Ką švenčiame liepos 6? (video)

Sūduva vėl naujai apgyventinta ne tiek iš Šiaurės žemaičių, kiek iš Rytų – lietuvių ir sulietuvėjusių dainavių-dzūkų (tą atspindi ir jos jos smulkusis administracinis suskirstymas LDK) ir iš Vakarų – nadruvių. Žemaičiai tuo tarpu slinko daugiau į Vakarus, lietuvindami (žemaitindami) kuršius, o ne į Pietus …

Jei simpatijos rytietiškam slavizmui arčiau širdies – galite atmesti tą “mitą”…
Jei trumpai – kolektyvistinė pasaulėžiūra stabiliai ir ilgą laiką mums buvo brukama iš rytų.
Tuo tarpu baltiškoji kultūra savo prigimtimi (tautiniu charakteriu) buvo artimesnė – germaniškąjai, keltiškąjai ir pan – t.y., labaiu individualistinė.
Jei netikite manimi – paskaitykite istorikų, etnografų studijas. Ypač daug, akcentuodami žemaičių ir jiems artimų genčių (žiemgaliai, kuršaiai, sūduviai ir kt.) išskirtinumą, kuris reiškėsi per ryškų individualizmą, rašė istorikai – tai ir V. Žulkus “Kuršiai prie Baltijos krantų” ir E. Gudavičius ir kt.
Tad prigimtinis mūsų individualizmas, kuris kaip savotiškas genas glūdi mumyse ir kolektyvistinio spaudimo kontekste įgauna visokias grimąsas, yra ta vertybė, kurią turėtume ne neigti, o puoselėti. O tos grimąsas – tai priklausomai uo konteksto: sovietmetyje reiškėsi per nenuoširdų “sovietinį pilietiškumą” kitą ranka kraunat turtus iš aplaidžiai tvarkomo sovietinio ūkio (ir tai puiku!). Šiandien – pasyvus veikimas gamtosaugos ir kt. idealistiniais klausimais ir t.t.
Tuo mes skiriamės nuo romanų ir slavų, kurie atvirkščiai – linkę į stiprų idealizmą ir aktyvų, pasiaukojanti veikimą ne savo, o kažkokių abstrakčių “vertybių” labui.
P.s., Kartais tai nėra paprasta paaiškinti, bet savitas lietuviškas (baltiškasis) individualizmas reiškiasi visur, jis kaip ylos iš maišo lenda ir pro visokias konservatorių bandomas sukurti “bendruomeniškumo skaraistes) (iš čia pas mus nebus skaitlingų bendruomenių, nebus profsąjungų, aktyvių žaliųjų grupių ir kt. leftistinių “marazmų”).
Būtų labai įdomi studija, jei koks gabus VISUOMENĖS PSICHOLOGAS, gerai išmanantis ne tik psichologiją, bet ir istoriją, etnologiją ir t.t., imtųsi tokio tyrimo. Jis būtų be galo įdomus.
Beje, ankstyvoji XVI-XVIII a. demokratija ir dar ankstesnių laikų baltiškoji tolerancija, kuri išsiskyrė iš visos Europos konteksto, taip pat yra mūsų prigimtinio individualizmo išraiška – bajorai nė už ką nenorėjo būti kažkam pavaldūs, ignorvo autoritetus (ne veltui retas atvejis – elekcinė monarchija – Stanislovas Poniatovskis ir kt.), kas visuomoje nebuvo būdinga autoritarinei (kolektyvistinei) Europai.
Čia daug galima rašyti – sisiejant ir šauktinių nenorą tarnauti kariuomenėje (pas mus tai nėra garbės reikalas, ir pokario partizanų savarankiškumą, ir sovietmečio mūsų žmonių “dviveidiškumą” ir t.t. ir t.p.), kas ako viena – mes esame INDIVIDUALISTINĖ VISUOMENĖ, KURIAI NUOLATOS IŠ IŠORĖS BUVO BANDOMA BRUKTI KOLEKTYVIŠKUMĄ. NUO PAT KRIKŠČIONYBĖS ĮVEDIMO IR KAIMYNŲ SLAVŲ ĮTAKOS VIDURAMŽIAIS. BET MUMS TAI NEBUVO PRIIMTINA, MES SAVOTIŠKAI SU TUO KOVOJOME VAIDINDAMI KOLEKTYVIŠKUS, O IŠ TIESŲ IŠLIKDAMI INDIVIDUALISTAIS. IŠ ČIA ATSIRADO BAGALĖS AUKŠČIAU MANO MINĖTŲ (IR DAR NEPAMINĖTŲ) TO APRAIŠKŲ, KURIE REIKALAUJA RIMTOS MOKSLINĖS PSICHOLOGINĖS STUDIJOS.
Problema ta, kad iš išorės šais laikais mes jaučiame bene mažiausiai bandymų padaryti mus kolektyviškais, tačiau radosi viduje jėgų – tai socialdemokratai (siekiama stiprinti profsąjungas) ir konservatoriai (kolektyvizmas brukamas dirbtinai skatinant bendruomeniškumą ir kuriant visokias šauktinių kariuomenes ir kitokias ale “patriotines” akcijas).
Tai va 🙂