Centrinės Europos augalų rūšis aptikta Žuvinte (0)

vstt.lt nuotr.

Žuvinto biosferos rezervate Buktos miško skroblynuose rasta nauja gegužraibinių šeimos skiautalūpių genties rūšis dar neturi lietuviško pavadinimo ir yra šimtus kilometrų nutolusi nuo artimiausių radviečių pietų Lenkijoje.

Pasak botaniko, gegužraibinių augalų specialisto Mindaugo Rylos, ką tik aptikto skiautalūpio Epipactis albensis Nováková et Rydlo radvimvietė Buktos miške yra nutolusi nuo artimiausios izoliuotos radimvietės pietryčių Lenkijoje apie 450 km, o iki pagrindinio arealo pakraščio – Lenkijos pietuose esančių kalnų, daugiau nei 700 km! 

Gegužraibinių šeimos augalai – „orchidėjos“ visame pasaulyje susilaukia daug mėgėjų ir profesionalų dėmesio ir yra gana gerai ištirti, todėl surasti naują rūšį pasiseka gana retai. Tai jau 38 gegužraibinių rūšis Lietuvoje.

Smulkius ir sunkiai pastebimus skiautalūpius tarp kitų žolinių augalų rugpjūčio pradžioje Žuvinto biosferos rezervato Želsvos botaniniame zoologiniame draustinyje aptiko gamtos fotografė Aušra Žilinskienė. Rugpjūčio viduryje nemažas būrys botanikų mėgėjų ir profesionalų, biosferos rezervato specialistai „šukavo“ Buktos mišką, bandydami nustatyti naujai rastos populiacijos dydį ir užimamą plotą. Rasta daugiau nei 100 naujojo skiautalūpio individų, išsibarsčiusių dideliame miško plote, netgi visai šalia Buktos gamtinio tako.

Šio skiautalūpio mokslinis rūšies pavadinimas „albensis“ yra susijęs su Elbės upe, kurios slėnyje aptikta rūšis pirmą kartą aprašyta. Tai nedideli augalai, jų aukštis svyruoja nuo 7 iki 40 cm, tačiau dauguma augalų – smulkūs ir sunkiai pastebimi tarp kitų žolinių augalų. Žiedai nedideli, apie 7 mm dydžio. 

Tai jau penktoji skiautalūpio genties rūšis aptinkama Lietuvoje, tačiau iš kitų išsiskiria tuo, kad jų žiedai yra savidulkiai, neturi specialių kryžminiam apdulkinimui skirtų prisitaikymų. Dauguma žiedų taip ir lieka dalinai neišsiskleidę, vamzdelio pavidalo. Rūšies individai dažniausiai pasirenka tamsokus skroblynus su ąžuolu ar liepynus, tačiau rasti ir greta atviro gamtos tako. Augalai dar žydės apie savaitę, vėliau juos aptikti bus itin sunku.

Paklausus Žuvinto biosferos rezervate vadovo Arūno Pranaičio, ar tokių pietinių rūšių atsiradimas mūsų krašte nėra susijęs su klimato kaita, gamtininkas suabejojo. Pasak A. Pranaičio, interpretuoti, kad šita konkreti rūšis atkeliauja tokiais atstumais mes negalime. Nei viena augalų rūšis savaime neperšokinėja 700 km atstumo. Ypač orchidiniai, kurie išvis gali pasisėti ir užaugti iki žydėjimo tik ten, kur gyvena jų egzistavimui yra būtinos specifinės dirvožemio grybų rūšys. Šita rūšis galėjo būti išlikusi ir nuo šiltojo Atlančio periodo. Mes nežinome ir nesiimame spėlioti, nes tai neatrodys rimtai. Be abejo, yra rūšių, kurios nuosekliai plinta (nebūtinai iš pietų) ir tą plitimą nesunku dokumentuoti, bet ne šiuo atveju.

Tačiau tas atradimas tik parodo konkretaus Buktos miško išskirtinumą. Galbūt, tos skiautalūpių augalų bus rasta ir kur kitur. Čia yra klausimas botanikams ir užduotis tyrinėtojams.