V. Kavolis. Vinco Kudirkos atsivertimas (nuotraukos, video)

Ištraukos iš Vytauto Kavolio darbo „Žmogaus genezė: Psichologinė Vinco Kudirkos studija“ (Kavolis, V. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 27–49). Visi išskyrimai autoriaus.

Aukštoji kultūra

Įstojęs 1868 m. į Paežerių sodžiaus mokyklą, J. Gabrio žodžiais, „į metus jisai pavijo ir pralenkė savo draugus, kurie jau buvo mokinęsi kitose mokyklose… Mokykloje visi myli Vincuką, o ypačiai mokytojas Juozas Gružinskas: jis išvažiuodamas kur su reikalais palikdavo mokykloje vietininku Vincą Kudirką, parvykęs visuomet likdavo užganėdintas savo vietininku“. Pripažinimas, kurio Kudirka sulaukė aukštąją, civilizacinę kultūrą primityviam kaimui perduodančioje mokykloje, iš pat vaikystės bus jį palankiai nuteikęs aukštosios kultūros vertybėms. Didelės įtakos Kudirkai turėjo „mokintojas Ostrovskis, lenkas, kuris organizuodavo visus lenkų vakarus, o Vincas Kudirka buvo jo dešiniąja ranka, visame kame jam gelbėdamas“ (J. Gabrys). Ostrovskis, grynai pozityvi tėviška figūra, sukaupusi Kudirkos santykio su tėvu teigiamuosius elementus, padėjo Vincui išsikristalizuoti meninius polinkius į gyvenimo kelią – ir pakreipė jį lenkybėn.

Civilizacinė kultūra, kurią mokykla Kudirkai perdavė ir kurioje jis rado progų pasireikšti (septintoje klasėje pats pradėjo leisti literatūrinį satyrinį laikraštėlį), buvo, istorinėm aplinkybėm susiklosčius, lenkiška. Kontrastas tarp primityvios lietuviškojo kaimo kultūros ir lenkų perduodamosios Vakarų civilizacijos buvo toks ryškus, kad lietuviškos kilmės buvo daugelio pradedama gėdytis, o lenkiškoji kultūra atrodė vienintelė mokslus einančio žmogaus verta. Jablonskis pasakoja: „Draugai, lietuviai ir lenkai, ne gimnazijos rūmuose šnekėdavomės tarp savęs paprastai lenkiškai. Lietuvių kalba „rimtam inteligentui“ lyg nepritikdavo…“

Patsai Kudirka vėliau prisimena: „<…> įsibėgėjusi lenkų šlėktiška dvasia negalėjo susilaikyti, apspjaudama ir kiekvieną lietuvį. Vos spėjau apsivilkti mėlyna mundieraite su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokiniais, pajutau, kad mano dvasioje kažin kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuo aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jog aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojo sūnum esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant niekas nepamanytų, kad mano tėvas dėvi sermėginę ir moka tik lietuviškai. Dėl to stengiausi kalbėti, nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs aplankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik pastebėdavau, kad kas draugų ar ponų mato… Tapau mat lenku ir kartu ponu – tekau lenkiškai dvasiai.“

Ši lietuvybės nuvertinimo dėl tuometinės jos menkos kultūros nuotaika dar ryškiau vyravo Seinų dvasinėje seminarijoje, į kurią Kudirkai teko pakliūti iš šeštos klasės (ir iš kurios jis vėliau grįžo Marijampolės gimnazijos užbaigti). J. Kačergius prisimena: „Seinų dvasinės seminarijos mokytojai, kurių didelė dauguma buvo lietuviai, nuduodavo nemokančius lietuviškai kalbėti, veidmainiavo ir su pamėgimu pašiepdavo lietuvybę ir lietuvių kalbą. Todėl ir seminarijos auklėtiniai šalinosi nuo lietuvybės ir drovėjosi lietuviškai kalbėti net su savais, – antra vėl, – bijodavo pakliūti litvomanų eilėsna ir būti persekiojamais…“

Kaip tik šitokioje lietuvybės nuvertinimo atmosferoje, Seinuose, kur jis draugavo daugiausia su lenkais, Kudirką pasiekia masyvūs Vakarų civilizacijos kultūriniai lobiai – lenkiškai versti. „Daugiausia gaudamas knygų iš miesto inteligentų lenkų kalba, Kudirka pirmiausia pradėjo studijuoti lenkų literatūrą. Jis skaito senus lenkų rašytojus: Dlugošą, Kadlubeką ir kitus, – skaito istorikus: Narbutą, Balinskį ir t. t., toliau griebiasi už poezijos ir skaito klasikus: Krasickį, Trembeckį ir daugelį kitų… Pagaliau pereina prie literatūros, su pamėgimu skaito poeziją Adomo Mickevičiaus, Slovackio, Sirokomlės ir kitų. Jis taipgi perskaito vertime Dantės Divina Comedia ir daugelį kitų autorių, jų tarpe Šopenhauerį“ (J. Kačergius).

Slaptoji lietuvybės galia

1881 m. Kudirka nusprendžia atsisakyti Maskvos universiteto, kur jo būtų laukusi lietuviams skiriama stipendija, ir vykti Varšuvon, lenkiškosios kultūros židinin, vargti vargo, susirgti bevargstant džiova ir – atbusti savojo gyvenimo tikslui. Medžiagine gerove gimnazistas jau nuo Seinų seminarijos bandymo nebepaperkamas. Dailė ir draugija – mokykloj susiformavę pagrindiniai Kudirkos polinkiai – jį patraukia Varšuvon. O juk Kudirka žino, ką reiškia vargas: nuo šeštos klasės, tėvo pavarytas, pragyvena savo uždarbiu.

Ir iš Varšuvos Kudirka grįždavęs Lietuvon atostogų. O su Jablonskiu, studijuojančiu Maskvoje, ir susirašinėjęs. Bet šį jau buvo Maskvos studentų draugija, jo paties žodžiais, „griežtai perdirbusi“. Kai Kudirka sykį, bene „Aušros“ pasirodymo metais, Jablonskiui pasijuokia iš šios „savitarpio adoracijos draugijos“, Jablonskis jį ne tiktai smarkiai, bet ir lietuviškai išbara. Vėliau Kudirka Jablonskiui prisipažins: „Gerai padarei, to reikėjo!“ Matyt, draugo išbarimas draugystei jautrų Kudirką palietė ir įsmigo. Pati jo lietuvių judėjimui taikyti pajuoka lyg liudija, kad Kudirka nebuvo galutinai atitrūkęs nuo lietuvybės, kad ji jam kai ką, nors ir dviprasmiško, vis dėlto ir tada reiškė.

Jau gimnazijoje Kudirka buvo susipažinęs su atgimstančios lietuvybės propaganda – su Basanavičium ir Kriaučiūnu, – bet toji propaganda tada dar buvo sporadiška ir primityvi, neturinti konkretaus objekto, į kurį lietuviškos pastangos galėtų būti nukreiptos.  Ši proginė propaganda ir anie su lietuviais išlikę emociniai ryšiai kartu su andainykšte visą Rytų Europą užliejusia tautinio prisikėlimo banga bus pradėję ruošti dirvą tautiniam jausmui ir Kudirkos sąžinėje, tačiau labai pamažu. Kartą per vasaros atostogas, grįžęs iš Varšuvos, Kudirka išgirsta žinią, kuri jam, literatui, reikšminga: „Vienas kunigas man pasakojo, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytus eilėraščius ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir… smilktelėjo lyg širdyje. Smilktelėjo ir vėl, rodos, nieko… Tik nuo tos valandos gana dažnai pradėjo skraidyti po mano galvą mintys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvybę; širdis tačiau į tas mintis neatsiliepdavo…“

Laikraštis buvo aukštos kultūros tuomet dar primityvioje lietuviškoje visuomenėje plėtros galimybės simbolis. Lietuviško laikraščio galimybė Kudirkos buvo pajusta lyg pažadas, kad ir lietuviuose galima kuri pažangą, civilzuoto žmogaus vertą kultūrą.

„Po to ar į pusmetį gavau pirmąjį „Aušros“ numerį. Žiūriu, pirmame puslapyje stovi Basanavičius. „Pranašas“, – pagalvojau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… nebeatmenu jau visko, kas paskiau su manimi darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į sienas mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios negrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk, ir tas pasaulis jau man per ankštas… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…“

Kas buvo tuo metu Kudirkai įvykę? Emocijomis ir intymiais bei draugystės santykiais jis visą laiką liko daugiau ar mažiau su lietuvybe susijęs. Tačiau jo mokyklinis išsilavinimas ir kultūriniai polinkiai buvo privertę jį lyginti tuometinę lietuvybę su kaimynine lenkybe ir palyginus lietuvybės gėdytis. Bet gėdytis lietuvybės Kudirkai – kaip ir kievienam lietuviui – buvo gėdytis savęs paties. Kudirkos kultūrinė gėda, jog yra lietuvis, buvo nukreipta prieš jį patį. Tai buvo tam tikros rūšies psichologinė savižudybė, kuri ir trukdė Kudirkos asmenybei išsiskleisti. „Negaliu tikrai pasakyti, – rašė vėliau, – ar nostalgija paliečia ir tuos, kurie laisva valia išsižada ir savo kalbos, ir tėvynės. Vienok tikrai žinau, kad tuos vargšus slegia kitokia liga, stupiditas s. dementia, t. y. suirimas protinių veiksmų ir visiškas jų sustojimas, susijęs su smegenų atbukimu ir stoka jausmų.“ Ir dėl to toksai nekūrybiškas, pražaistas jaunystės periodas (vėliau ašaromis apgailėtas) – toksai radikaliai skirtingas nuo to, kuo Kudirka vėliau (ir šį sykį iš tikrųjų) tapo.

Kudirkos lenkybė, matyt, buvo netikras identitetas, savo išoriniu požiūriu užveržęs giliausių jausmų ir kūrybinių jėgų reiškimosi galimybes. „Atsivertimas“ atpalaiduoja šiuos kūrybinės jėgos šaltinius, ir ne tik todėl, kad Kudirka suranda savo tikrąjį identitetą, bet ir todėl, kad jis tai padaro apsisprendimo aktu, smarkiau negu paprastas pasidavimas aplinkos įtakoms angažuojančiu, išjudinančiu ir suintensyvinančiu slaptąsias vidines galias. Kudirka įgyja pakankamai savižvalgos, kad suprastų, jog jis nėra tas, kuo jis dedasi, ir kad jam reikia, norint būti kuo nors, tapti savimi, prisiimant savus įsipareigojimus ir pagal juos gyvenant.

Laisvo žmogaus religija

Pirmą sykį tėvo į Seinų dvasinę seminariją vežamas, Kudirka dar per daug nesipriešino. Seminarijoje jie priimamas maloniai. Tumo-Vaižganto žodžiais: „Malonia savo išvaizda, gražiu balseliu, muzikalumu, geromis manieromis… Vincas labai patiko seminarijos regensui kanauninkui Ramantauskui ir viceregensui. Šis pastarasis, išvažiuodamas į parapiją šventėms, savo kambariuose įgyvendindavo Vincą…“

Tačiau, pasirodo, dvidešimtmečio klieriko jau turima kietokas charakteris, gimnazijoje dar nelabai pasirodęs: jis jau nėra „paperkamas“ nei profesinėmis perspektyvomis, nei nuoširdumu. J. Kačergius pasakoja: „Jam vienas Seinų miesto inteligentas pasiūlė rimtą filosofo Kanto veikalą, kurį perskaitęs Kudirka patsai prašė kaip nors parūpinti jam iš filosofijos srities daugiau rimtų veikalų. Po Kanto jis gauna Spencerį, Šopenhauerį, Dekartą ir kitus… Kudirka, būdamas Seinų seminarijoje, perskaitė daugelį knygų, tiesiog uždraustų dvasinės cenzūros.“

Kudirka bus buvęs jautresnis draudžiamai lektūrai gal dėl to, kad jis į seminariją atvažiavo su latentišku laisvo galvojimo polinkiu, kilusiu iš pasipriešinimo tėvo autoritetui ir vėliau prasiveršiančiu baironiškojo „Kaino“ vertimo žodžiais: „Nenoriu aš statyti altorių“ ir „to, ką pirkt galima yra klupsčiomis“. Šį polinkį Seinų patirtis, persunkta teologine nuotaika, bus tikrai paskatinusi idėjiškai kristalizuotis.

Kudirka, kuriam jau po pirmųjų metų seminarijoje „labai nepatiko“, antraisiais pajunta nebegalįs jos toliau lankyti ir, gali būti, pats išprovokuoja savo pašalinimą. Atrodo, kad seminarijoje Kudirkai nepriimtini buvo doktrinos varžtai galvojimui („su visu kuo ten negalima sutikti“), bet asmeninio gyvenimo discipliną jis rado reikalingą (ir gal net savin persiėmė).

Nors ir pašalintas iš seminarijos, Kudirka nereaguoja neigiamai į religiją – kaip ne vienas tokiu atveju gal būtų padaręs, – bet lieka jos esminiams dalykams ištikimas. Pačiame pirmajame savo išspausdintame literatūriniame kūrinyje jis pagarbiai kalba apie „mūs Kristaus didybę“. Vėliau „Artojaus skunde“ jisai šitaip aiškina žmonių lygybės – Prancūzų revoliucijos principo! – priežastį: „Nes visuos lygiai Kristus gyvena.“ Mirties patale, anot Vaižganto, Kudirka kalbėjęs: „Aš visados tikėjau… Ir reikia tikėti kiekvienam žmogui…“

„Reikia tikėti“ turbūt todėl, kad tik „šventos ugnies tosios“ – tikėjimo, nors šiuo atveju ir sekuliarinio tautinio, – dėka „menkas ir silpnas“ Kudirka yra kadaise „net milžinu stojęs“. Tikėjimo praradimas Kudirkai būtų buvęs menkyste pavirtimas, todėl ir grėsmingas. Ar ne čia asmeniškoji reikšmė Petkevičaitės paliudyto klausimo: „Ką tikybos vietoj duosite liaudžiai?“ Tačiau kiekvienam priklauso tiktai jo paties tikėjimas, religinis ar sekuliarinis: „nes tikėjimas tai ne prievartos dalykas, o sąžinės. Kad norite (religiškai) tikėti – tikėkite!.. tik žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri! Kad nenorite tikėti – netikėkite!.. Tik žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri!“

Kudirka bičiuliavosi su patriotais kunigais, lankydavosi į jų primicijas ir iš kai kurių yra nemaža gero patyręs. Bet dažnai jo santykis su kunigais buvo smarkiai įtemptas. O Gabrielei Petkevičaitei Kudirka prieš mirtį pasakęs: „Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite.“

Petkevičaitė komentuoja: „Šitokios nuomonės buvo Kudirka <…>, kurs prieš tikybą niekuomet nė mažiausiu žodeliu neprasitarė, kurs kovojančių su tikyba klausė: „Ką tikybos vietoje duosite liaudžiai?“ – bet kuris istorijos pavyzdžiais užtektinai buvo pamokytas, kokios nelaimės plaukia toms tautoms ir valstybėms, kur dvasininkai, palikę bažnyčias, griebiasi valstybės vairo.“ Kudirka prieina prie išvados, kad „pavedimas tėvynės reikalų ir jos likimo į katalikybės sargų rankas tėvynei būtų didžiai pavojingas, nes iš katalikybės sutiktų smarkią konkurenciją… kunigai gali būti nors ir labai naudingais tautiniais darbuotojais, bet tik talkininkais, nes nežino nei dienos, nei valandos, kada katalikybė jiems pasakys veto <…>“.

Pagaliau, 1898 m. minėdamas „Varpo“ dešimtmetį, Kudirka galutinai išsiaiškina, kad „Varpe“ kunigija su pasaulietine inteligentija ir negalėjusios sutarti, o jų skilimas buvęs visai suprantamas ir net reikalingas: „Tiesą pasakius, tai du gaivalai, kurių vienas turėjo pilną laisvę manymo ir kritikos, gi kitas – prievarta suvaržytą mintį ir labai siauras kritikos ribas; tokiu, sakau, du gaivalu ilgai negalėjo eiti išvien.“

Kudirkos pažiūra į kunigus visai pasikeičia: pradžioje bendras darbas atrodo būtinas, gale – nebeįmanomas. Ši evoliucija atspindi ne tiktai darbe susikaupusią patirtį, bet ir Kudirkos asmenybės laisvėjimą: išsiugdęs savąją darbo moralybę, jis pajuto laisvo žmogaus religijos, nepriklausomos nuo institucijų, galybę.

Jei Kudirka buvo tik racionaliai kritiškas kunigų atžvilgiu, tai tikrą neapykantą jis jautė davatkoms, kurias stačiai vadino „draugijos piktšašiais“. Davatkas Kudirka pasmerkia dėl jų religijos išoriškumo ir dėl medžiaginės tikėjimo eksploatacijos, kurią jis laiko „šventvagyste“.

Parengė Dainius Razauskas

Režisieriaus J. Lingio filme pasakojimas apie dr. Vinco Kudirkos gyvenimo ir kūrybos kelią, jo apsisprendimą keisti savo ir Lietuvos likimą. Scenarijaus autorė I. Berulienė, operatorius A. Liutkevičius, konsultantė R. Koženiauskienė.