A. Aleksandravičius. Lietuviai – ne karių, bet partizanų tauta? (12)

Lietuvos kariai | „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Lietuvos kariai | „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Prieš 80 metų, 1940 m. birželio 15-ąją, kuri dabar yra atmintina Okupacijos ir genocido diena, prasidėjo sovietinė Lietuvos okupacija. Vieniems birželio 15-oji yra gėdos dėmė, aukštųjų politikų ir kariuomenės išglebimo diena, kitiems – istorinė neišvengiamybė, kuriai Lietuva negalėjo pasipriešinti. Kaip ir Latvija, Estija, Austrija, Čekoslovakija, kurias tarsi smaugliai triušius prarijo rusų bolševikai ir vokiečių nacionalsocialistai. Nors Lietuvai prieš akis buvo ir kitoks pavyzdys – prieš kelis mėnesius rusų agresiją atrėmusi nedidelė Suomija.

Šūvis neduoda ramybės

„Nesipriešinome sovietams tik iš pradžių. 1941 m.birželį lietuviai galingai sukilo prieš okupantus. 1944 –1953 metais antisovietinių Lietuvos partizanų sąjūdis buvo stipriausias Baltijos regione, o gal net ir visoje Maskvos pavergtoje Rytų Europoje.

80 metų mums neduoda ramybės tas neiššautas šūvis. 1926 –1940 metais Lietuvą valdė švelnus, bet vis dėlto autoritarinis režimas. Visa valdžia priklausė Prezidentui Antanui Smetonai. Kai tokia valstybės santvarka, tik tautos vadas vienas nusprendžia kaip valstybė, jos piliečiai turi pasielgti istorinių sukrėtimų laikais. Tai buvo ne pats geriausias Lietuvos istorijos laikotarpis“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vicepirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

 Lietuvos kariai | „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Lietuvos kariai | „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Tikėjo magiška neutraliteto galia

Pasak parlamentaro, tik dabar suprantame, kad neutralitetas yra pats blogiausias, netinkamiausias kiekvienos valstybės apsisprendimas, todėl pasirinkome kitą, daug patikimesnį būdą nerizikuoti valstybės likimu – NATO (taip pat Aleksandro Diumos (Alexandre Dumas) vyresniojo istorinio nuotykių romano „Trys muškietininkai“ pagrindinių veikėjų) kolektyvinės gynybos principą „Visi už vieną, vienas už visus“ ir ES ekonominę paramą. „ O tada politikai tikėjo magiška neutraliteto galia, laikė ją geriausia mažų valstybių apsaugos priemone. Bet A. Smetonos irgi neišeina labai kaltinti. Kai jis vadovavo valstybei, subrendo narsių pokario kovotojų, Lietuvos patriotų karta“, – tvirtino L. Kasčiūnas.

Nutarė glaustis prie nugalėtojų

Per paskutinį Vyriausybės ir kariuomenės vadovybės posėdį 1940 m. birželio 14 d. vidurnaktį du generolai (kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas ir anksčiau kariams įsakinėjęs Stasys Raštikis) nepakluso Prezidentui, atsisakė išvesti karius iš kareivinių ir nusiųsti juos kautis su Raudonąja armija, žygiuojančia per Lietuvos sieną. Šiedu kariškiai manė, kad A. Smetona jau nieko nevertas politikas, rusai greitai jį nuvers. V. Vitkauskas ir S. Raštikis nutarė glaustis prie nugalėtojų, gelbėti savo kailį, nors A. Smetonos galybės laikais liaupsino tautos vadą, pataikavo jam.

„Sunku nešališkai vertinti taip smarkiai nutolusią nuo dabarties epochą. Ypač kai nesi amžininkas, tų įvykių liudininkas“, – apibendrino politologas L. Kasčiūnas.

Pritrūko stiprių asmenybių

1991 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, tarptautinių taikos palaikymo misijų Lietuvos kontingentų kario, atsargos majoro Alberto Daugirdo nuomone, valstybės likimą nulemia jos lyderio politinė valia. „Nuo 1009 metų, kai metraščiuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, lietuvių tauta turėjo daug stiprių asmenybių, bet, nelaimė, 1940 m. atsakomybės nebijančių lyderių pritrūko. Ir dabar nėra. 1918 – 1922 metų nepriklausomybės kovų didvyriai po 20 metų nuseno, sulinko, neteko ryžto. Mūsų kariuomenė buvo parengta priešintis, neblogai apginkluota, ją visada galėjo papildyti patriotiškas aktyvusis rezervas – stiprios, gerai parengtos Šaulių sąjungos nariai. Reikėjo tik politinių ir karinių vadų įsakymo: „Vyrai, kaukitės!“, bet kariai jo neišgirdo“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ apgailestavo atsargos majoras.

Ir suomiai uždelsė

Kaip teigė A. Daugirdas, ir suomiai sukruto gintis paskutinę akimirką, ilgai bandė tartis su Maskva geruoju. „Nebuvo jie visiškai pasiruošę kovoti. Manerheimo gynybinės linijos suomiams nepavyko iki galo pabaigti. Bet suomiams galiausiai padėjo gamtos sąlygos. Rusai, aprengti plonytėmis, vėjo perpučiamomis milinėmis, tiesiog sušalo į ragą nuo 40 laipsnių šalčio siekiančių Suomijos speigų, kaip vėliau vokiečių maršalo Frydricho Vilhelmo Ernsto Pauliaus (Friedrich Wilhelm Ernst Paulus) kariuomenė prie Stalingrado. Senose nuotraukose matome mirusius rusus, apglėbusius atšalusias lauko virtuvių krosnis ant ratų. Jeigu suomiai būtų priešinęsi iškart, šiandien tebeturėtų ir Kareliją, ir Vipurį (rusiškai Vyborgą), ir Petrozavodską (suomiškai – Petroskojų)“, – tikino istoriją ir politologiją Vilniaus pedagoginiame universitete studijavęs karys.

Tragedijos šaknys gilesnės

Birželio 15-osios tragedijos šaknys gali būti kur kas gilesnės. Lietuviai per visą savo istoriją nemėgo vadinamųjų pozicinių karų, kai dunda patrankų kanonada, dusliai trinksi tankų vikšrai, o kariaujantieji kartais mėnesių mėnesius neišlenda iš apkasų, kuriuos skiria vadinamoji niekieno žemė, retkarčiais apsišaudo, paskelbus laikinas paliaubas susitinka apsikeisti belaisviais ir netgi sužaidžia futbolo rungtynes. Paskutinį kartą lietuvių karių gretos atvirame lauke išsirikiavo prieš kitą kariuomenę (vokiečių kryžiuočius) 1410 metais, per Žalgirio mūšį. Bet ir tada priešams apdumti Vytautas Didysis sugalvojo partizanišką gudrybę – atitraukė tariamai nusilpusius, neva stipriai sumuštus savo pulkus, persitvarkė, netrukus veržliai sugrįžo į kovos lauką ir sutriuškino apstulbusius kryžiuočius.

Per konvencinius (įprastinius) karus lietuviai nesijautė stiprūs. Mielesnė mums buvo partizaninė taktika „Smok priešui ir slėpkis“. Gal lietuviai – ne karių, o partizanų tauta?

Lietuvos partizanai 1944 –1953 | „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

Karinė doktrina neatmeta partizaninės taktikos

Anot L. Kasčiūno, dabar Lietuvos karinės doktrinos pagrindas – teritorinė gynyba ir NATO parama ne tik pagal Vašingtono sutarties 5 straipsnį „Jeigu priešas įsiveržė į vienos NATO narės teritoriją, vadinasi užpuolė visas aljansui priklausančias valstybes“ ir mainais už lietuvių karių dalyvavimą tarptautinėse taikos palaikymo misijose. „Doktrina neatmeta ir partizaninio karo taktikos. Priešas gali užimti mūsų žemes, bet neišlaikys jų, jeigu visuomenė visomis išgalėmis priešinsis pilietinio nepaklusnumo akcijomis, nuolat puldinės mažesnes okupantų karines įgulas, kėsinsis į svarbių okupacinės administracijos veikėjų gyvybes, kol išsekins priešų jėgas“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas.

Nusižiūrėjo nuo totorių

Atsargos karininkas A. Daugirdas pataisė, kad mūsų karių Žalgirio mūšio taktika – visai ne lietuviška. „Kai kas sako, kad Vytautas tą atsitraukimo ir staigaus sugrįžimo būdą nusižiūrėjo nuo totorių. Ir daugelis mūsų karų buvo atviri susirėmimai su priešais, o ne puldinėjimai iš pasalų. Žiūrėjome rusams į akis, kai nuo jų XVII amžiuje gynėme Vilnių. Visi mūsų sukilimai prieš Rusijos imperiją buvo garbingi, tačiau jėgos buvo nelygios ir priešai paėmė viršų“, – kartojo A. Daugirdas.

Komentaras:

„Ir smerkiantieji, ir teisinantieji turi argumentų“

Valdas Rakutis, Karo istorikas, Lietuvos kariuomenės vyresnysis patarėjas, Klaipėdos universiteto profesorius.

Ir smerkiantieji Lietuvos politikų laikyseną 1940 m. vasarą, ir teisinantieji paskutinio tarpukario Lietuvos Ministro Pirmininko Antano Merkio Vyriausybę turi savų argumentų. Jeigu Lietuva tada būtų pasipriešinusi, tikriausiai dabar kaltintume A. Smetoną ir ministrus, kad greitai nugalėję rusai siaubingai nuniokojo kraštą, sunaikino Lietuvos žemės ūkį, pramonę, kultūrą. To meto žmonės stengėsi išvengti beprasmiško karo, kurio Lietuva negalėjo laimėti. Buvo tik du pasirinkimai, kam atitekti. Lietuva prievarta nuėjo su rusais. Sąjunga su vokiečiais gal būtų geresnė. Bet jie pralaimėjo, ir Lietuva būtų kentėjusi kartu su „sąjungininkais“ už hitlerininkų karo nusikaltimus.

Mūsų šalis tada neturėjo draugų, todėl neteko laisvės. Dabar priklausome NATO. Branginkime šią narystę, niekada nepritarkime, kad aljansas iš karinės politinės organizacijos būtų pertvarkytas į vien tik politinę, dantų neturinčią bendriją.

Partizaninį karą sunku laimėti. Gal tik Vietnamas išimtis. Per tokius karus daug žmogiškųjų tragedijų įvyksta, jie palieka gilius randus žmonių sielose. Iki šiol mūsų visuomenė susipriešinusi dėl pokario, nesutaria, kaip vertinti partizanų žygius. Vieniems partizanai – neabejotini didvyriai. Kiti iki šiol gedi dėl neva „miškinių“ („banditų“) nužudytų artimųjų.

Nors iš tiesų daugumą 1944 –1953 metų partizaninės kovos aukų, jeigu tai nebuvo pagal partizanų karo lauko teismų nuosprendžius sušaudyti išdavikai ir okupacinės administracijos veikėjai, nukankino lietuviškomis uniformomis persirengę provokatoriai – rusų agentai smogikai, kad apjuodintų partizanų sąjūdį. Spausdinkime partizanų vadų eilėraščius, dienoraščius, politinius dokumentus. Kitaip pasakius, laisvės kovotojų menine kūryba, agitacine veikla domėkimės labiau negu jų karinėmis operacijomis.

Lietuvių įnašas į šlovingas Lietuvos viduramžių karines pergales ne toks jau menkas. Ne mažesnis nei kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų rusėnų ir unijinių sąjungininkų lenkų. Maždaug iki 1648 m. grynai lietuviškos kariuomenės užteko valstybei apginti.

Bet paskui bajorai pradėjo nesirūpinti kariuomene, patys laikė asmeninius sukarintus būrius, o mūsų ginkluotosios pajėgos nusilpo, pradėjo atsilikti nuo kaimynų kariuomenių.

Lietuvos kariuomenę 1717–1764 metais sudarė vos 4 tūkst. samdinių (daugiausia svetimšalių–red. past.). Kariniams daliniams buvo priskirtos šalies teritorijos. Iš jų gyventojų kareiviai patys susirinkdavo mokesčius.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. ŽEMAITIS:

    Būtent! Labai taiklūs pastebėjimai.
    Lietuviai (o ypač – žemaičiai) iš principo turi tvirtą savo nuomonę ir niekam nėra linkę paklūsti, nepripažįsta autoritetų ir savo tikrąja esme yra INDIVIDUALISTAI – LIBERALAI.
    Tai ne kartą esu pabrėžęs savo ankstesniuose komentaruose. Juk nuolat kartodvau, kad mums būdingas individualizmas, kuris iš esmės reiškia liberalumą.
    Tai reiškėsi visuomet. Ir itin ryšku einat iš Rytų Lietuvos link žemaitijos. Rytų Lietuvoje mūsų baltiškumas dar “praskiestas” slaviško kolektyvizmo elementai (iš čia – nuoširdūs bendruomeniški dzūkai ir pan.). Tačiau Žemaitijoje šis slavizmas išnyksta ir pasireiškia baltiškasis individualizmas. Panašiai ir Suvalkijoje, kuri po kryčiaus karų buvo apgyvendinta daugiausia iš Žemaitijos.
    Dargi prie kolektyvistinio (t.y., socialistinio) elemento prisidėjo ir krikščionybė, kurie iš esmės yra kairuoliškas mokymas. Tuo tarpu senasis baltiškasis klodas buvo individualistinis. Ir tai itin jaučiasi Žemaitijoje. Žemaičių niekas nesugebėjo sucienyti į nors kiek didesnius politinius darinius. Ir Vykintas Pietų Žemaitijoje, ir Bulioniai Saulės krašte bandė tai daryti. Tačiau jų pastangomis veikiau buvo suformuotos LAISVŲ BENDRUOMENIŲ KONFEDERACIJOS. Ir ne daugiau. Ir tai ne visos bendruomenės prisijungė. Istoriografijoje dažnai užsimenama apie šią individualistinę žemaičių savybę. Toks jau tas mūsų žemaitiškas būdas 🙂
    Taigi taip – TIKRAI ESAME NE KARIŲ, O PARTIZANŲ TAUTA. TAI ĮGIMTA, GENETIŠKA. Tikras lietuvis ar žemaitis nepaklūs vadų įsakymas ir nepripažins jų autoriteto. Netgi dauguma nenori sudaryti prielaidų (manau, iš čia ir yra vengiama karinės tarnybos ir pan.). Tai nepriimtina ir yra vienas iš mūsų svarbiausių bruožų.
    Tačiau tikras lietuvis ar žemaitis tikrai nenuolaidžiaus, nekaloboruos ir stos į kovą už savo tėvynės, šeimos ir nuosavybės laisvę. Manyčiau, kad net pirmiausia šeimos ir nuosavybės. Tėvynės – tik po to. Jei dabar koks socikas išdrįstų nacionalizuoti mano nuosavybę ir pan. Net neabejoju – mano reakcija būtų laiabi aiški – tik kovoti. Nes kitaip, nusileidęs tokiai neteisybei, tiesog negalėčiau gyventi.
    Jau esu minėjęs, kad mano šeimoje taip pat būta partizanų. Karo metais jie nekaloboravo su naciais, iki tol net nebuvo kariškiai ir ginklo rankose neturėjo. Buvo patys tipiškiausi ūkininkai. Tačiau kai sovietai atėmė jų žemę, išėjo į miškus ir su ginklu rankose kovojo prieš sovietus.
    Būtent, kai iš tavęs atima tavo gyvenimo tikslą, tavo per metų metus “užkūprintą” turtą – kitaip pasielgti ir negali.
    TAD PABRĖŽIU – NE LIETUVIAI TIKRAI NE KARIŲ TAUTA, LIETUVIAI – NARSIŲ IR GARBINGŲ PARTIZANŲ TAUTA! PARTIZANŲ, KURI Į KOVĄ EINĄ NE VEDAMI ĮSAKYMŲ (Į JUOS JIEMS RANKA NUMOTI) BET KARŠTO TEISINGUMO IR MEILĖS ARTIMUI BEI TĖVYNEI SIEKIO!
    BES, BALTAI ESAME INDIVIDUALISTŲ TAUTOS. IR TAI YRA PUIKU!

    • QQ:

      Nematau kas čia keisto, kad žmogui pirma eina šeima, o po to tauta. Pas normalų ir laisvą žmogų taip ir bus ir ne tik Žemaitijoje. Tai Dievo tvarka, o ne kieno sugalvota ar primesta, jei ne klystu ir Vidūnas taip rašė:
      1. Šeima
      2. Gentis/Valsčius/Miestas/Žmonės su kuriais komunikuoji
      3. Tauta/Valstybė/Žmonės kurių nepažysti bet vienija tokie dalykai kaip kalba, istorija, kažkokie sentimentai ir t.t.
      4. Pasaulis/ Žmonija

      Vietomis gali susikeisti pagal svarba tik tada jeigu tavo protą valdo ne Dievas, o kažkoks valdžios darinys, Imperija, Diktatūra, ar Demokratinė valstybė, kuri tau nuo mažens grus i galvą jog Valstybė svarbiausia, arba Globalizacija svarbiausia. Nesakau kad pagal Dievo tvarka Tauta ar Žmonija nėra svarbu, viskas yra svarbu, tačiau naturaliai svarbiau žmonės, kuriuos pažįsti ir matai ir niekas to nenuneigs. O išvis išsiplėtojus žinant jog Lietuvių tauta ir valstybė yra ant išnykimo ribos ir to patriotiškumo tautai vis mažiau kas beįpučia, tai pas šiuolaikinį prastą žmogų dabar yra:
      1.Aš
      2. Globalozacija kuriai turiu tarnauti arba lėksiu į gatve.

    • LosAngeles:

      deja deja… tikrai nesame individualistai (ar tuo labiau liberalai). individualistu visuomene- pasmerkta visuomene. tiek simtmeciu atsilaikyta pries ivairias galybes is visu pusiu byloja apie labai stipria ir brandzia visuomene. butent visuomene (sluota), o ne sapelius, kurie po viena lengvai lauzomi. noreciau tiketi kad nezinote ka kalbate, nesamoningai maisote ir klaidinate…

      • ŽEMAITIS:

        Kad senoji baltų kultūra buvo itin individualistinė – tai pagrindžiama moksliniais tyrimais.
        Itin dažnai akcentuojamas žemaičių individualizmas (dažnai priešpastatant Rytų Lietuvai). Tai yra pabrėžę ir E Gudavičius, G. Zabiela, ypač – V. Žulkus. Per itin stiprų individualizmą Žemaitijos iškiliesiems (pvz. Vykintui, taip pat Saulės Bulionims) nepavyko jos suvienyti į vieną politinį darinį. Žemaitija buvo daugiau atskirų bendruomenių konfederacija (o kai kur – nebuvo ir to).
        Kolektyvizmo elemnetų mums perdavė slavai (ne veltui Rytų Lietuva “kolektyviškesnė), o taip pat katalikybė (kaip gana kolektyvinė krikščionbės forma).
        Taigi, tai ne iš piršto laužtą. Esame viename lizde kartu su taip pat individualistinėmis germanų, finų tautomis.
        O slavų, romanų tautos, taip pat visos kitos pasaulio tautos savo prigimtimi musm yra kaip priešpreiša – jos kolektyvistinės.
        Neblogą iliustraciją galite rasti čia:
        https :// ppt-online. org/342670 (panaikinti tarpus)
        Tikrai labai įvalgi ir logiška, pritariu jai.

  2. Sarunas:

    Vietnamas nežinau ar geras laimėto partizaninio karo pavyzdys.

    Ten visgi buvo karas tarp dviejų Vietnamų, kur komunistų pusę rėmė Kinija bei Sovietų Sąjunga. Be to, patys amerikiečiai pralaimėjo ne karo lauke, o politinę kovą pačiose JAV. Pietų Vietnamas krito praėjus dviems metams po to, kai amerikiečiai pasitraukė iš Vietnamo, apribodami paramą pietų Vietnamui, tiesiogiai įsiveržus vis dar Sovietų Sąjungos ir Kinijos remto komunistinio šiaurės Vietnamo kariuomenei.

  3. Vaidevutis:

    Mane piktina smurto propaganda, muštynių ir žudymo eskalacija filmuose per visus televizijos kanalus, tai pristatant kaip kažkokį susigalvota didvyriškumą.

    • QQ:

      Sutinku. Tik bukesnis ir už asila gali didžiuotis tokiu “didvyriškumu”. Nu dažniausiai tokie ir nėra protingesni už asila. Pateisinu saviginos kovą. Gamtoj taip sutverta, vyras galų gale turi mokėt apgint save ir savus. Tačiau nereik iš to daryti kulto, nes iš ginybos tada pasidaro puolimas.

  4. QQ:

    Didesnio nusišnekėjimo paieškot dar reik “ne karių bet partizanų tauta”. Ir išvis nežinau kuri tauta didžiuojasi esanti karių tauta. Lodoriai nebent kokie katriems žudimas yra pasiekimas. Rusai? Romėnai? Amerikonai? Vokiečiai? Jeigu jų pasididžiavimas yra žudyti žmones tai apsaugok Dieve nuo tokių tautų.

  5. QQ:

    Apskritai kalbant, tiesiai šviesiai. Kaip čia išsireiškus trumpiau. Visi tie politikavimai, geopolitika, ekonomika, kultūra ir t.t. Senai yra nebeaktualu. Aktualu žinoma bet nesvarbiausia. Visi mieli politikai, mieli ekonomistai, kariai, dainininkai, istorikai ir t.t. Jūsų misija šiandien yra visų vienoda. Misija nr. 1 yra ŽEMĖS PLANETA. Ir jos išsaugojimas. Banaliai pasakysiu bet paprastai EKOLOGIJA. Nes jeigu taip ir toliau viskas tai praeis dar 50metų ir tada jau nebereikės nieko. Nei politikos, nei dainų, nei istorijos, nei karių. Tiesiog išnyks žmonija ir visa gamta ir tiek. O žmonija išnyks pirmiau už visus nes yra mažiausiai tvari rūšis, užteks labai nedaug kad prasidėtų negeri dalykai, badas ir panašiai. Taip kad pirmoj vietoj visiems šiandien jau turi buti miškai, ekologija ir gamtos sveikata, o ne politikavimas ir skaldymasis. Aišku čia pilna tokių kurie mano jog klimato kaita yra išgalvota arba mano jog ji yra bet ji nėra pavojinga. Turit 100 argumentų. Aš daug argumentų neturiu, bet man kaip ir kitiems yra pakankamai aišku jog gamta yra ties katastrofos riba, užtenka i koki prekybcentri užsukti ar per miesta pervažiuoti ir viskas tiesiai prieš akis. Gal jau pradėkim rūpintis tai dalykais, kurie šiandien ištikrūjų yra svarbūs, o ne antraeiliais dalykais. Rašote straipsnius apie nieka, kai galėtumėte rašyti apie tai kas svarbu, ką daryti paprastam žmogui ekologinės katastrofos akivaizdoje. Žodžiu galvokit ką norit

  6. ATSITOKĖKITE LIETUVIAI! Ir dar gi mokslo žmonės ?! Matosi, kad pažįstate tiktai – kas buvo vakar?! O kas? prieš 500, 1500, 2500. 3 000, 5000, 10 000, 45 000 ir net 450 000 metų?! Juk visa tai jau pranešta mano knygose: “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”. “Pažadinta praeitis”, “Praregėjimas”, “Praeitis ir ateitis”, “Dievai tvanai civilizacijos”. Laikas pradėti ne tiktai patiems knygas skaityti, bet ir apie padarytus tūkstantmečio ATRADIMUS, pranešti PLAČIAJAM PASAULIUI!!!
    ŠLOVĖ SENIAUSIAI ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBAI ir NEGARBĖ LIETUVIAM MIEGALIAM!!!

  7. Tvankstas:

    Baisiausia, kad Lietuvos elitas nuo 1918 iki 1940 m. gyveno savo gerovės labui, nesiskaitė su žmonėmis, o kilus ultimatumui 1940.06.14 nieko neatliko, be šūvio atidavė Lietuvą.
    Baisiausia, kad labai didelės lėšos, skurdinant vidutinuosius ir vargšus, ir buvo skirtos ginklavimuisi ir jokio šūvio.
    Pasakojo Suomijos pilietis, kuris 1939.08.23 buvo Marijampolėje, matė gatvėmis žygiuojantį pulką, pravažiuodamas Į Prahą tęsti doktorantūrą universitete : Suomijos kariuomenė 1939.12.01 buvo vargšų kariuomenė lyginant su Lietuvos kariuomene 1939.08.23.
    Lietuvos kariuomenė buvo užpildyta SSSR ir Vokietijos šnipais, paralyžiuota dėl tų dienų ypatingos tarpusavio meilės tarp A. Hitlerio ir J. Stalino.
    Niekaip negaliu suprasti, kodėl bent besiskleidžiantis Marijampolės pulkas gavo įsakymą grįžti į kareivines, bet ne atsišaudyti ir trauktis internavimui į Vokietiją.
    Dabar būtų kitaip ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: