Kodėl nebesigirdi griciukų balsų Žuvinto apylinkėse?

Žuvinto biosferos rezervate šiais metais nustojo perėti paprastieji griciukai. Šio reto paukščio, įtraukto į pasaulyje potencialiai globaliai nykstančių rūšių sąrašą, likimą greičiausiai nulėmė pasikeitusios ūkininkavimo sąlygos perėjimo buveinėse. Kas išgelbės nykstančią rūšį?

Įprastose perėjimo vietose griciukų nebeliko

„Pirmosiomis vasaros dienomis Žuvintas dar pilnas paukščių giesmių. Nesvarbu, kad lizdus paliko pirma smulkių pievų sparnuočių karta, o ir visi vėlyvesni jau rūpinasi ne perėjimu, tik jauniklių auginimu. Krūmynuose tebesuokia lakštingalos, šlapiose pievose vakare švilpia švygždos, giežia griežlės, o nendrinukėms, žiogeliams, devynbalsėms, startoms ir daugybei kitų – dar pats giedojimo įkarštis.

Tačiau šiame paukščių chore labai trūksta vieno įspūdingo balso, taip būdingo Žuvintui. Biosferos rezervate šįmet nustojo perėti paprastasis griciukas – viena būdingiausių, tačiau ir viena sparčiausiai nykstančių atviro kraštovaizdžio paukščių rūšių mūsų krašte. Tas grakštus, ilgasnapis ilgakojis tilvikas veržliu skrydžiu ir stipriu melodingu balsu pirmas pasitikdavo, vos tik ateini į šlapias Žuvinto paežerės, pelkės pakraščių pievas. Keletą metų stebėjome spartų griciukų nykimą. Šįmet balandžio pabaigoje vos keli pavieniai griciukai stebėti paežerės ūkininkų pievose, tačiau nei viena pora neliko perėti – pirmąkart per visą stebėjimų Žuvinto rezervate istoriją“ – sakė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.

Bene sparčiausiai nykstanti šlapių pievų tilvikų rūšis

Paprastasis griciukas yra ne tik saugomas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą rūšis. Jį Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija IUCN kartu su dar penkiais Lietuvoje aptinkamais sparnuočiais – antimi rude, žalvarniu, stulgiu, ruduoju pesliu ir didžiąja kuolinga yra įrašiusi į sąrašą rūšių, kurios yra pirmosios pretendentės patekti į liūdną globaliai nykstančių rūšių sąrašą.

Tačiau griciukas yra vienintelė rūšis iš išvardintų, tiesiogiai priklausoma nuo ūkininkavimo praktikos natūraliose šlapiose pievose.

Visoje Lietuvoje griciukas yra ant išnykimo slenksčio. Žuvintas, Nemuno delta, Kretuono sala buvo pagrindinės jų perimvietės. Ne taip seniai čia perintys griciukai skaičiuoti dešimtimis porų. Dabar visos tos teritorijos labai nuskurdę. Keliolika porų, gal būt, dar peri Nemuno deltos pievose. Visoje likusioje Lietuvoje – tik pavienės poros. Atsitiktinėse vietose tokie perėjimai, kaip taisyklė būna nesėkmingi.

Netinkamai naudojamos buveinės skursta

„Daug pastangų sugadinti griciuko buveinę nereikia – užtenka šlapynėse neišvežti nušienautos žolės, kad susidarytų storas pūvančios organikos sluoksnis. Taip atsiranda daugybė ne taip lengvai pastebimų buveinės ydų – sumažėja bestuburių rūšių, menkėja žolinių augalų įvairovė. Griciukai netenka pagrindinio mitybos šaltinio, ką jau kalbėti apie jauniklius griciukus, kuriems smulkūs bestuburiai – uodeliai, moliuskai yra pagrindinis maistas. Dar blogiau, jei šlapios pievos išvis nebenaudojamos ir apauga krūmais ir medžiais. Šis paukštis vengia tokių teritorijų. Netgi pavieniai medžiai lyg ir puošiantys kraštovaizdį, griciukui gali būti tik nuolatinių jo priešų – varninių paukščių tupykla“ – tikina Žuvinto biosferos rezervato specialistai.

Ar gelbės kaimo plėtros programa?

Griciukas yra agrarinio kraštovaizdžio paukštis, labai priklausomas nuo ūkinės veiklos intensyvumo ir pobūdžio. Tačiau jam mūsų šalyje vykdomos Kaimo plėtros programos agrarinės aplinkosaugos išmokų priemonės natūralių ir pusiau natūralių pievų, o ypač šlapynių tvarkymo veiklos atrodo, nedavė teigiamų rezultatų.

Tikėtasi, jog specialios išmokos šlapynių tvarkymui turės teigiamą poveikį ne tik griciukui ir kitiems tilvikiniams paukščiams bei daugeliui kitų jautrių sparnuočių rūšių ir jų buveinėms. Tačiau kartu su griciuku sparčiai nykstančių raudonkojo tuliko, pempės, perkūno oželio statistika byloja priešingai.

Liūdna, kad nepakankamai konkreti, nelanksti ir nepritaikyta didelei šlapynių įvairovei tvarkymo priemonė leidžia ūkininkams gauti tas pačias išmokas ir už intensyvų šienavimą, tik žolės susmulkinimą ar už kur nors pelkės pakraštyje pririštos karvutės nupešiotą žolę. Tad ūkininkų dauguma net nesistengia bent jau išvežti nušienautą pelkės žolę. Stebint buveinių pokyčius griciukų anksčiau naudotose teritorijose ne tik Žuvinto apylinkėse, deja, nepavyko aptikti nei vieno didesnio ploto, tvarkomo pagal dabartinius šlapynių priežiūros reikalavimus ir atsižvelgiant į retų rūšių poreikius.

Gamtininkai siūlo detalizuojant šlapynių tvarkymo reikalavimus nebekartoti klaidų bent jau kitame 2014 – 2020 metų kaimo plėtros programos laikotarpyje. Kitaip gali atsitikti, jog didžiausią biologinės įvairovės mažėjimą pajusime būtent ten, kur tai įvairovei išsaugoti skiriama daugiausia lėšų.