Šiandien minima paukščių sugrįžimo šventė

Nuo seno kovo 10 dieną buvo švenčiamas paukščių parskridimas. Keturiasdešimties paukščių diena vadinama todėl, kad apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį paukščiai grįžta į gimtinę.

Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų. Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti keturiasdešimt bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų. Kai kuriuose Lietuvos regionuose, buvo manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., savo namuose su šeima. Tikėta, kad šią dieną išvykus toliau iš namų, užsitrauksi nesutarimus su saviškiais ir net su kaimynais.

Mokslininkų teigimu Baltiškasis tikėjimas – ilgametė žmonių patirtis, gamtiškų tradicijų forma perduodama iš kartos į kartą. Vieni seniausių – mitai apie pasaulio sukūrimą bei jo kūrėjus. Tikėta, kad pirmieji pasaulio kūrėjai buvo paukščiai. Jie ne tik sukūrė pasaulį, bet ir jį tobulino: kasė upes, rūpinosi vandenimis, o kregždės netgi atnešė iš požemio pasaulio ugnį. Visata sukurta iš vandens paukščio kiaušinio, kuriam suskilus atsirado žemė, dangus ir jo kūnai.

Paukščiai, dangaus ir žemės tarpininkai, nuo seno stebino žmones savo pranašumu –gebėjimu skraidyti, čiulbėti, mėgdžioti ar atkartoti, pasinerti į vandens gelmes. Manyta, kad ir mirusiųjų sielos įsikūnija paukšteliuose. Paukščiai lemia likimą. Kas nesvajojo ar nelinkėjo sugauti laimės paukštės?  Sunkiai atrasime neskaičiavusio kiek metų liko gyventi ar skubančio įsidėti pinigėlio, kol gegutė neužkukavo. Neįtikėtinas paukštelio atsiradimas iš kiaušinio…

Įdomu kiek gi paukščių grįžo į gimtuosius kraštus? Grįžo žąsys, gervės, pempės, varnėnai, vieversiai.

„Ankstyvas šis pavasaris. Atkutę varlės, drugiai dilgėlinukai ir spungės, žydinčios žibutės, šalpusniai, dulkantys lazdynų žirginiai, pelkėje švylių žiedynai dažniausiai pasirodo kovui įpusėjus, o šiemet – pirmomis mėnesio dienomis. Pagal pirmų paukščių parskridimo datas per pastaruosius penkiasdešimt metų, šie metai drąsiai patenka į pirmąjį dešimtuką. Tačiau net ir taip anksti pasitraukus žiemai niekaip nesuskaičiuosime į Dzūkiją parskridusių keturiasdešimties paukščių rūšių.

Saulės apšviestas Žuvinto ežeras šiandien iš tolo atrodo vaiskiai mėlynas. Nors padengtas ledu, tačiau tik bejėgiškai plūduriuojančiu. Dabar ledas sueižėjęs, išraižytas plyšių, aptirpęs kiekvienas įšalęs meldo ar nendrės šiaudas. Kirai, žąsys, gulbių pulkeliai ant jo dar tupinėja, bet žmogaus ledas jau nebeatlaikytų. Dar diena kita ir ežeras išsivaduos nuo ledo lukšto. Pelkės pakraštyje, ties Dovinės upe atsivėrusi didžiulė properša mirguliuoja nuo ančių, matyti žąsų kontūrai, visai šalia kinių pakraščiu braido kelios gervės. Jei paukščius išgąsdina erelis, šimtiniai jų būriai pasklinda danguje. Tada pagal siluetus gali atpažinti parskridusias didžiąsias, rudagalves antis, dryžgalves krykles, klykuoles ir dančiasnapius. Ežero pakrantės pievoje žolę pešiojančios pilkosios žąsys susiskirstę poromis jau net nebesipeša dėl lizdaviečių. Atrodo, joms jau aiškios pasirinktos perėjimo vietos, ten augalijos sąžalynuose ar šalia ant ledo jos nakvoja ir ko gero paslapčia krauna lizdus. Žąsų – pilkųjų, želmeninių ir baltakakčių balsas aidi virš ežero nuo ankstyvo ryto. Tačiau jos neprarėkia gervių, kurių balsų pilna ne tik pelkių pakraščiuose, paežerėje, bet ir ežero nendrynuose. Įdienojus nepaliaujamai čiulba gausiai suskridę nendrinės startos, vakare pagaliau prabilo ir didysis baublys.

Vandens ir atvirų laukų paukščiai yra tie, kurie pradeda parskridimo maratoną, nes miško pakraštyje aptiksi tik pirmus kikilius, strazdus giesmininkus, prieš porą savaičių parskridusią slanką. Virš laukų – kovų, kuosų būriai, betgi juos matėme visą žiemą. Tiesa, į sodybas parlėkę čiulba čivyliai ir žaliukės.

Nuoširdžiai stengdamiesi, suskaičiavome beveik trisdešimt tris jau parskridusias paukščių rūšių, jei įskaitytume ir tuos, kurie pas mus akivaizdžiai žiemojo. Įprastą pavasarį kovo dešimtą dar nebūna parskridę nė dvidešimties, pernai – aštuonios.

Ar tiek kada nors jų sulauksime kovo dešimtąją? Vargu, net ir šylant klimatui bei registruojant paukščių rūšis, kurių beveik nežinojome prieš penkiasdešimt metų. Tačiau neverta nusiminti. Ne tik keturiasdešimt paukščių rūšių, o gerokai daugiau vis tiek parlėks į mūsų šalį. Turėkime kantrybės, mokėkime džiaugtis kiekvienu parskridusiu“ – sakė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.

Pavasaris žengia žeme. Ištrūkime į gamtą ir pakelkime akis į dangų.