Minime kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi dieną

Vaizduoti taip mužikiškai atrodančiu šviesiausią Lietuvos žmogų – Mindaugą – nesąmonė. Iš kur dailininkas ištraukia tokį supratimą apie tuos laikus. Archeologiniai radiniai, kaip matyti iš atkurtos baltų aprangos, rodytos per Dainų šventę, to nepatvirtintų.

Aš lietuvių pralaimėjimų nelaikau jokia švente ir tokių “švenčių” nešvenčiu. Tokias “šventes” išgalvojo žydberniai ir žydai ir prievartaudami lietuvius jas švęsti tyčiojasi iš lietuvių.

Siūlau švęsti lietuvių pergales. Taip kaip visi normalūs žmonės švenčia.

Nes Mindaugas Lietuvos valstybės neįkūrė!!!

Mindaugas pralaimėjo karą. Mindaugą puolė rusai, lenkai ir kryžiuočiai vienu metu. Jis pralaimėjęs mūšį užsidarė Vorutos pilyje. Mindaugo priešai-sąjungininkai apsupo Vorutą, bet paimti neįstengė. Todėl ėmė tartis su Mindaugu. Mindaugas pažadėjo pasikrikštyti. Taip ir padarė. Priešai pasitraukė. Vėliau Mindaugas priešus nugalėjo, išmušė po vieną. Nugalėjęs priešus Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės. Atsimesdamas nukirsdino 60 svarbiausių krikščionių šventikų tuo metu buvusių Lietuvoje, t.y. ne tik pats atsimetė nuo krikščionybės, bet ir su šaknimis išrovė žydiškai-krikščionišką ideologiją ir dvasią.

Paskaityk pačių kryžiuočių raštus – Dusburgo kroniką, Vartbergės kroniką, Henriko Latvio kroniką ir kitas kronikas; visi jie rašydami lotyniškai Mindaugą ir iki krikšto vadino lotynišku žodžiu “rex”, kas lietuviškai reiškia karalius. Žodžiu Mindaugas ir iki krikšto buvo karalius ir apsikrikštijęs – karalius, ir atsimetęs bei krikščionių šventikus išgalabijęs irgi karalius. Joks krikštas jam karaliaus vardo nesuteikė. Kryžiuočių raštuose ir Gediminas, ir Algirdas, ir Jogaila, ir Vytenis, ir visi kiti valdovai vadinami visur ir visada karaliais (lotyniškai rex). Vėlesniais laikais lenkų, rusų ir vokiečių propagandistai (oficialiai besivadinantys istorikais, mokslininkais) ėmė šmeižti Lietuvą, o kartu ir visus Lietuvos karalius ėmė menkinamai vadinti kunigaikščiais ir taip pat ėmė melagingai teigti, kad tik popiežius gali suteikti karaliaus titulą, ir kad tik apsikrikštijusi šalis tampa valstybe. Dabar sekdami lenkų, rusų ir vokiečių istorijos “mokslu”, pavyzdžiui, Saudo Arabijos karalių turėtume vadinti ne karaliumi, o tik laukiniu smulkiu kunigaikštuku, nes jis karaliaus titulo iš jokio popiežiaus negavo ir pats nesikrikštijo, o jei taip tai ir Saudo Arabijos valstybės nėra. Pabandyk nuvažiuoti į Saudo Arabiją ir tenai apskelbti, kad tokios valstybės nėra, o karalius nėra joks karalius, o tik apsišaukėlis paprastas mužikėlis. Aš norėčiau pažiūrėti ar spėtum iš ten išnešti kudašių. Tą patį reikėtų sakyti ir apie Japoniją ir josios imperatorių. Pastarasis nesikrikštijo, vadinasi ir valstybės nėra. Va taip. Skaityk “Istoriją apie istoriją”.

Mūsų dabartiniai naujųjų laikų istorikai yra “lenkiško, vokiško ir rusiško mokslų” išauklėti. Jiems nuo pirmos klasės kalė į makaules, kad iki krikšto Lietuvos valstybės nebuvo, kad karaliaus titulą turi teisę suteikti tik popiežius, vadinasi iki krikšto Lietuvoje buvo tik kažkokie smulkūs kunigaikštukai. Įkalė!!! Mūsiškiai svetimų “mokslų” išauklėti istorijos “mokslininkai” net skaitydami lotynų kalba rašytus kryžiuočių raštus lotynų žodį “rex” verčia ne žodžiu “karalius”, bet “kunigaikštis”. Lotyniškai kunigaikštis yra vadinamas “dux”. Taigi svetimųjų išdresiruoti mūsų “mokslininkai” “istorikai” žiūri į knygą ir mato špygą.

Dabar ne be tokių “mokslininkų” pastangų Mindaugo pralaimėtas karas paskelbtas valstybės švente, ir netgi ne bet kokia, o valstybės įkūrimo švente. Didesnio pasityčiojimo iš lietuvių nė sugalvoti neįmanoma. O Mindaugo pergalę prieš kryžiuočius, lenkus ir rusus, kuriuos visus jis išmušė kiekvieną atskirai, ir po pergalės sekusį atsimetimą ir tvarkos valstybėje atstatymą dabartiniai “mokslininkai” vadina didžiausia nelaime įvykusia tais senais laikais.

Dabartiniai politikai remdamiesi tokiais “mokslininkais” lietuvius prievartauja švęsti mūsų pralaimėjimus ir nekęsti mūsų pergalių. Kol mes taip elgsimės, tol patirsime vieną pralaimėjimą po kito.

Lietuvos sienos Mindaugo laikais rytuose ėjo Protvos upe 25 km į pietvakarius nuo Maskvos. 1248 metais pasienyje su Maskvos kunigaikštyste prie Protvos upės vyko Mindaugo vadovaujamų lietuvių mūšis su rusais, kuriems vadovavo Maskvos kunigaikštis. Mindaugas sutriuškino rusus. Žuvo Maskvos didysis kunigaikštis. Apie Protvos mūšį informacijos gali rasti internete. Rusai iš savo netraščių dabar daug informacijos deda į internetą, todėl yra ir apie Protvos mūšį. Pietvakariuose Mindaugo laikais Lietuvos Valstybės siena ėjo anapus Vyslos; Varšuva buvo Lietuvos pusėje.

Be abejonės Mindaugo laikų istorijos vyksmas baltų gyventoje Europos dalyje yra sąlygotas krikščioniškų valstybių, imperijų kūrimo veiksmų, šios idėjos įgyvendinimo politikos.
Pirmiausiai dėl krikščioniškų valstybių imperijų kūrimo čia tarp savęs varžėsi Romos ir Rytų (Konstantinopolio) apeigų bažnyčios. Yra istorinio pagrindo manyti, kad maždaug nuo 11 amžiaus vidurio baltų teritorijos formaliai priklausė Kijevo Rusios Rytų apeigų bažnyčiai ir mokėjo bažnytinius mokesčius Kijevui -Rytų bažnyčiai.
Savo ruožtu dėl Romos apeigų krikščionybės valstybių sukūrimo baltų žemėse tarp savęs taikiu būdu varžėsi vokiečiai ir skandinavai (Vokiečių ir Livonijos ordinas). Į šį Romos apeigų atšakų ordinų varžymąsi sėkmingai įsijungė ir buvo Romos popiežių pripažinta pačių baltų jėga vadovaujama Mindaugo. Iki tol, matyt, baltų teritorijose galingai reikštasi Mindaugo tėvo, kitų kunigaikčių vadovaujamų lietuvių, anksčiau vadintų dar ir bendru kuršių vardu. Beje, lietuvių ir kuršių vardai yra epitetiniai tų pačių genčių pavadinimai. Jų reikšmių išaiškinimas yra baltų pasaulėžiūros ir kalbotyros specialistų uždavinys. Tačiau šios sritys pirmyn – anė krust.
Taigi, iki atsirandant ordinamas, Kuršas buvo Lietuva, valdoma, galbūt, istorijos šaltinių minimo galingojo Mindaugo tėvo. Esant tokiai jėgų ir jų valdomų teritorijų padėčiai, ypač po Saulės mūšio, Livonijos ordinas savo vaidmenį krikščioniškosios valstybės kūrime kuršių-lietuvių pajūryje ne tik oficialiai, bet ir formaliai buvo priverstas “perleisti” lietuviams – Mindaugui, tam galų gale pritarė ir Romos popiežiai.
Toks vyksmas bylotų, kad iki Ordinų radimosi prekybos kelius Nemunu, Priegliumi, nemaža dalimi ir Dauguva kontroliavo lietuvių, kitų baltų genčių kunigaikščiai, kurie buvo pavaldūs vyriausiam kunigui – Krivų krivaičiui. Jo vardas galėjo būti ir kitoks, tarkim, Mintus, Mindus, tačiau reiškiantis tą patį ką ir Krivų Krivaitis ir vykdantis tą patį gyvenimo bendrumo vaidmenį tarp baltų genčių. Taip pat sprendžiant iš faktų manytina, kad dalis prekybos kontrolės Dauguvos upe be abejonės buvo skandinavų (variagų) ir atitinkamų Kijevo Rusios kunigaikštyčių rankose. Tačiau stipriausia čia pasireiškė nuo seno buvusi lietuvių galybė – Mindaugo asmenyje.
Taigi, Mindaugo laikotarpis ano meto Europoje vertintinas tokioje šviesoje.
Kur valstybės išlaikomi istorikai! Praėjo 25 metai, o Lietuvos istorija, kaip laikyta, taip laikoma didžiausioje lenkiškosios ir sovietinės istorijografijos gniaužtuose.

Taigi, šiandien “skelbdinant Dievo valia mus linksminančią Ringaudo ir Mindaugo garbę”, galime įžvelgti Rygos vardo ryšį su Mindaugo tėvo Ringaudo, o Mintaujos – su jo sūnaus Mindaugo vardu. Ir per tai manyti, kad iki Livonijos ordino atsiradimo prekybos kelius Dauguvos žemupyje kontroliavo Mindaugo tėvas Ringaudas. Taigi, akivaizdu, kad Ringaudas Rygos vietovėje turėjo pilį, ginamą jam pavaldžios Lietuvos karių įgulos, kuri, kaip žinome iš šaltinių, dar gyvavo ir Vytenio laikais ir saugojo Rygos vyskupą nuo Livonijos ordino.
Tai tokie atmenami ryšiai su braliukais latviais…