K. Garšva: Asmenvardžių rašymas nelietuviškai dokumentuose yra neteisingas naudojimasis gramatika, įstatymais, tikra padėtimi (7)

Kazimieras Garšva | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kazimieras Garšva | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Dr. (HP) Kazimieras Garšva – Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas. 1977 m. apgynė daktaro disertaciją Priegaidės fonologinėje sistemoje (lietuvių kalbos medžiaga). Yra vienas lietuvių kalbos gramatikų (Grammatika litovskogo jazyka 1985; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika 1994, 1997) autorių. Parašė straipsnių apie panevėžiškių tarmės ypatybes, Latvijos, Lenkijos, Gudijos lietuvių šnektas, dvikalbystės problemas. 2005 m. parašė monografiją Lietuvių kalbos paribio šnektos. 2007 m. atliko habilitacijos procedūrą (Lietuvių kalbos paribio šnektos: jų raida, struktūra, kontaktai). Dalyvavo 30 ekspedicijų, kuriose rinko dialektologinę medžiagą. 2008–2014 m. vadovavo LKI Vardyno skyriui. Už lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimus ir etninių lietuvių žemių tradicinės kultūros puoselėjimą 2016 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

– Gerb. dr. Kazimierai, ne vieną dešimtmetį atiduodate lietuvių kalbai, kaip vertinate šiandieninę valstybinės lietuvių kalbos politiką? Kas džiugina ir kas Jums kelia nerimą?

– Šiandieninė valstybinės kalbos politika iš dalies siejasi dar su lietuvių kalbos sąjūdžiu, stiprėjusiu jau maždaug prieš 150 metų ir įsikūnijusiu 1922, 1928, 1938, 1992 metų Lietuvos Konstitucijose. Siekiant atkurti valstybinės kalbos statusą nemažai prisidėjo lituanistai. Pareiškimą „Lietuvių kalba ir valstybinės kalbos klausimas“ (Tiesa, 1987-07-20) pasirašė 9 žinomesni kalbininkai, 2 filosofai ir 1 literatūrologas (tarp jų teko būti ir man). Kreipimąsi „Lituanistikai reikia paramos“ (Tiesa, 1988-11-16) pasirašė jau 6 literatūrologai ir 5 kalbininkai. Dar po 2 dienų Sąjūdžio ir visuomenės spaudžiama Aukščiausioji Taryba po 48 metų pertraukos vėl pripažino lietuvių kalbą valstybine.

Tam, kad išlaikytume ir stiprintume valstybinės kalbos statusą, dėl aiškių dalykų lituanistams ir visiems piliečiams reikia didesnio susipratimo ir vienybės. Kiek metų turi atkurtas valstybinės kalbos statusas, tiek metų bandoma jo bent kiek nesilaikyti ir jį pažeisti. Šių metų konferencijose teisingai priminta, kad reikia priimti atnaujintą Konstitucinį valstybinės kalbos įstatymą, bet nepasakyta, kodėl jis keliolika metų nepriimtas ir nežinia kada ir kokiomis sąlygomis bus priimtas. Diskusija Seime vyksta dėl to, ar tas įstatymas bus konstitucinis ir iš tikro valstybinės kalbos įstatymas, ar tik pusiau valstybinės kalbos įstatymas su dviem ne visai oficialiomis regioninėmis kalbomis. Konstitucinio valstybinės lietuvių kalbos įstatymo projekto 7, 14, 17 straipsniuose norima valstybinę kalbą palikti su išlygomis „jeigu kiti įstatymai (Tautinių mažumų, Asmenvardžių rašybos, Civilinio kodekso ir t. t.) nenumato kitaip“. Gaila, kad jau 15 metų šioms išlygoms iš dalies linkę pritarti ir kai kurie kalbininkai, pakankamai nesigilindami į šią problemą, nežinodami, kiek tautai reikėjo pastangų priimti ir apginti valstybinės kalbos įstatymą.

– Ką manote apie pagarbą lietuvių kalbai? Vis dažniau girdime apgailestavimą, kad pagarba mūsų kalbai mažėja, kad lietuvių kalba daug kur pralaimi prieš anglų kalbą, ką Jūs apie tai manote?

– Pagal žodyną prestižas yra autoritetas, įtaka, pagarba. Kas vertina ir gerbia savo tautą, valstybę, atkurtą seniausios iš gyvųjų indoeuropiečių kalbos ribose, kas rūpinasi savo Tėvynės išlikimu ir jaučia tam pareigą, kas gerbia protėvių kultūrą, turi tautinę savimonę, tas savo kalbą vertina labiausiai. Nuo M. Daukšos, S. Daukanto, knygnešių, „Aušros“ ir „Varpo“, pirmosios ir antrosios Lietuvos Respublikos laikų žinome, kad mūsų kalba rūpinosi daug įvairių specialybių ir net tautybių žmonių. Kai buvo renkami Lietuvos piliečių parašai tradiciniam lietuvių vardynui išlaikyti, tuos parašus rinko daugiausia net ne lituanistai ir greitai jų surinko per 100.000.

Dėl tautinio lavinimo stokos buvo, yra, bus siūloma ir kitokių kalbos krypčių. Gaila, kad jų dabar taip pat nemažai, jos turi įvairias tikslus bei paaiškinimus. Bet mūsų kalbos padėtis šiuo požiūriu daug geresnė negu kaimyninėje Gudijoje, gal kiek blogesnė negu Lenkijoje, Latvijoje. Sociologinės apklausos kai ką patikslintų.

Lietuviai jau 1000 metų turi mokytis didesnių tautų kalbų. Dvikalbystė ir daugiakalbystė gali būti kelias ir į gimtosios kalbos painiojimą, praradimą, bet ne visi tuo keliu nori ar verčiami eiti. Dabar tuo vis labiau gundoma ekonomininėmis ar kitomis klišėmis. Iki šiol lituanistas gauna daugiau balų ne tik už mokslinio darbo kokybę, bet ir už užsienio kalbą, kuria darbas parašytas. Pagal vertinimo bruožus apie lituanistiką svarbu Lietuvoje rašyti nelietuviškai, nors Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV, Afrikoje ir visur kitur tokios literatūros poreikis mažas. Baltistai ir taip tokius straipsnius, knygas supranta, o lietuvis Lietuvoje ne visada nori su tokia gamyba gaišti. Net sovietų laikais tiems, kas mokslo darbus rašė rusų ar bet kuria kita užsienio kalba panašių priedų nebuvo.

– Brandos egzaminų rezultatai rodo, kad daliai jaunimo lietuvių kalba sunkiai įkandamas dalykas ir rezultatai prastėja. Tai ar mūsų kalba šiuolaikiniam jaunimui per sudėtinga, ar mokymo būdai atgyvenę, ar paskatos nėra?

Gimtoji ir valstybinė kalba negali būti per sudėtinga. Tai rodo, kad mokymo turinys iki šiol atrenkamas gal ne pats svarbiausias, kad mokymo būdai ne patys tinkamiausi, kad mokymosi paskata mažėja. Kai pagal jaunuolio netaisyklingą tartį galima nustatyti, kokią mokyklą jis baigė, kai kandidatas į Seimo narius, LR Prezidentus mažai sakinių sugeba pasakyti be klaidų, o ministras sako atskridusi vanagas pagavo paukščiukas, matome, ir kokie mokytojai juos mokė ir atestatus išdavė. Humanitariniams mokslams mažiau gabus mokinys gal ir mažiau galėtų būti egzaminui perskaitęs literatūros kūrinių, mažiau mintinai mokėti kai kurių gramatikos taisyklių, bet jau bent pareiškimą darbo ar valdžios įstaigai parašyti ir pristatyti turėtų be kalbos klaidų. Dėl to labai neteisus mokyklos direktorius, siūlantis ir valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą panaikinti. Viena valdančioji partija gal jau nebeveš ir mokinių į mitingus – geriau pasiūlytų per tą laiką vadovėlius jiems paskaityti, su taisyklingai kalbančiais pabendrauti.

Svarbūs ne tik brandos, bet ir stojamieji valstybinės kalbos egzaminai. Kaip gali jaustis lietuvis, gimtąją kalbą gerbiantis, mokantis gal net kurią nors tarmę, turintis kalbos jausmą, kalbantis gal net taisyklingiau už kurį nors dėstytoją ar profesorių, bet neišlaikęs stojamojo lietuvių kalbos ir literatūros egzamino į aukštąją mokyklą? Yra net lituanistų, kurie pagal egzaminus buvo „vidutiniokai“ ir vidurinėje, ir aukštojoje mokykloje, bet vėliau pralenkė net pirmūnus. Valstybinės kalbos programas, vadovėlius, dėstymo būdą, egzaminų rezultatus kasmet reikia atsakingai aptarti ir kas būtina – gerinti. Dabartiniai egzamino klausimai man nepatinka.

– Dar viena ryškėjantis bruožas – kalbos turtingumas ir vaizdingumas. Viešajame kalbėjime atsiranda štampų, kaip vykdo projektą, dar geriau vykdo gatvės ar pastato remontą. Atsiranda vos ne pažodiniai vertiniai iš anglų kalbos. Jūsų manymu, kokios tų reiškinių priežastys?

Kalbos štampus primeta ir negyva kanceliarinė kalba su vertalais. Kai kurių štampų net esi priverstas mintinai mokytis – kitaip valdininkas gali kai ko nebesuprasti ir į prašymą neatsižvelgti. Pažodiniai vertiniai iš kitų kalbų atsiranda dėl to, kad vertėjas nepakankamai moka lietuvių kalbą ir nelabai stengiasi vaizdingiau tekstą išversti, kartoja tuos pačius žodžius.

Plinta pažodiniai vertimai ne tik iš anglų, bet ir iš rusų kalbos. Kai kuriuos rusicizmus yra išmokę net amerikiečiai, jaunieji studentai, kurie niekada Rusijoje negyveno ir net rusiškai nemoka. Anglų kalbą populiarinantis Vilniaus meras klausia: apie ką eina kalba? Kai mane pataisė, jog verta sakyti ne žymiai daugiau, o daug daugiau, pastebėjau, kad daugelis didmiesčių kalbėtojų taip sako, jau yra nutolę ir tolsta nuo gyvosios kalbos.

– Tenka išgirsti ir tokią nuomonę, kad kalbininkai labai priekabūs ir kišasi į viešuosius užrašus, valgiaraščius? Tai gal tikrai esama perteklinės priežiūros?

Kalbininkų pareiga yra patarti nežinantiems. Priežiūros visą laiką buvo tik per mažai, dėl to pridygo visokių kalbos negerovių. Laiku buvo reaguota dėl Lukiškių aikštės angliško užrašo, bet pietryčių Lietuvoje liko gatvių, vietovių užrašų nevalstybine kalba. Didžiulis verslininkų spaudimas palikti nelietuviškus viešuosius užrašus. Vienas Kanados lietuvis šiemet svarstė galimybę grįžti į Vilnių, bet jį atbaido ir daugybė pridygusių nelietuviškų užrašų. VLKK, VKI sunku su tuo susidoroti, tai bandoma įteisinti ir įstatymais. Yra apie dešimtį kalba besirūpinančių ir nevalstybinių organizacijų – jų atstovus būtų galima surinkti ir dėl tų reikalų pasiderinti.

– Prieš trejus metus esate pasakęs, kad ne Vyriausybės reikalas spręsti rašybą. Ši frazė buvo pasakyta kalbant apie pavardžių rašymą. Artėjantys rinkimai, galimas dalykas, vėl pakels w, x, q įteisinimo pavardėse klausimą. Jūsų manymu, tai neteisingas naudojimasis žmonių jausmais ar teisėtą pagrindą turintis reikalavimas? Kokias grėsmes gali sukelti tų raidžių įteisinimas?

Lietuvių kalbos abėcėlė, rašybos principai seniai susiformavę ir nėra jokio pagrindo jų keisti. Rusijos imperijoje nuo 1901 metų platinta J. Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatika“ (slaptai išleista Tilžėje P. Kriaušaičio slapyvardžiu) pragyveno maždaug 30 vyriausybių. Mano rašytas skyrelis „Rašyba ir transkripcija“ „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ pragyveno gal 9 Vyriausybes. Jam pritarė kai kurie Lietuvos Respublikos kalbininkai, politikai, bet nė vienas neklausė, kas ten iš tikro parašyta.

Asmenvardžių rašymas nelietuviškai dokumentuose yra neteisingas naudojimasis gramatika, įstatymais ir padėtimi.

Kai dėl įstatymų nesilaikymo ir teritorinės autonomijos su trimis valstybinėmis kalbomis Vilniaus, Šalčininkų rajonų ir Sniečkaus (Visagino) savivaldybės buvo paleistos, to paties pradėta siekti diplomatiškiau: pradžioje vėl asmenvardžiams prašoma 8 ar bent 3 papildomų raidžių, po to bus bylinėjamasi dar bent dėl 100 naujų raidžių (tam yra vad. Europos Sąjungos žmogaus teisių fondas, o pagal Konstitucijos 29 str. įstatymui visi asmenys lygūs). Vėliau bus reikalaujama užsienietiškai rašyti kitus tikrinius žodžius: vietovardžius, gatvių pavadinimus, viešuosius užrašus. Po to bus pereita ir prie bendrinių žodžių, reikalaujant mažiausiai regioninės kalbos.

Visa tai griautų valstybinės kalbos sistemą (abėcėlę, tarties, rašybos principus, gramatiką, kalbos kultūrą), siaurintų valstybinės kalbos funkcijas ir prieštarautų Konstitucijos 3, 10, 14, , 28, 29, Valstybinės kalbos įstatymo 2, 4, 15, 19, 22, 24 str. (plačiau žr. mano straipsnį www.bendrinekalba, Nr. 87, 2014). Konstitucinis Teismas VLKK, teismams, Seimui, Vyriausybei nurodė, kaip įmanoma dokumentuose rašyti užsienietiškas pavardes: „Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba“ (LR KT 2009-11-06 d. sprendimas). „Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso“ (KT 1999-10-21 d. nutarimas).

– Viena Jūsų sričių – tarmės. Už lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimus ir etninių lietuvių žemių tradicinės kultūros puoselėjimą 2016 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Kokia kalbos norminimo įtaka tarmėms, ir ar neatsiranda grėsmė tarmėms išnykti, ar tai, kas vyksta su tarmėmis, yra normali raidos eiga?

Tarmiškai kalbėję lietuviai prieš šimtmetį atkūrė, apgynė ir stiprino mūsų valstybę. Didžiausi žodyno, vardyno, tarmių fondai yra Lietuvių kalbos institute (žr. www.lki.lt), kuris kitąmet minės savo 80-metį. Turėdamas didžiausią mokslinį stažą, tarmes, vietovardžius tyrinėju pusę šimtmečio. Esu pirmasis kalbininkas, kuriam pasisekė apeiti aplink Lietuvą, lietuvių etninėse žemėse Latvijoje, Gudijoje, Lenkijoje ir buvusioje Mažojoje Lietuvoje tyrinėjant paskutines lietuvių šnektas. Čia liko bent pusė Aukštaitijos (trečdalis – dabartinėje Gudijoje). Plotą, kuriame liko tik suslavintas vardynas, nelengva tyrinėti. Galiu kalbėti 5 tarmėmis ir nesakau, kad kurios nors šnektos nesuprantu.

Manoma, kad tarmės pradėjo formuotis maždaug prieš 1000 metų, daug dabartinių formų buvo jau prieš 500 metų. Džiaugiuos valstybinės lietuvių kalbos gairėmis, kur kompetentingai įvardintos ir tarmių funkcijos (žr. www.vlkk.lt). Būtų gerai, kad bendrinę kalbą ir savo tarmę žmogus visą gyvenimą galėtų išlaikyti, bet nuo šeimos atitrūkę vaikai, vaikaičiai (ypač didmiesčiuose, užsienyje) tarmės dalykus pradeda painioti ir dažnai užmiršta. Tarmių nykimas nėra normali, bet sunkiai išvengiama eiga. Reikia tarmišką kalbą, žodyną, vietovardžius, tautosaką toliau užrašinėti. Be tarmių nukenčia ir bendrinės kalbos gyvumas, vaizdingumas, net taisyklingumas. Pavyzdžiui, iš 4 žodžių kirčiuočių naujojoje bendrinėje kalboje linkstama daryti dvi ir net vieną.

– Esate nagrinėjęs Latvijos, Lenkijos, Gudijos lietuvių šnektas, kokius kalbos procesus esate ten pastebėjęs?

Čia senbuviai lietuviai ir seniausios indoeuropiečių šnektos tirpsta tiesiog mūsų akyse. Dėl to daug pastangų įdėjome ne tik jų šnektas įrašyti, aprašyti, bet ir jų kultūrą išlaikyti. Daugumą lietuvių gyvenamų vietų aplankiau Latvijoje, Seinų krašte, Breslaujos rajone, Gervėčių, Pelesos kraštuose ir kitur. Ištyręs savo šiaurės panevėžiškių tarmę, išleidau knygas „Etninių žemių lietuviai dabartinėje Baltarusijoje“ (1999), „Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija)“ (2005), „Latvijos lietuvių šnektos“ (2015), daug mokslinių ir žinomų straipsnių. Esu svarbiausias Latvijos lietuvių kalbos tyrinėtojas. Vadovavau studentų diplominiams darbams apie lietuvių paribio šnektas, A. Adamkovičiaus daktaro disertacijai „Baltų ir slavų vardyno kontaktai Vitebsko srityje“ (2013). Disertacijos autorius yra kilęs iš Armanavičių lietuvių salos (Šarkovščinos r.), kuri taip pat išnyko mūsų akyse.

Latvijos Kuržemėje ir Žiemgaloje 2011 m. buvo 13607 lietuviai (oficialiai daugiau negu Gudijoje, Australijoje, Ukrainoje, Švedijoje, Seinų krašte ir t. t.), bet čia su valstybinėmis bei visuomeninėmis institucijomis nepavyko įkurti jokio lietuvybės kampelio. Daugiausia pasiekta, kai darėme savo jėgomis. Taip Gudijoje, Šalčininkų, Vilniaus rajonuose įkurta 30 lietuviškų mokyklų, skaityklų (dėl nepakankamos valstybės paramos, tik pusė jų iki šiol išliko). Tai atliko 1988 m. įkurta „Vilnijos“ draugija, kuriai priklausė mokytojai, iš etninių lietuvių žemių kilę šviesuoliai, 6 Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslo darbuotojai.

– Jūsų manymu, ar neperlenkiama lazda norminant vietovardžius? Juk palangiškiui sunkiai apsiverčia liežuvis sakyti Rąžė. Jam per Palangą kaip tekėjo, taip ir teka Ronžė. Ir tokių pavyzdžių galime aptikti nemažai.

– Šie klausimai tarmę išlaikiusių kraštiečių neretai keliami. Gražu, kai tarmėse išlaikomos senovinės tarmiškos vietovardžių formos. Kaip ir visi kiti žodžiai, į bendrinę kalbą jie atstatomi dėsningai pagarsiui.

Jeigu išlaikytume bendrinėje kalboje Ronžę, kodėl, pavyzdžiui, Lietuvos Žiemgaloje negali būti Lioñkau „Linkuvà“, Pažósε „Pažąsaĩ“, Pialanìškė „Pelenìškiai“ ir t. t. Dzūkams išsikovojus Nedzìngę, prie Dieveniškių liko ežeras Didžiùlis (ne Dzidziùlis) ir dar per 10 į bendrinę kalbą atstatytų vietovardžių. Negalime Ignalinos rajone bendrine kalba rašyti Didžiãsalis, o prie Leipalingio – Dzidziãsalis, keturis vietovardžius rašyti Diržiaĩ, o prie Leipalingio – Dziržaĩ, Biržų, Marijampolės, Skuodo, Vilniaus rajonuose rašyti Didžióji, o Lazdijų rajone – Dzidzióji.

Darbo dėl mūsų vardyno liko dar labai daug: jį reikia toliau rinkti, nagrinėti, tikslinti, jei pagrįsta – net ir taisyti, o tam būtinos tiksliai užrašytos tarmiškos vietovardžių formos.

– Dėkoju už pokalbį.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: