigelbėti rusai. Pavyzdžiui, jie drauge su mūsų oportunistais (Mikuckis, Muraška, Gylys) padarę kontrafakciją prieš lenkinimą, uždarė lenkiškas pradžios mokyklas ir įkūrė visą eilę mažiau pavojingų valdžios mokyklų, o 1866 m. įsteigė Veiveriuose mokytojų seminariją, iš kurios netrukus išėjo pirmieji tautos pionieriai-aušrininkai. (49)

Niekas taip neįžadins patriotizmo, kaip drykstelta ambicija. Kitą kartą dvasinėj Varnių seminarijoj viešas lietuvių kalbos ex cathedra pašiepimas įkvėpė A. Baranauskui „Anykščių šilelį“ faktinai pasmerkti profesoriaus nesąmonei o chłopskiej mowie. Panašiai ir Kriaučiūnui, kada Marijampolės Powiatówka virto 1866 m. gimnazija, kada didžiuma mokytojų dar tebebuvo lenkai, teko ne kartą išgirsti pasityčiojimų iš lietuvių kalbos. Sykį mokytojas Plevinskis pavadino ją cygańskim językiem, mišiniu bei žargonu, kuriuo gilesnių minčių neišreikši. Ta pajuoka užgavo mokinius. Petras ryžos įrodyti lietuvių kalbą esant senobinę, artimą lotynų ir graikų kalboms, tinkamą poezijai ir mokslui ne mažiau kaip ir lenkų kalba.

Anais laikais mokslo metai baigdavosi iškilmingu aktu, dalyvaujant mokytojams, mokiniams ir kviestajai publikai. Direktorius referuodavo įstaigos darbus ir jų davinius, moksleiviai padeklamuodavo, padainuodavo, paskambindavo, kartais suvaidindavo kokį vaizdelį.

Tatai Kriaučiūnui, jau spėjusiam pasižymėti patriotizmu, davė progos įtraukti repertuaran ką ne ką lietuviška. Bet ką? Spauda uždrausta, knygų nebėr. Nūn jaunas maturistas, pagavęs pirmas gerąsias J. Kochanovskio eiles – Czego chcesz od nas, Panie, za Twe hojne dary? – verčia lietuvių kalbon, teikia rangos komisijai ir gauna leidimą deklamuoti. Dabar, dorai prirengęs, skambiu plieno baritonu gražiai jas pasako akto iškilmėje.

Pirmukart išgirdo gimnazijos aulė viešą lietuvišką žodį, ir daug kas – kurtesni už nebyles sienas – sukluso, nustebo, nejučiomis suplojo. Gausus publikos „bravo“ paskatino eilininką bisui dar padeklamuoti savo išverstą Krylovo pasakėčią „Senelis ir smertis“.

Direktorius, pastebėjęs rankraštį, klausia:

– Почему Вы не русскими буквами пишете? [Kodėl Jūs ne rusiškomis raidėmis rašote?]

– Кирилицей невозможно выразиться [Kirilica neįmanoma to išreikšti], – atsakė Kriaučiūnas.

Nuo to laiko vieni jį vadina „litvinu“, kiti „litvomanu“. Šita pravardė jam draugaus ligi karsto. (7–8)

Litvomanas mokytojas

Jeigu Kriaučiūnas nemėgo lotynų kalbą dėstyti šabloniškai ir ieškojo priemonių paįvairinti, tai juoba nesitenkino pavergtu lietuvių kalbos aiškinimu. Dėl to jis, nepaisydamas antmestos „kirilicos“, tiek klasėje, tiek privačiai vartojo vien lietuviškas raides. Aiškinant pamokas, žinoma, reikia šis tas rašyti, todėl juodlentė būdavo nukreipta užpakaliu į duris, kad pro sktiklinius jų langus nebūtų matyti kas ir kaip rašoma.

Lietuvių kalbos mokslas buvo dalykas neprivalomas, jis ėjo 5-ja arba 6-ja pamoka, taip pat šventadieniais po mokinių pamaldų – 10 valandą, sujungtoms klasėms.

Nors didžiuma paprastai vengia mokyties kas nepriverstina, tačiau Kriaučiūno pamokos būdavo uoliai lankomos. Mat, visas lietuvybei pasišventęs, pats tautos meile degdamas, jis žavėte žavėdavo mokinius, įliepsnodavo jų širdis ir gyvu temperamentu įkvėpdavo pasiryžimo darbuotis toj srityje.

Tos pamokos buvo senovės galybės giesmė, vienkart tautinio susipratimo etapai, patriotizmo kalvė. Jose mokinys jautėsi kas esąs, jautėsi atgimęs protėvių dvasia, siekiąs laisvės, nepriklausomybės; jos vykino didelį darbą, dėjo pamatą jaunajai Lietuvai, naujai valstybei.

Čia mokiniai be eklektinės gramatikos (Šleicherio, Kuršaičio, Jauniaus, Baranausko), kuri buvo sistemingai išeinama, išgirsdavo apie tėvynės praeitį, jos kunigaikščius; čia pajusdavo gimtosios kalbos vertę ir grožį, gaudavo žinių apie tautos atgimimą, veikėjus ir jų darbus; žodžiu – tai buvo ne vien kalbos pamokos, bet apskritai visa, ką apima Lituanica, tai buvo universalūs agitacijos kursai.

Kai kada, būdavo, išsitraukęs iš užantės kurio žymuolio raštelį paskaito klasėje, suteikdamas žinių apie prasidėjusį tautos budimą, jos veikėjus ir darbus. Pasakoja ir laiks nuo laiko dirst pro durų langą: ar neateina direktorius, ar už durų neklauso jo šnipas Krečinskis?

Ne tik pamokose Kriaučiūnas buvo lietuvybės agitatorius; jis visur – tiek gimnazijoje, tiek mieste – su mokiniais kalbėdavo lietuviškai, nepraleisdamas progos atitaisyt barbarizmus ir kitas kalbos bjaurenybes, skatindamas skaityti veikti platinti – lietuvybę.

Tai visa darė jo įtaką taip didelę, kad, galima sakyti, jis atnaujino mokinių dvasią, parodė eitiną kelią, tapo „mūsų atgimimo apaštalu“. Tasai apaštalavimas negalėjo apsiskliausti mokyklos sienomis. Reikėjo griauti įsigalėjusi lenkų tradicija ir rusų režimas. Jeigu žemesniųjų klasių mokiniai savo tarpe kalbėdavos rusiškai, o aukštesniųjų – dažniausia lenkiškai, tai ką besakyti apie inteligentiją ir valdininkus? Juose svetimybė klestėte klestėjo. Tikrai lietuviškų šviesuomenės šeimynų kaip ir nebūta. Klebonijose, Marijampolės vienuolyne, dvaruose, valsčių raštinėse, biuruose ir net turtingesnių ūkininkų namuose – visur buvo įsivyravusi ar beįsivyraujanti lenkų kalba. Patys, dar tuomet retoki, rusų valdininkai greitu laiku griebdavosi lenkų kalbos. Marijampolės bažnyčioje per atlaidus sumos viduje po evangelijos būdavo sakomas lenkiškas pamokslas; gegužinės pamaldos kasdien buvo giedamos vien tik lenkiškai; karaliaus šventėmis pridedamosios pamaldos taip pat lenkiškai; gimnazijos mokiniams kun. Miknevičius iki 1884 m. sakydavo per šventes lenkų kalba pamokslus.

Knygas mokiniai skaitė rusų kalba iš gimnazijos bibliotekos arba lenkų kalba iš privatinių asmenų ir privatinės bibliotekos (kuri 1883 m. išlicituota). Panašiai buvo ir su laikraščiais: Biesiada Literacka, Свѣтъ, Tygodnik Ilustrowany ir kt.

Vietos lenkų patriotai – gydytojas E. Uscinskis, ipotekos sekretorius Mocarskis, advokatas E. Zablockis – laikydami arba lankydami šeimyninius mokinių butus, palaikydavo pažintį, reguliuodavo santykius – budėjo, kad jaunuomenė būtų auklėjama lenkų naudai.

Mokinių lenkinimas ėjo lengvai, nejučiomis; kalbos išmokdavo savaime ir gėrėdavosi lenkų didvyriais, o apie Lietuvą šį tą sužinodavo tik iš vienašališkų Beliarminovo ir Ilovackio istorijos vadovėlių. Veikalai lenkų kalba apie Lietuvą – Kraševskio, Sirokomlės, Jucevičiaus, Nortubo – maža kam buvo žinomi. Juos tik Kriaučiūnas plačiau paskleidė.

Patsai spaudos uždraudimas daug padėdavo lenkinti. Dėl to lenkai, kiek galėdami, per rusų valdžią palaikydavo tą uždraudimą. Ne tik palaikydavo, bet ir patį sumanymą buvo sugalvoję lenkai, tarnaujantieji Vidaus reikalų ministerijoje, kurie tą savo sumanymą ir pakišę ministeriui Valujevui pasirašyti.

Žinoma, nesant lietuviškų knygų ir laikraščių, noroms nenoroms, žmogus pirkdavais kokių gaunamas raštų: geriau šis tas negu nieko.

Per spaudą įsigalėjo lenkų pažiūros į Lietuvą ir jos reikalus. Lenkų idealai – politinė unija, šalies inkorporacija, bendroji kalba – tapo Lietuvos idealais; šviesuomenė kalbėjo lenkiškai, mąstė ir jautė lenkiškai. Prieš tai reaguoti niekam nei į galvą neateidavo.Tai tokia lietuvybei nepalanki apystovija buvo įsigalėjusi anuomet Suvalkų žemėje ir visoj Lietuvoj. Tokia tradicijos pajėga, tokia visuomenės inercija reikėjo Kriaučiūnui pergalėti.

Ir jis, stojęs drąsiai prieš tą srovę – vienas prieš visus, pergalėjo. Pergalėjo ne raštais, ne garsiais visuomenės žygiais, tik gyvuoju žodžiu, visur visiems ir visuomet lašindamas tautinės dvasios prasmę, tik ištverme tėvynės sargyboje pačiais sunkiausiais atgimimo ir persekiojimo laikais, sugebėdamas tėvynės meilę sukurti kiekvieno lietuvio širdyje. Tai tikrai didis darbas. Juoba kad jam rūpėjo ne savo asmens iškėlimas, tik kuo plačiausiai paskleisti idėjos. Šiuo žvilgsniu jis panašus didžiausiems pasaulio mokytojams – tikra tautos retenybė!

Visai teisingai J. Bulota pastebi, kad, nors didžiausia garbė tenka sėjikams-rašytojams, nes su jų vardais jungiasi sėjos darbo pabaiga, tačiau klystų, kas manytų juos patį sunkiausiąjį pakėlus darbą. Ne mažiau sąmonino tautą tokie mažaraščaiai [mažai rašę], bet karingi kultūros nešėjai, kaip: Jaunius, Kriaučiūnas, Sidaravičius, knygnešiai ir k.

Yra žmonių, kurie ypatingai myli knygas, be jų – ne gyvenimas. Sako, Martynas Sidaravičia (1829–1907), kur eidavęs važiuodavęs, visada ryšulėlį knygų su savim turėdavęs. Panašiai ir Kriaučiūnui knyga nuolatinis buvo draugas. (18–21) Kriaučiūno mokėta 8 kalbos: lietuvių, lotynų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių, graikų ir prancūzų; jo galvoj būta visos enciklopedijos, ypatingai iš kalbotyros, teisių, istorijos ir etnografijos. Būdavo pasiklausus, kur galima rasti apie kokį nors dalyką pasiskaityti, jis mažne visuomet nurodydavo tinkamą veikalą.

Kriaučiūnas neišpasakytai mėgo knygas: jas rinko, pirko ir skolino. Vargu berastumei knygą, rašytą lietuvių kalba, ar bent apie Lietuvą, kurios jis nebūtų skaitęs. Svečiuose, savininko pasiprašęs, būtinai išvers visą knygynėlį. Kiek kartų būdavo Vilniuje, neapleis nei vienos antikvarijos: išgrios, apsikimš, tik nakvynėn bepareis. Jis velyk nedavalgys, maža kuo pasitenkins, bet gerą knygą įgis. Tokiuo būdu susidarė biblioteką – keletą spintų rinktinių veikalų su turtingiausiu Lituanikos skyriumi. (39)

Visą laiką jis gimnazijoje eina knygininko pareigas ir pats už atliekamą skatiką perkas rinktinių knygų, jas uoliai skaito, kitiems dalina. „Aušros“ metu pas jį tartum sandėlis buvęs prūsinių leidinių. Pirmųjų mokinių nupasakojimu dažnai atsitikdavę: sutinki jį gatvėje, kilsteli kepurę ir praeini; veik užpakaly išgirsi: „Palauk!“ pamojo pirštu, sako: turiu gerų knygelių; imk, paskaityk, o kai paskaitysi, duok kitiems pasiskaityti. Ir nusivedęs kur už kampo, ištraukdavęs 2–3 knygutes arba laikraščius, tau įbrukdavęs. Jis pirkdavo, jam, žinoma, nieks nemokėdavo. Tos brošiūrėlės eidavo per rankų rankas, kol suplyšdavo, besėdamos susipratimą ir obalsius, padėtus šių dienų darbo pamatan. Dėlto ir viešbuty gyvenęs, kad dėl knygų dažnas svečių lankymasis neatkreiptų gimnazijos valdžios bei žandarų akies; ypač šventadieniais jo kambary būdavęs lyg koksai turgus. Kiek paskėliaus jo įtaka susidarė slaptas gimnazistų būrelis lietuviškiems laikraščiams ir knygutėms skaityti platinti. Taigi Kriaučiūnas daug yra padėjęs „Aušrai“, taisydamas rankraščus, šelpdamas pinigais ir platindamas ją. Marijampolės apygardoje jis buvo uoliausias jos skleidėjas. Taipjaugi ir „Varpas“ rado jame rimtą pritarėją. Netrukus matome mokinius įgijus savo idėją, nusistačiusius gyvenimo planą ir susipietusius apie Kriaučiūną – savo dvasios tėvą. Visi lanko jo lietuvių kalbos pamokas, per jį gauna iš gimnazijos knygų apie Lietuvą, iš jo gauna lietuviškų užsienio raštų ir laikraščių patiems skaityti ir žmonėse platinti.

Idant pasiektų kaimą, pirmiausia sužadina P. Arminą – prikalbina rašyti lietuviškai; paskui per jį veikia į kilnesnius pradžios mokytojus, kurių tarpe netrukus atsiranda gabių plunksnos ir veikimo darbininkų: Tomas Žičkauskas (Žintautis, Linkis) Marijampolėje, Antanave Ksaveras Sakalauskas (Vanagėlis), Garliavoj Juozas Andziulaitis.

Veik prasideda judėjimas: gimnazijoje, mieste ir susirinkimuose jau lietuviškai kalba; liaudis išvydus „Aušrą“ atsikvošėja ir nustemba; sujudo vietos moksleivija, Seinų ir Veiverių seminarijos, Suvalkų gimnazija ir visa apylinkė. Nūn turės žandarai darbo su krata ir pabaudomis. Bet neužtvenksi upės bėgimo! Ji laužo ledus, kaskart platesne tekėdama vaga. (21–22)

Niekas negali būti laimingas, negyvendamas šalyje savo

Petras Kriaučiūnas | grazitumano.lt nuotr.

Petras Kriaučiūnas | grazitumano.lt nuotr.

Jaroslavlyje buvo sutarta 1916 metams leisti „Žiburio“ kalendorių. Kriaučiūnas, matydamas kaip tūli tremtiniai stveriasi rusų kalbos ir įpročių, parašė tam kalendoriui straipsnį apie „Tėvynės meilę“ pabėgėlių akims ir širdžiai nukreipti Lietuvon.

Kiekvienam žmogui miela ta šalis, kurioje jisai užgimė ir jaunas dienas praleido. Taip pat miela yra savo šalelė ir jos atminimas kiemvienam lietuviui. Ypatingai brangi ji mums pasirodo, kada gyvenimo reikalai arba žiaurus likimas meta mus į tolimas svetimas padanges. Ten, toje šalelėje, gyvena jo artimi giminės: jo tėvai, kurie, jį užaugino, išauklėjo, sergėdami nuo pikto, mokydami Dievą ir artimą mylėti. Ten pat ne per toli gyvena jo broliai ir seserys, su kuriais jaunas būdamas skrajojo ir žaidė, linksmas ir graudingas daineles dainavo. Ten, ne per toli nuo gimtinės vietos, bokštus dangaus iškėlus stovi bažnyčia, kurioje su viengenčiais, šventadieniais varpams sugaudus, susirinkę iš gilumos širdies vargonams pritariant, šaukė: „Pulkim ant kelių visi krikščionys“ – melsdami Dievo malonės ir palaiminimo savo gyvenimui. Ten pat ant kalnelio, kryžiais su koplytėlėmis papuoštos niūkso tarp medelių kapinės, kur jo artmiausi giminės žemelėje po balta smiltimi ilsisi.

Brangus yra jam ten kožnas kalnelis, kožna kalvelė, brūzgynėlis, krūmelis, kiekviena lomelė ir lygumėlė, kuriuos dirbdamas savo prakaitą liejo. Ir ta čiurvenanti upytė, ir tie akmenėliai laukuose išmėtyti, kuriuos tiek kartų vartojo arklo žambiu glitindamas, ne svetimi jam esti.

Ne svetimi jam esti ir tie visi žmonės, su kuriais jisai visokiuose atsitikimuose susieidamas: susirinkimuose, per šventes, ar iškilmėse galėjo nuoširdžiai savo kalba – lietuviškai apie savo vargus, rūpesčius, laimę ir nelaimes pasikalbėti.

Kiek kartų atsitinka kam su reikalais iškeliavusiam, arba žiauraus likimo ištremtam į svetimą šalį, susidurti su viengenčiu, vienaip su juo kalbančiu, rodosi, savo draugą, savo brolį seniai matytą sutikai. Kaip nuoširdžiai jie sveikinasi, paduodami vienas kitam ranką; šimtai ritasi vienas pagal kitą klausimų ir atsakymų: kas, iš kur, dėl ko atkeliavo, kaip sekasi, kaip eina reikalai, vienas kitam išlieja savo mintis ir jausmus, persergėdamas ir patardamas, kaip reikia svetimoj žemėje elgtis ir taip toliau, ir taip toliau, rodosi jau juodu nuo senai tarp savęs pasipažįsta ir draugauja, atranda daugybę bendrų pažįstamų, viengenčių arba vietų kaimų, bažnytkiemių, miestų ir miestelių, kalnų ir upių mūsų tėvynės, kuriose atsitiko ir vienam, ir kitam būti ir šį tą pritirti; vis tai savi, ne svetimi jiems daiktai, apie kiekvieną turi viens kitam ką noris pasakyti, pasergėti.

Tas gilus prisirišimas prie savo žemės ir žmonių, savo tautos, Dievo įkvėptas, bendras yra visai žmonijai, nes kiekvienas neištvirkęs dar žemais pajautimais žmogus, kad ir menkesnė būtų jo tėvynė, nepapuošta nei prigimties grožybėmis, nei turtais, myli tą tėvynę labiau už kitas šalis.

Vienas olandas, didis tėvynainis-patriotas, neapkęsdamas savo vyriausybės, išvažiavo iš tėvynės ir apsigyveno labai gražioj vietoj kalnuotos Šveicarijos, gražiam namelyje su knygynu ir fizikos kabinetu, iš kur regėjo grožingą prigimties vaizdą – aukštus Šveicarijos kalnus, žėrinčius ežerus, įvairius gražius mūrus ir namelius, o terpo jų įvairius gražius sutvėrimus. Su juo pasipažino vienas rusų keliauninkas, garsus Karamzinas ir, laikydamas jį laimingu, užvydėjo jam ir atvirai jam apie tai pasakė. Atsakymas olando nustebino Karamziną: „Niekas, – tarė olandas, – negali būti laimingas, negyvendamas šalyje savo, kur širdis jo išmoko suprasti žmones ir mielus savo pripratimus įgijo.“ (64–66)

Parengė Dainius Razauskas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: