J. Survilaitė. Tiltai tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (0)

Edita Barauskienė | Asmeninė nuotr.

Lietuvos istorijos brangintojai su įdomumu skaito Klaipėdos „Eglės“ leidyklos 2020 m. išleistą rašytojos Editos Barauskienės knygą „Gyvasis lietuvybės kraujas“, p. 385. Ketvirtasis knygos viršelis skelbia, kad knygos autorė „Didžiosios ir Mažosios Lietuvos dukra, kuriai visa ši istorija eina per širdį tiesiogine, o ne perkeltine prasme“.

Atiduota pagarba ir meilė Kraštui, kurio istorija išskirtinė, su niekuo pasaulyje nesulyginama, jo piliečių pilietiškasis moralinis turtas nepasveriamas ir neįkainojamas. Visa tai Mažosios ir Didžiosios Lietuvos dukra talentingai supynė į prūsiško/lietuviško ąžuolo nevystančių lapų vainiką jų 100-jam susivienijimo jubiliejui (2023).

Rašytoja prisipažįsta, kad knygai medžiagą atidžiai rinko penkis metus. Kadangi apie Mažosios Lietuvos prijungimą prie Didžiosios istorinių žinių trūksta, stengėsi išplėsti knygos pažinimo akiratį, aprėpiantį Lietuvos valstybės kūrimą su Klaipėdos uostu, Kuršių Nerija ir visu Klaipėdos kraštu, kuris dabar vadinamas Mažosios Lietuvos regionu, iki šiol  išlikusiu savitu savo kultūra, tarmėmis ir papročiais.

Knygą sudaro 29 skyriai, kuriuose autorė apžvelgia svarbiausius to regiono įvairių laikotarpių įvykius, išrikiuoja svarbiausius istorinius faktus. Autorė skaitytojams primena, kad tai knyga tiems, kurie nusipelnė, kad jų neužmirštume, ir apie tai, kas Mažąją Lietuvą jungė su Didžiąja, o ne apie tai, kas ją skyrė…

Editos Barauskienės didelių ir reikšmingų kūrinių aruode jau tvirtai yra įrašyta Lietuvos valstybę ir jos politinę kultūrą, kūrę, gerinę ir garsinę brangiausi Tautos vardai: Simonaitytė, Mažvydas, Donelaitis, Kulvietis. Dabar istorinės atminties duoklė atiduodama visai eilei kitų – Lietuvai brangių istorinių asmenų: Kudirkai, Biliūnui, Jablonskiui, Vydūnui, Mikšai, Jankui, Švėkšnos knygnešiams, mažlietuviams savanoriams ir visiems tiems, kurie tiesė tiltus…

Atliktas dar vienas neeilinis reikšmingas literatūrinis darbas.

Lietuvos valstybės kūrimo ir augimo memoriale išsirikiavusios visos vertingos rašytojos Editos Barauskienės parašytos knygos, skaitytojų noriai skaitomos ir gerai įvertinamos – seniai šaukiasi aukšto istorinio nacionalinio pripažinimo.

Į užmarštį „Nuskendusiai žemei“ (p.7) prikelti autorė paaukojo daug brangių valandų, perskaitė kelias dešimtis lietuvių ir vokiečių kalbomis parašytų istorinių knygų, kronikų ir metraščių, pajungė šio išskirtinio regiono asmenišką, bičiulių, artimųjų, draugų gyvenimišką patirtį, ir, nušluostydama užmaršties dulkes, spalvingai išryškino tame krašte gyvenusių gyvų ir mirusių pasaulėjautos, pasaulėžiūros, kultūros politikos laikmečio spalvas ir atspalvius… Visi darniai suguldyti istoriniai, laiko patvirtint faktai švyti iš viršaus lyg prūsiškos/lietuviškos saulės spinduliai amžinąja meile gimtajam kraštui, jo žmogui, papročiams ir jų drąsiems amžinybės iškovojimams.

Knyga daug ką nustebins ne tik šimtais primirštų, ar visai negirdėtų istorinių faktų ir to krašto patriotų vardų, bet ir sugebėjimu viską sklandžiai, įsimenančiai sulydyti į darnią visumą, į nesibaigiančią istorinių laimėjimų ir kovinių nesėkmių giją. Atrodo, kad mažlietuvių gyvenimas, jų siekiai ir tikslai judėjo, skubėjo, mainėsi savo istorinio laiko verpete bangavo, tvino ir slūgo lyg pamario potvynių vanduo kiekvienų metų pavasariais…

Editos Barauskienės knygą „Gyvasis lietuvybės kraujas“ | „Eglės“ leidyklos nuotr.

Išskirtiniai istoriniai faktai paįvairinami spalvingomis to krašto kaimo ir kaimiečių veiklos, išgyvenimų, kasdieninės buities detalėmis, plačiai atveriami kumetynų ir ūkininkų langai ir durys su spalvingomis jų sudėtingų likimų iliustracijomis, kuriose visada pirmauja dora, tikėjimas, ištikimybė, prasmingi darbai ir kūryba. Išryškėja istorinė TIESA: šimtmečius draugystės, kovų, vienybės ir taikos tiltai buvo sąžiningai tiesiami iš abiejų pusių!

Kai Lietuvoje buvo uždraustas lietuviškas raštas lotyniškomis raidėmis mažlietuvis Jurgis Mikšas Ragainėje leido lietuvišką „Aušrą“, Martynas Jankus Tilžėje – „Varpą“, Šernius Klaipėdoje – „Lietuvišką ceitungą“… Knygnešiai (ypač švėkšniškiai!) lietuviškas knygas, maldaknyges, giesmynus, grožinę literatūrą iš Tilžės caro žandarų akylai sekamais takais, naktimis, gabeno į kitą Nemuno pusę, pas Martyną Jankų, į Bitėnus, o iš ten tolyn lietuviško rašto ištroškusiems Didžiosios Lietuvos sesėms ir broliams. Koks palaimingai šventas lietuvybės pasiaukojimo perpetum mobile!

Knyga „Gyvasis lietuvybės kraujas“ skaitytojus įtikina, kaip sunku lietuvininkams buvo išlaikyti lietuvių kalbą ir papročius per septynetą šimtmečių, priklausant vokiečių valstybei, ir kai valstybinė kalba – vokiečių… Todėl sunki kova už lietuvių kalbos išsaugojimą tęsėsi ilgai ir ištvermingai.

…Ne ginklais lietuvininkai nusipelnė garbę. Ne ordinai ir medaliai rodo jų atsidavimą Tėvynei. Pasirodo užtenka išsaugoti kalbą! Tik ji suteikia galimybę išlikti ir kovoti už savo laisvę. Kalba yra lyg sparnai paukščiui, norinčiam laisvai skraidyti. Pakirpo jam sparnus ir paukštis, dairydamasis, ką naudingo nugvelbti savo gyvasčiai išsaugoti ir palaikyti, pasiliks ant žemės… (p. 300).

Pasirengus kurti vieningą krašto istoriją: „lietuvininkams reikėjo būti apdairiems, apsukriems, atsargiems, kad nepakliūtų į vokiečių žandarų nagus, kurie vis tebevykdė savo pareigas… Reikėjo daug kantrumo ir savęs išsižadėjimo…“ (p.p.278-281)

Dešimtyje gyvai nupieštų puslapių atskirai pabrėžiamas ryškus tuo laiku dar tik būsimos rašytojos Ievos Simonaitytės bei Vydūno pasiaukojantis patriotiškas vaidmuo. Pradėjusi 1922 metais dirbti „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, Simonaitytė negalėjo likti abejinga. Ji vis kreipiasi į jaunimą:

Dabar ne laikas ilsėtis. Mes jauni ir darbą ką tik pradėję negalime būti pailsę. Jaunime, žinai, kad mūsų ateitis yra Lietuva. Mes džiaugiamės šviesia lietuvių tautybės saule. Mes norime užtraukti laimėjimo himną, taigi ir kovokime, veikime! (p. 288).

Lietuvių kalbą lietuvininkai išsaugojo, ir pateikė svarbiausius savo teisumo įrodymus, kurie nulėmė Paryžiaus taikos sutarties nutartį, kad šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, kur daugiausia buvo lietuvių, būtų priskirta Lietuvai, kai ši pasaulio didžiųjų valstybių, laimėjusių Pirmąjį pasaulinį karą, buvo, pripažinta nepriklausoma de jure.

…1918-jie metai Mažosios ir Didžiosios Lietuvos jaunimui kėlė didelius įsipareigojimus. Kintiškis iš Povilų kaimo Mikas Ašmys Fribūro universitete Šveicarijoje rengėsi ginti teisės daktaro disertaciją: „Prasikaltimai Prūsų Lietuvoje“, buvo parašęs knygą apie Lietuvos kraštą vokiečių kalba, savo pasakojimą nutapydamas ypač neįprastomis romantiškomis spalvomis, kad Lietuva iš tolo patrauktų Vakarų europiečių akis, tačiau Vakarų Europoje siautėjęs ispaniškas gripas palaužė jaunojo lietuvininko sveikatą. Bejėgis, karščiuodamas ir gulėdamas mirties patale Lozanos ligoninėje, jį netikėtai aplankiusiam savo geriausiam draugui ir bendradarbiui Lietuvos informacijos biure Šveicarijoje, (kur kartu leido žurnalą „Litauen“) šveicarui Juozui Eretui, įteigė įsipareigojimą, kad po jo mirties pats nuvyktų į Lietuvą, ir su savo vakarietiška patirtimi ir blaiviu politiniu užsiangažavimu padėtų jo tautiečiams kurti ir stiprinti jauną Lietuvos valstybę (p. 250).

Kaip žinome, J. Eretas sutiko. Tolimesnis jo gyvenimas, visuomeninė ir politinė veikla, ypač Lietuvos Kauno VD universitete, lietuviškoje tautinėje kultūroje paliko ryškius pėdsakus. Tautos istorijoje amžiams įsirašė ir prof. Juozo Ereto veikla, pokario lietuviškame egzilyje, kai jis visą Lietuvos okupacijos laikotarpį Vakarų Europoje formavo atgimstančios Lietuvos įvaizdį…

…Tilžės Jokūbynės parke ant aukšto postamento, nuleidusi galvą, tarsi paskendusi giliuose apmąstymuose, stovi karalienė Luizė. Juk ne karui ji gimdė savo dešimt vaikų. Bet ar vyrai klauso išmintingų moterų? Tuo metu karalienė Luizė buvo priešpastatoma  Bismarkui, kuris atėjo į valdžią su nauju šūkiu: „viena tauta, viena kalba, viena valstybė“. Šis šūkis tapo pražūtingas mažoms tautelėms, kurios buvo priglaustos po vokiečių erelio sparnu… (p. 248).

…Tilžėje, 1918 metų lapkričio 30 d. įvyko dar vienas lemtingas sprendimas, po kuriuo nutarimo aktu pasirašė 24-ri drąsūs vyrai…

Editos Barauskienės knyga „Gyvasis lietuvybės kraujas“ parašyta su ryškiu pažangaus pilietiškumo patosu, įtaigi ir motyvuota savo istorinių faktų panaudojimu, padovanojant amžiną atmintį tiems, kurie daug nusipelnė mūsų Tautos istorijoje.

Savo labai trumpą atsiliepimą apie šią istorinę gerbiamos rašytojos Editos Barauskienės knygą drįstu užbaigti Ievos Simonaitytės žodžiais, pasakytais Klaipėdoje savanorių laidotuvėse.

Prasibrovusi pro žmonių minią rašytoja I. Simonaitytė pasakė:

Brangieji karžygiai, mes jus minėsim ir jus garbinsim kaipo savo išvaduotojus, Jus minės jūsų ir mūsų vaikų vaikai, kol bent vienas lietuvininkas bus Klaipėdos krašte. Jie žinos, kuo mes Jums skolingi už tai, ką dėl mūsų padarėte… (p.326.)

Neabejotina, kad visas knygos turtas amžinai pasiliks paskutine rašytinės mažlietuvių krašto istorinės šlovės kronika, nes, iš meilės savo Tėvynei įkvėpimą jaučiančių, talentingų patriotų, kiekviename istoriniame laikotarpyje, nėra daug.