Žuvinto biosferos rezervate esančiame Buktos miške specialistų dėmesį patraukė didelė keistų ir nematytų grybų įvairovė. Tokiais grybingais metais mokslininkai mikologai randa ir retų, nykstančių ir saugomų rūšių grybų. Trumpas pasivaikščiojimas Buktos miško pažintiniu taku ir kiek nuklydus nuo jo pateikė kelis mikologinius netikėtumus.
„Netikėčiausia buvo rasti mažą tarp lapų ir šakų paklotėje pasislėpusią šuniškąją poniabudėlę (Mutinus caninus). Stiprus dvėselėnos kvapas pirmiausiai atvedė prie jau musėmis aplipusios paprastosios poniabudės (Phallus impudicus). Šis grybas nėra retas, bet beieškodama jo aptikau labai smulkius „kiaušinius“ – struktūras iš kurių paprastai išauga poniabudiniai.
Pastarieji buvo daug mažesni nei įprasti poniabudės. Geriau paieškojus radau ir šuniškąją poniabudėlę. Tai labai retas grybas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą (1(E) kategorija), Lietuvoje žinomas iš 3 vietų“ – sakė mikologė, atradusi gan retą rūšį.
Buktos miškas – jam tinkama augavietė, nes paprastai randamas turtinguose maisto medžiagų dirvožemiuose, tamsiose ir drėgnose augavietėse ant šlapių sutręšusių medienos liekanų ar šalia jų, lapuočių su uosiais, guobomis, skroblais, lazdynais miškuose.
Žinoma, tai nereiškia, kad retų grybų daugėja ir jų pilna visur. Tiesiog tinkamu grybams dygti laiku, esant palankioms metereologinėms sąlygoms, mažai žmogaus ūkinės veiklos pažeistose buveinėse žinant ko ir kur ieškoti – galima surasti retų ir saugomų grybų.
