Malinauskas Donatas apie 1920 | „Vorutos“ nuotr.

Šv. Velykos pastarąjį mano gyvenimo dešimtmetį visada siejasi su Onuškiu, šio dzūkiško miestelio jaukia bažnytėle, Šv. Mišiomis, procesija aplink bažnyčią ir Nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918-1940) atkūrimo signataru Donatu Malinausku, palaidotu bažnyčios šventoriuje. Taigi mažas Dzūkijos miestelis tampa tiltu tarp mūsų tautos praeities ir dabarties, ir tarsi prašyte prašosi nušluostyti užmaršties dulkes nuo šio miestelio ir jame gyvenusių žmonių, statydinusių šią bažnyčią ir kūrusių miestelį. Vienas iš jos statytojų ir fundatorių buvo senos bajorų giminės palikuonis Donatas Malinauskas, Lietuvos istorijos pasirinktas, kaip vienas miestelio kūrėjų ir Bažnyčios vienas iš pagrindinių fundatorių.

Donatas Malinauskas gimė šio krašto dvarininko, carinės Rusijos kariuomenės pulkininko, bajoro Mykolo Malinausko šeimoje, Kraslavos dvare, Latvijoje. Anksti mirus jo tėvui Mykolui Malinauskui, jo motina Alina Malinauskienė – Tanskytė su vaikais sūnumi Donatu ir dukterimis Filomena ir Jadvyga grįžo į savo tėviškę Jankovicus į Tolkiškių palivarką šalia Vilkokšnio ežero. Donatą vyriškai ėmėsi auklėti motinos giminaitis bajoras Alovės dvaro savininkas Bernardas Kęstutis Gediminas. Jis buvo Lietuvos patriotas, poeto Adomo Mickevičiaus mokinys ir pasekėjas.

Donatas Malinauskas, kaip ir buvo įprasta bajorų šeimose, mokslo pagrindus įgijo namuose, vėliau buvo išsiųstas į Vilniaus realinę mokyklą. 1885 metais ir jo mama persikėlė gyventi į Vilnių. Įsikūrė Tilto gatvėje. Donatas jau tada buvo ketvirtoje klasėje. Tuo metu visoje Lietuvoje ir Vilniuje buvo kalbama lenkiškai ir rusiškai (lietuvių kalba buvo uždrausta dar XVIII amžiuje). Vis dėlto Vilniuje po 1863-jų metų sukilimo uždraustąja lietuvių kalba pogrindinėje spaustuvėje buvo spausdinamos knygos ir įvairios katalikiškos brošiūros, o Vilniaus knygynuose, caro žandarams lyg ir nematant, pardavinėjama lietuviška katalikiška spauda. Dar įdomesnis tas faktas, kai Lietuvoje buvo platinami knygnešių iš Tilžės gabenami „Varpas“, „Aušra“, „Ūkininkas“ ir „Tėvynės sargas“, Vilniaus jie nepasiekdavo, nes čia tarp to meto inteligentų jie dėmesio nesulaukė.

Realinėje mokykloje Donatas Malinauskas įsigijo mielą bičiulį Joną Bortkevičių, kuris subūrė moksleivių, norinčių mokytis lietuvių kalbos būrelį ir tapo jo vadovu. Būrelyje buvo mokomasi ne tik lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos istorijos. Mokykloje to būrelio nariai buvo pravardžiuojami „litvomanais“, „maištininkais“, „bepročiais“, kurie svajoja iš „chamiškojo žargono“ padaryti lietuvių kalbą. Be to, buvo sakoma, kad to būrelio nariai nusistatę prieš brangią tėvynę „Polską“, leido kažkokius raštus, parašytus tuo chamiškuoju žargonu. Keli moksleiviai iš mokyklos už lietuvybės propagavimą buvo pašalinti. Donatui Malinauskui tai kėlė jaunatvišką pasipriešinimą. Baigęs Vilniaus realinę mokyklą D. Malinauskas išvyko studijuoti žemės ūkio mokslų į Černigovą, tada priklausiusį Austrijos-Vengrijos imperijai. Tos imperijos aukštosiose mokyklose buvo dėstoma tik vokiečių kalba. 1889 metais išvyko į Prahą, tais metais baigė parengiamuosius kursus, išmoko čekų kalbą ir 1890 metais tapo Taboro aukštosios žemės ūkio mokyklos studentu. Studijuodamas Čekijoje 1895 metais įsijungė į Čekijos tautinio atgimimo pavasarininkų jaunačekių judėjimą, dalyvavo jų rengiamose jaunimo renginiuose, tapo kartu su draugais Čekijos tautinio atgimimo vienu iš kūrėjų ir rengėjų.

Baigęs studijas D. Malinauskas 1895 m. grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje, nors dažnai ir aplankydavo savo dvarą Jankovicuose. Paveiktas čekų tautinio atgimimo idėjų tvirtai apsisprendė – jis priklauso lietuvių tautai ir privalo dirbti jos labui. Tai nebuvo lengvas apsisprendimas. Didžioji dalis Vilniaus krašto bajorų į „litvomanus“ žiūrėjo kreivai, pasišaipydavo iš jų, kaip ir iš „litvomanų“ Kauno ir Suvalkijos bajorų. Kiekvieno bajoro apsisprendimas grįžti į lietuvybę buvo smerktinas ir dramatiškas. Vilniuje D. Malinauskas susipažino su vienu tokiu jo aplinkoje smerkiamu bajoru A. Domaševičiumi. Šis jį pakvietė įsijungti į lietuvybės puoselėjimo būrelį „Vilniaus 12 apaštalų draugiją“. Šioje draugijoje buvo 12 bajoriškos kilmės vaikinų, iš kurių tik vienas A. Domaševičius mokėjo lietuvių kalbą. Jis ir tapo tos draugijos vadovu, parūpindavo savo apaštalams draudžiamos literatūros, mokėsi lietuvių kalbos iš „Aušros“, „Varpo“, „Tėvynės sargo“ ir „Ūkininko“ tekstų…

Jie buvo skirtingų politinių pažiūrų, bet jos tarpusavyje siejo lietuvybės idėja. Vėliau į „Apaštalus“ įsiprašė ir Donato Malinausko sesuo Filomena. Ji mielai užėmė sekretorės ir bibliotekininkės pareigas, kaip tik ji ir pasirūpindavo draudžiama lietuviška literatūra. Puikiai mokėjo ją paslėpti. Andrius Domaševičius buvo žandarų suimtas. Apaštalams ėmėsi vadovauti Donatas Malinauskas. Draugija išaugo iki 500 narių. Jau reikėjo didelės išmonės ir talento rengti pasitarimus ir veiklą. O ta veikla plito. Vilniuje per didžiulę kovą buvo atgauta Šv. Mikalojaus bažnyčia, kurioje pamaldos lietuviams vyko lietuvių kalba. Mikalojaus bažnyčia tapo ne tik maldos namais, bet ir Vilniaus lietuvių susibūrimo ir pasitarimų vieta, tikru lietuvybės platinimo ir lietuviškos tautinės kultūros gaivinimo ir puoselėjimo centru.

Lankydamasis tėvo dvare prie Onuškio valsčiuje Donatas Malinauskas visada būdavo čia draugiškai sutinkamas Onuškio klebono Stanislovo Šlamo. Šis jį supažindino su savo bičiuliais, atstovavusiais Onuškio šviesuomenei. Tarp klebono bičiulių buvo Jiezno klebonas Mykolas Masiulis, Butrimonių klebonas Kazimieras Daukša, Valkininkų klebonas Povilas Kuolys, Dusmenų klebonas Kazimieras Valentinas, Žąslių klebonas Kazimieras Kybelis ir Žąslių vikaras Benediktas Krištaponis. Visus juos jungė lietuvybės idėja, draudžiamos literatūros knygnešystė ir knygų bei užsienyje leidžiamų žurnalų ir laikraščių platinimas bei išsivadavimo iš carinės Rusijos priespaudos siekis. Donatas Malinauskas su visa atvira širdimi įsijungė į tą mielą jo širdžiai būrelį.

Tačiau, kaip dažnai Lietuvoje atsitinka, mūsų tauta ir tada turėjo ir savo didvyrių ir savo išdavikų. Ir Onuškio krašte atsirado tūlas Pranas Petrusevičius, kuris 1900 metų spalio 13 d. skunde to krašto žandarams įskundė D. Malinauską, kad jis gauna ir platina draudžiamą lietuvišką literatūrą. Ir kad palaiko ryšius su tokį pat „nusikaltimą“ darančiais kunigais: draudžiamą literatūrą jam pristato knygnešiai iš Stakliškių ir Suvalkijos. Kelis kartus Donatui Malinauskui teko mokėti dideles pinigines baudas, todėl neapsikentęs jis nutarė trauktis į Vilnių. Čia susipažino su to meto šviesuoliais vilniečiais Andriumi Domaševičiumi, Povilu Matulioniu, Mečislovu Davainiu-Silvestravičiumi ir kunigu Juozu Ambraziejumi, kurie Donatą Malinauską, kaip Lietuvos patriotą, įtraukė į aktyviai veikiančią lietuvių draugiją „Dvylika Vilniaus apaštalų“. Jam buvo patikėta tvarkyti tos draugijos iždą, vėliau tapusį banku.

Donatas Malinauskas į tą iždą įnešė lietuvybės veiklai nemažai ir savo asmeninių lėšų, kurias skyrė lietuviškų brošiūrų, proklamacijų, knygų ir laikraščių slaptajai leidybai ir gabenimui iš Tilžės į Vilnių ir jo apylinkes. Kartu su bendražygiais Donatas įsijungė į kovą už lietuvišką bažnyčią. Tuomet pamaldos visose Vilniaus bažnyčiose buvo laikomos tik lenkų kalba. 1901 metais po ilgos ir sunkios kovos su vietine valdžia jiems pavyko atkovoti Šv. Mikalojaus bažnyčią ir įvesti tvarką, kad Šv. Mišios čia būtų laikomos tik lietuvių kalba. Donatas Malinauskas, kaip vienas aktyviausių lietuvybės puoselėtojų tuometinėje Lietuvoje buvo išrinktas į Didįjį Seimą 1905 metais, kuriame susipažino ir su dr. Jonu Basanavičiumi. 1906 metais jis parengė nuo lietuvių tautos Memorandumą Popiežiui Šv. Pijui X, prašydamas visose lietuviškose Lietuvos bažnyčiose leisti aukoti šventąsias mišias lietuviškai. Žinoma, tai erzino daugelį bajorų, kurie, nors ir lietuviškų šaknų, bet labai norėjo būti lenkais. Dalies jų draugystę ir net bičiulystę Donatui Malinauskui teko sudeginti ant lietuvybės aukuro.

1917 metų rugsėjo 18-22 dieną vykusioje Lietuvių konferencijoje Donatas Malinauskas buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 m. vasario 16-ąją tapo Lietuvos nepriklausomybės Akto signataru. Jis ir moraliai, ir materialiai rėmė besikuriančią Lietuvos mokslo draugiją, tapo jos nariu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Donatas Mikalauskas dirbo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijoje. 1920 m. spalio 9 d. lenkams, vadovaujamiems gen. Želigovskio okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, Donatas Malinauskas persikėlė su visa Lietuvos valdžia į Kauną ir dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. 1921 m. birželio-liepos mėnesiais su trumpalaike lietuviška misija lankėsi savo jaunystės mieste Prahoje. 1922 m. kovo mėnesį buvo paskirtas reziduoti Čekoslovakijoje, kaip Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Jam vadovaujant Lietuvos atstovybei, Čekoslovakija pripažino Lietuvos valstybę pagal diplomatinį protokolą. 1923 metais D. Malinauskas grįžęs į Lietuvą tęsė savo darbą Užsienio reikalų ministerijoje, 1931 m. lapkričio mėn. buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Estijoje. 1925 metais jis vadovavo Vilniaus vadavimo sąjungai, kaip Komiteto narys. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis materialiai rėmė archeologinį kasinėjimų projektą, kuriame buvo siekiama atrasti Vytauto Didžiojo palaikus, dirbdamas Čekoslovakijoje jis savo lėšomis užsakė ir padirbdino sarkofagą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio palaikams. 1939 metais Donatas Malinauskas persikėlė gyventi į Alvito dvarą. Čia gyvendamas finansavo ir baigė statydinti Vytautavos bažnyčią Trakų rajone.

Lietuvą okupavus bolševikinei Rusijai 1941 m. birželio 14 d. Donatas Malinauskas buvo sovietų suimtas ir išsiųstas į tremtį į Altajaus kraštą. 2017-aisiais metais Lietuvoje pasirodžiusioje kraštotyrinei monografijai „Onuškis“ aprašytos paskutiniosios Donato Malinausko ir jo šeimos gyvenimo dienos. Jos sukrečiančios: 1941 m. birželio 14 d. prasidėjus trėmimams žmoniškumą praradę stalinistai sunkiai vaikštantį Donatą Malinauską su žmona, jo seserį Jadvygą ir gulinčia patale vyriausiąją seserį Filomeną pasmerkė tremčiai, skausmingiems išgyvenimams, nepakeliamoms kančioms… Į sunkvežimį Donatas buvo įkeltas su kėde, Filomena atnešta gulinti. Kitą diena traukinys iš Vilkaviškio pajudėjo į Altajaus kraštą. Kelionėje mirė Jadvyga Malinauskaitė Zavadskienė. Tų metų rugsėjo mėnesį Bijsko rajone Altaisko kaime mirė Filomena; 1942 m. lapkričio 30 dieną amžinybėn išėjo ir Donatas, jo žmona Zofija mirė tremtyje Altajaus krašte 1950 m. gegužės 27 d. (Onuškis. – 2017. – P.1448) Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1990 metais, jo ir jo artimųjų palaikai 1993 m. birželio mėnesį buvo pargabenti į Lietuvą ir birželio 14 d. perlaidoti Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje. Kiekvienais metais per Šv. Velykas juos aplankome… 2013 metais Onuškio vidurinei mokyklai buvo suteiktas Donato Malinausko vardas.

Spausdinti 🖨