V. Vasiliauskas. Lietuvos  švietimas: šnipų  mokykla

Jau daugiau nei savaitė, kai nuo  visuomenės  slepiamas  kandidatas  į  švietimo ir mokslo ministrus, lyg būtų atrinkinėjamas koks  šnipų mokyklos direktorius ar žvalgybos agentūros vadovas.

Nuostabiausia, kad visuomenė  su tuo  slapumu taikstosi, tyli, it  tikėdama,  kad tai normalu. O gal jai stačiai neįdomu, kas vadovaus  jos jaunosios kartos auklėjimui?  Abejaip  ši tyla ir abejingumas yra  paliegusios visuomenės požymis.

Sveikoje visuomenėje  užvirtų diskusijos, kas vertas  užimti  aukščiausią krašto švietimo ir mokslo krėslą, ar bus pakankamas autoritetas, kurį gerbtų, todėl savo noru jam  paklustų mokytojų drauguomenė, prakilnioji profesūra, universitetų rektoriai, taip pat maištingoji  moksleivija ir studentija. Kokias ugdymo ir mokymo programas, idėjas jis gins, ypač šiais laikais, kai  per įvairius užkiemius  šarlatanai  bruka  apgaulingas vaikų ir jaunimo auklėjimo pseudoteorijas ir atviras nesąmones.

Net šiais postmoderniais  laikais, kai  autoritetai šluote šluojami iš politikos, kultūros, meno, viso  viešojo gyvenimo,  mokykla ir universitetas yra paskutinė autoriteto priebėga. Čia vis dar autoritetas po senovei yra  būtinybė. Mokytojo ir profesoriaus autoritetas. Gimnazijos direktoriaus ir univesiteto rektoriaus  autoritetas.  Švietimo ir mokslo ministro autoritetas.

Koks  autoritetas, kokios programos ir idėjos? Kam tai rūpi? Nebent  skrajojančiam padebesiais idealistui, jeigu dar pavyktų mūsų krašte  tokį rasti. Nūdienėje Lietuvoje ministrų , taip pat švietimo ir mokslo, portfeliai dalinami ne pagal kompetenciją, o pagal partijų kvotas.

Tokios ydingos praktikos padarinys  –  visiškas atsakomybės  atsikratymas. Partijų vedliams, delegavusiems  „savus vaikinus“  į  sulig kvotomis atitekusias ministerijas,  nė motais, ar   jie nusituokiantys autoritetai  jiems patikėtose srityse. Svarbiausia, ar jie gebantys  daryti pinigą, įdarbinti partijos kadrus.

Juk  ir Darbo partijai  su prezidente Dalia Grybauskaite  susitarti dėl švietimo ir mokslo ministro  trukdė  ir trukdo ne  kokie vertybiniai ar idėjiniai  prieštaravimai, o pinigai. Būsimi  Europos Sąjungos paramos  pinigai.  Šių milijonų kontrolė  ir „teisingas“ paskirstymas.

Pasak gandų, kol čia prioritetų nesudėliojo laikinai krašto švietimui vadovaujantis vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis, Darbo partija gali siūlyti net angelą  –  tuščios būtų pastangos,  jis prezidentei  vis tiek neįtiktų, rastų kokią uodegėlę ir jį sukompromituotų. O kai šie pinigų srautai bus nukreipti reikiama saugia  linkme, ministrauti galės net pats  Maskvos G.  Plechanovo akademijos diplomo   savininkas Viktoras.

Perpratusi  šias žaidimo  taisykles, Darbo partija bando žaisti katę ir pelę, įslaptinusi savo naują kandidatą, bandydama jį apsaugoti nuo apdrabstyto dumblais ir viešai pažeminto Vydo Gedvilo dalios.  Veikiausiai rastųsi  mažai abejojančių , kas čia katytė ir kieno bus viršus.

Tačiau mūsų visuomenę ištikusios krizės gylį ir mastą rodo  tai, kad ji jau persimetė į vaikų auklėjimą ir globą. Kiekviena demokratinė visuomenė kaip akies vyzdį  nuo politikos skersvėjų sergsti  mokyklas, universitetus, teismus, o brandžiausios  –  ir nepriklausomą žiniasklaidą, kad būtų kam paskelbti valdantiesiems nepatogias tiesas ir  nemalonius nuosprendžius.

O Lietuvoje  net tokia ikipolitinė  sritis,  kaip švietimas ir mokslas,  virto valdžios dvaro intrigų,nuožmios  politinės kovos tarp Darbo partijos ir prezidentės   arena, kur teisėjauja ne mokytojai, profesūra, vaikų tėvai, net ne politikai,  o STT sekliai.

Kas liko iš tarpukario Lietuvoje sukurto Mokytojo kulto, iš inercijos dar gyvo pokario dešimtmečiais sovietinėje Lietuvoje ir emigrant ų sekmadienio mokyklėlėse? Tauta tarpukario mokyklose klojo savo  tvarios ateities pamatus,  ruošė  vaikus anaiptol nesvetingam suaugusiųjų pasauliui.

Nepriklausomos Lietuvos išaugintas jaunimas  –  gimnazistai, studentai,   jaunieji tarnautojai, darbininkai,  ūkininkai – stovėjo pirmose  1941 m. birželio  23 d. sukilimo, pokario partizanų gretose. Vieninteliai  Lietuvos mokytojai  išdrįso pirmąją okupacijos vasarą  simboliškai  viešai pasipriešinti įsigalinčiam visuotiniam melui ir baimei, kai 1940 m rugpjūtį per Mokytojų suvažiavimą sausakimša Kauno halė vietoj  privalomo „Internacionalo“  vienu balsu užtraukė „Tautišką giemę“. Dėsninga, kad paskutinysis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas–Vanagas, Laikinosios Vyriausybės  vadovas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos ideologas  Juozas Ambrazevičius– Brazaitis – buvę mokytojai.

Kokią kartą savo mokyklose ugdome dabar, kartą, kuri pakeis mus, atnaujins mūsų nusidėvėjusį pasaulį?

Kaip mūsų bendra socialinė ir politinė atmosfera, kai valdžia remiasi ne įstatymu, o slaptomis pažymomis,   iškreipia ir deformuoja  nepolitinį mokyklos gyvenimą,  byloja įvykiai Kaune.

Visuomet iš tolo žavėjausi tenykščio Terchnologijos universiteto gimnazijos pasiekimais, jos direktoriumi Bronislovu Burgiu. Patyliukais svarsčiau: jeigu jo vadovaujama  gimnazija ištisus dešimtmečius išlieka Lietuvos mokyklų lyderė, dėl jos abiturientų pešasi šalies ir užsienio universitetai,   štai kur būtų puikus švietimo ir mokslo ministras. Tačiau valstybė, užuot pakvietusi šios prestižinės Kauno  gimnazijos direktorių  į ministrus, pasiuntė  jį į kalėjimą.

Nežinau visų  šios liūdnos kauniškės  bylos  aplinkybių. Žinau, kad autoritetai kitais  kartais pasikelia į puikybę , virsta mažais tironais, engiančiais, dvasiškai traumuojančiais aplinkinius. Visko gyvenime pasitaiko. Tačiau  mano galva niekaip neapima, kaip gali mokinys ir jo tėvai vogčiomis įrašinėti mokytoją, kaip tai gali sankcionuoti prokuroras? Matyt, aš beviltiškai atsilikau nuo epochos.

Kitas žingsnis būtų –  pirmosios Lietuvoje Pavliko Morozovo vardo gimnazijos atidarymas (pagerbiant Stalino laikų mitologinį  pionierių, kuris NKVD  įskundė savo tikrą  tėvą ir kurį už tai mylimas senelis užmušė pliauska per  galvą). Tokios gimnazijos brandos atestatus galėtų išdavinėti STT agentai . Be abejo, tie brandos atestatai būtų slapti, jų išslaptinti pagal Konstitucinio Teismo sprendimą  negalėtų jokia pasaulio galybė, nes būtų padaryta žala kriminalinės žvalgybos subjektų taktikai ir metodams, atskleista skundikų tapatybė.

Autorius yra Seimo „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narys