D. Apalianskienė. Laikas kurti lietuvišką mokyklą (18)

Dijana Apalianskienė | asmeninė nuotr.

Atimk iš žmogaus mokslą – tu atimsi  visą jo ateitį, visą gyvenimą.  Supaprastink vidurinį mokslą, palengvink  patį mokymosi procesą –  perpus sumažės  būsimųjų  šalies intelektualų.

Lietuvoje kažkada turėjome be galo stiprų vidurinį mokslą. Atmetus tuometines mums visai svetimas, nepriimtinas ideologijas – pats  dėstomųjų dalykų skaičius,  dėstomų mokslų įvairovės, jų kokybės, dėstymo metodikos – buvo vienos aukščiausių pasaulyje. Tik  tada mes to dar nežinojome ir tik dabar, jau pradėjus plačiai  keliauti po pasaulį ar net ir gyvenant svetur – mes galime tą mūsų turėtą švietimo sistemą palyginti su šiandieną turimomis.

Deja, Lietuvoje – visa tai,  kas per amžius  mūsų  švietimo sistemos  buvo kurta ir jau sukurta, pasiekta – yra pastoviai revizuojama, griaunama, naikinama  arba jau sunaikinta. Baigiame įsilieti į jau  plačiai įsigalėjusias – ne paslaptis, neretai ir visai  pusėtinos kokybės – užsienio šalių švietimo  sistemas, o tai būtų palengvintos mokslų programos, mokslo  trukmės  trumpinimai,  dėstomų dalykų mažinimai. Taip ateityje – labai tikėtina,  išleidžiant į pasaulį tik pusėtinai išlavintą individą, prie ko, galbūt, to pilnai nesuvokiant ir veda šių dienų „laisvamaniškasis“ liberalizmas.

Kodėl  praėjusių amžių juodaodžių genocido, vergovės laikais – tie nelaimėliai nebuvo  prileidžiami net prie pačių elementariausių mokslų –  rašymo ir skaitymo? Ogi todėl, kad jau tada buvo žinoma – išlavinsi žmogų, jis lengvai suvoks savo beviltišką padėtį ir kas “baisiausia” – jis pradės ieškoti kelių, kaip tą savo padėtį pakeisti.

Mokslas yra begalinė jėga, kurią įvaldžius, žmogus tampa laisvas ir nepriklausomas: jis puikiai žino savo teises ir pareigas, jis suvokia pasaulį. Beje, nedažnas  savamokslis išeina į “didelius“ žmones, bet retai kada – pilnai išlavintas, išmokslintas žmogus nepasiekia savųjų aukštumų.

Stebiuosi matydama, kaip šiandieninį Lietuvos švietimą tvarkančios galvos, bando visaip revizuoti, neigti  tai, kas Lietuvos vidurinio mokslo per ilgus  šimtmečius buvo sukurta ir patvirtinta – kaip svarbu,  efektyvu, reikalinga.  To efektyvumą jau  įrodė ankstesnės  Lietuvos vidurinių mokyklų  abiturientų laidos, sugebėdavusios po vidurinės įstoti į tuometines Lietuvos aukštąsias mokyklas, kai ten įstojimo konkursai neretai  būdavo  6 /8 žmonės į vieną vietą.

Ankstesnių laikų mokslai nebuvo paremti pinigais – vakarykščiai universitetai (priešingai šiandieniniams) nebandydavo pritraukti kuo daugiau studentų, kad surinktų sau kuo daugiau  pinigų. Vakarykščių  aukštųjų mokyklų mokslai  buvo paremti iš vidurinės išėjusio  žmogaus  jau turimomis  žiniomis ir  jų tikslas buvo – tolimesnis tokio žmogaus lavinimas.

Lietuvos aukštasis mokslas gan suklestėjo, kai Vilniaus Universitete rektoriumi dirbo vienas žymiausių visų laikų  Lietuvos mokslininkų – Jonas Kubilius, sugebėjęs tuometinį Universitetą vesti jau to meto pažangiausiojo  mokslo ir lietuvybės koridoriais.

Nepaisant itin sudėtingo ir neramaus to meto laikmečio (rusų okupacijos) – intensyvus visos Lietuvos rusinimo, Jonas Kubilius iškovojo, kad  tuometiniame Vilniaus  Universitete  lietuvių kalba išliktų  kaip dėstomoji kalba, taip  užtikrinant mūsų kalbos tęstinumą, jos išsaugojimą, jos gyvastį tiek moksle, tiek  ir buityje.

Todėl keista šiandien matyti, kai Lietuvos mokslinius darbus jau stengiamasi rašyti tik užsienio kalbomis.  Tokios liūdnos, jau išlaisvėjusios tautos savęs negerbimo apraiškėlės.

Nesunku pastebėti, kaip šiandieninis jaunas žmogus visuomenės  traktuojamas vos ne kaip  pusiau neįgalus (atleiskite),  toks beveik vos ne  infantilas. Lengvinami vidurinės mokyklos mokymo krūviai, trumpinamos pamokos, ilginamos mokinių atostogos, naikinamos „nereikalingos“ (?) disciplinos. 

Šiandieninėje mokykloje kardinaliai pasikeitė mokinio ir mokytojo santykiai: mokytojas (ne savo noru) jau tapęs beteisių žinių pranešėju, tokia vos ne savotiška „iškamšėle“ (atleiskite), kuriai leista pastovėti prieš klasę, bet šiukštu ją drausminti.

Stebiuosi Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto  ministerijos ikimokyklinio ir pradinukų  skyriaus darbuotojų  drastiškais (aiškiai mažai atsižvelgiant į  vaiko sveikatingumą)  pradinio mokslo pertvarkymais ir planais. Paminėsiu  čia  pačius nepriimtiniausius: tai kuo skubesnis Lietuvos pradinio  mokslo integravimas į europinių mokslų standartus, svetimų kalbų  pačiame ankstyviausiame vaiko  amžiuje priverstinis mokymas (keistokai pamiršus, kad tokio amžiaus vaikai dar nėra  pilnai įsisavinę savosios  gimtosios kalbos pagrindų). Kur ir kodėl  taip skubama? Vaiko tempimas į  ankstyvąsias mokyklėles jau nuo ketverių metų  amžiaus? Ar tikrai norime auginti nervingus, pervargusius vaikus, kurie nematę vaikystės ar net ir kūdikystės  – jau būtų priversti lygiuotis į suaugusiųjų  užimtumus?

Ar tik ne todėl vakaruose tėvai dažnai nesusitvarko su savo  piktais, pervargusiais vaikais, „gesindami“ jų agresyvumus ar  padidėjusius nervingumus raminančiomis tabletėmis, galbūt, iš esmės nesuprasdami  tikrųjų tokio vaiko nervingumo priežasčių. O tai būtų – per ankstyvas  vaiko  įtraukimas į švietimo sistemas, vaiko vaikystės ar kūdikystės neturėjimas, ryškus vaiko  pervargimas,  dažnai nesugebėjimas eiti su bendru srautu.

Keičiasi  Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovai, bet pati Lietuvos vidurinė mokykla kažin ar progresuoja. Tiesa, turime, vis dar turime tikrai profesionalių, atsidavusių mokyklai  pedagogų,  švietimo specialistų, kurie kažkada buvo paruošti tuometiniame  – šiandiena jau PANAIKINTAME – Vilniaus Pedagoginiame Institute.

Buvusi tikrai stipri ir reikalinga  švietimo darbuotojų, mokytojų kalvė šiandiena yra  sujungta  su kitomis mokslo įstaigomis. Kaip jau ne sykį esame įsitikinę – bet kokie jungimai, apjungimai, kokios tai integracijos paprastai nepakelia reikalų kokybės, bet atvirkščiai  – tik numenkina jas.  Kas ir sumanė panaikinti  tokią reikalingą, specialiai tik pedagogus  ruošiančią mokymo įstaigą?

Kažin ką ir  pasieksime šitaip aklai sekdami, imituodami kitų šalių, nebūtinai pasiteisinusias švietimo sistemas, jų programas. Juk kas užsienietiška nebūtinai gera ir progresyvu!

Štai ką apie tai,  viename iš savo paskutiniųjų interviu, kalbėjo vienas ryškiausių šių laikų Lietuvos pedagogų Bronislavas Burgis: „Pasimokyti iš Suomijos, Švedijos, net Kinijos, Korėjos ar Japonijos galima, bet kopijuoti nieko nereikia. Lietuva gi nenukopijavo nei tų šalių istorijos, nei tenykščių žmonių gyvenimo būdo. Lietuvoje turi būti lietuviškas švietimas, kuriuo domėtųsi, kuriuo gėrėtųsi kitos šalys“.  (Bronislovas Burgis. „Sistema žlugdo geriausius“. Propatria.lt. Balandzio 30, 2020).

Taigi ar nebūtų laikas Lietuvoje, remiantis  jau turimais, keletos kartų  išbandytais, patvirtintais  pedagogikos pasiekimais ir patirtimi, kurti  savąją nacionalinę mokyklą? Beliktų tik šiuolaikinio mokslo pasiekimus ir technologijas prie to priderinti.  Juk neprotinga  išdraskyti seną ir gerą, kad iš naujo kurti – tik dabar jau gerokai prastesnę mokyklą.