V.A. Gocentas. Juozo Nekrošiaus atminimui (1)

Juozas Nekrošius | Rengėjų nuotr.

Juozas Nekrošius | Rengėjų nuotr.

Pavasariui grįžtant į Lietuvą žinių laidos ir spauda pasidalino netekties pranešimu – kovo 15-osios sekmadienį, eidamas 85-uosius mirė poetas, buvęs kultūros ir švietimo ministras Juozas Nekrošius.

Taip, poetas buvo visą gyvenimą, o pareigos ir darbai – prasidėjo, tęsėsi ar užsibaigė. Taigi, poetas, žurnalistas, spaudos ir kultūros darbuotojas, partinis, politinis ir visuomenės veikėjas, dviejų Lietuvos Respublikos Vyriausybių kultūros ministras.

Apie save velionis rašė: „Gimiau 1935 m. gruodžio 21 d. Raseinių rajone, Betygalos valsčiuje, Rimgailų kaime. Tėvai turėjo 10 ha ūkį, penkis vaikus: tris sūnus (Vladas, Juozas, Robertas) ir dvi dukras (Aldona, Janina).

1954 m. baigiau Betygalos vidurinę mokyklą, po to tarnavau kariuomenėje, trejus metus dirbau rajono laikraštyje, sukūriau šeimą. Jau tada domėjausi literatūra, bendradarbiavau spaudoje. 1959 m. įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistiką. Kadangi buvau vedęs ir jau turėjau pirmagimį sūnų Arvydą, todėl teko ne tik studijuoti, bet kartu ir dirbti, kad išlaikyčiau šeimą. Universitete jaunimo visuomeninė veikla tais metais buvo palyginti pažangi, demokratiška, priešinosi dogmatizmui, sustabarėjimui.

Bebaigiant studijas 1964 m. buvau pakviestas dirbti į Centro Komiteto skyrių, spaudos sektorių. Tuomet kaip tik panašiam darbui buvo kviečiami nauji žmonės, nacionaliniai kadrai.

Su pozityviom nuostatom nuėjau ir į Spaudos komitetą. Tuo metu buvau pats jauniausias iš ministrų. Jame pirmininko pareigose dirbau 1973–1990 m. Šalia pagrindinės veiklos visada daug laiko skyriau kūrybai ir visuomeniniam darbui. Įkūriau Lietuvos knygos draugiją, atsiradus galimybei tapau Lietuvos vaikų fondo organizatoriumi.

1975–1989 m. buvau LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, 1992–1996 m. LR Seimo nariu. 1992 m. gimtųjų Raseinių žmonės pasitikėjo ir išrinko mane į Seimą. Pirmuosius dvejus metus dirbau Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komitete. Nuo 1994 m. gruodžio mėn. iki 1996 m. man buvo patikėtos Lietuvos kultūros ministro pareigos.

1997 metais įkūriau leidyklą „Alka“, kuriai šiuo metu ir vadovauju.

Nuo 1960 m. LKP narys, nuo 1989 m. LDDP narys. Nuo 1971 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1983 m. LTSR respublikinės premijos laureatas. 1985 m. nusipelnęs kultūros veikėjas. Esu vedęs – žmona Laisvutė. Turiu tris vaikus: du sūnus (Arvydas, Justas) ir dukrą (Imandra). Esu senelis šešiems anūkams. Artimi giminės – pusseserės Pociūtės – paragavo Vorkutos duonos, o dėdės Rimšos šeima perėjo Krasnojarsko lagerius.

Taigi būta visko – šviesių vilčių ir skaudžių pergyvenimų.“

Atsimindami velionį, skaitydami jo gyvenimo išpažintį, galime prisiminti ir kitų kolegų pastebėjimus.

Anot literatūros kritiko Valentino Sventicko, J. Nekrošių turėtume prisiminti kaip poetą, kuriam rūpėjo ne tik jo paties kūryba, bet apskritai lietuviškos knygos likimas. 1973–1990 metais vadovaudamas Spaudos komitetui (Valstybinis leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetas) pagal sovietmečio galimybes pasitarnavo lietuviškai knygai, jos plėtrai.

„Buvo ir analogiškas SSRS komitetas. Nekrošiui sekėsi amortizuoti drastiškus Maskvos reikalavimus, dėl to Lietuvos leidėjai jautėsi truputį laisvesni, ramesni, labiau apsaugoti“, – teigė V. Sventickas.

Pasak jo, su J. Nekrošiaus pastangomis vienaip ar kitaip susijęs Pasaulinės literatūros bibliotekos leidimas, jo pradžia ir įtvirtinimas.

J. Nekrošius rašė ir vaikams, ir suaugusiesiems. „Be abejo, jo poezijoje buvo ir nusilenkimų „privalomybėms“, bet mokėjo kažin kaip švelniai išsakyti socializmui tinkamas idėjas – neatrodė kaip nors juokingai, – velionio kūrybą apibendrino V. Sventickas. – O satyrinė poezija nebuvo bedantė, ją skaitė. Suprantama, išliko „įmanomybių“ ribose.“

Sovietmečiu išleistos J. Nekrošiaus knygos, pasak V. Sventicko, visos atrodė labai gražiai, nes leidėjai Spaudos komiteto pirmininkui truputį pataikavo.

„Nepriklausomybės metais J. Nekrošius irgi stengėsi rašyti ir kartais pusiau juokais pasakydavo vienam kitam leidėjui: „Esu rūpinęsis jumis visais, o dabar jau nelabai jums esu įdomus“, – velionio sakytus žodžius perteikė V. Sventickas.

Taigi, Juozas Nekrošius sovietmečiu buvo ir priedanga, ir užuovėja kitų kūrybai, darbui, nes tuomečiai aukštieji draugai retai mėgino padėtį keisti, kaip nors rizikuoti. Velionis yra sakęs, kad Atgimimo, nepriklausomybės išvakarių laiko Maskvos knygų mugės jau vyko kitaip – ne tik knygos, albumai, bet ir pats Lietuvos leidėjų stendas atrodė kitaip. Tiek turiniu, tiek atpažinimo atributais – čia garbingai buvo išskleista Lietuvos trispalvė dar iki jos įteisinimo. Tas sąjūdis iki sąjūdžio Spaudos komitete buvo pastebimas ir jaučiamas žymiai anksčiau. Jo vadovavimo metais plėtėsi leidybos horizontas, atsinaujino poligrafijos bazė tiek technika, tiek pastatais, keitėsi ir tobulėjo knygynų darbo organizavimas. Perlaužė stalininį popieriaus lygiavinį paskirstymą trims Baltijos poligrafijoms – Lietuva nuo šiol ėmė gauti jo limitus, susietus su skaitytojų ir gyventojų auditorija, jos statistika.

J. Nekrošius mokėjo rasti gabius, iniciatyvius specialistus ir bendražygius, juos skirti ten, kur labiausiai reikia, kad vyktų sutartinis, komandinis darbas. Jie buvo ir kūrybinės inteligentijos, ir inžinerinės ar komercinės veiklos atstovai. Atrodo, kad visada J. Nekrošiui sekėsi išlaikyti svarstymų rimtį ir rezultatyvumą – ieškojo, skatino, rėmė naujovių atėjimą į Lietuvos leidybos, poligrafijos, knygų prekybos barus. Matė Lietuvos ir kitų tautų rašytojų bei vertėjų nuolatinių sambūrių reikalingumą – tais metais ženkliai augo ir tobulėjo Lietuvos autorių vertimai, kalbų ir kultūrų pažinimas.

Taigi, tas pasakymas – išlik žmogiškas – galiojo kasdien ir buvo visiems priimtinas visą velionio gyvenimo, darbo ir kūrybos laiką. Teko dalyvauti J. Nekrošiaus mamos laidotuvėse – Ji atgulė tėviškėje, greta Jono Mačiulio-Maironio mamos. Ir čia galėjai suprasti, kad Maironio kraštas ir žmonės yra didžioji J. Nekrošiaus vertybė.

Prieš penketą metų Vilniaus dailės galerijos renginio metu buvo proga J. Nekrošių sveikinti su apvalia gimtadienio data – kolegos ir bendražygiai dėkojo, sveikino, apdovanojo gėlėmis ir knygomis. Ir šiemet artėjo garbinga sukaktis – deja, dėkoti tenka jau netekus velionio.

Pasilieka atminimas, pasilieka darbai ir kūryba. Pasilieka Žmogaus portretas.

Bibliografija

  • Rupūs miltai (satyra) – Vilnius: Vaga, 1967.
  • Kaštonai ir kaktusai (lyrika) – Vilnius: Vaga, 1970.
  • Baltas ėriukas (eilėraščiai vaikams) – Vilnius: Vaga, 1971; Alka, 2004, 2005.
  • Vyturio lizdas (eilėraščiai vaikams) – Vilnius: Vaga, 1974; Vilnius: Alka, 2005.
  • Tas akmenų švelnumas (lyrika) – Vilnius: Vaga, 1974.
  • Paskutinis taškas (epigramos) – Vilnius: Vaga, 1975.
  • Čiulbantis beržas (lyrika) – Vilnius: Vaga, 1979.
  • Žiedai, žiedai, bitutės darbai (eilėraščiai vaikams) – Vilnius: Vaga, 1980.
  • Pelynų atmintis (epigramos) – Vilnius: Vaga, 1981.
  • Keturi žodžiai (eilėraščiai vaikams) – Vilnius: Vaga, 1982.
  • Abejoju ir klausiu (lyrika) – Vilnius: Vaga, 1984.
  • Tarp šviesos ir tamsos (lyrika) – Vilnius: Vaga. 1996.
  • Mano draugai (eiliuotas tekstas) – Vilnius: Alka, 1997; 1998; 1999; 2001.
  • Kelionė aplink pasaulį: spalvink ir skaityk (eiliuotas tekstas) – Vilnius: Alka, 1998.
  • Malūno ūsai (eilėraščiai vaikams) – Vilnius: Alka, 1999.
  • Žąsies motulės pasakos: spalvink ir skaityk (eiliuotas tekstas) – Vilnius: Alka, 1999.
  • Mes gyvename miške: zuikučių pasaka (eilės vaikams) – Vilnius: Alka, 2002.
  • Girininkas Napalys, gaisras, Rimas ir pilis (poema vaikams) – Vilnius: Alka, 2003.
  • Juodraščiai iš apdegusio archyvo (satyra) – Vilnius: Alka, 2003.
  • Sakmė apie oranžinę žvaigždę (poema vaikams) – Vilnius: Alka, 2003.
  • Gero elgesio abėcėlė (eilėraščiai vaikams) – Vilnius: Mūsų knyga, 2004; 2006.
  • Gyvūnų pasaulyje (eilėraščiai vaikams) – Vilnius: Mūsų knyga, 2004.
  • Mieli bičiuliai, arba gyvenkim geruoju (eilėraščiai vaikams) – Vilnius: Alka, 2004.
  • Rainiaus džiaugsmai ir bėdos (šių dienų eiliuota pasaka) – Vilnius: Alka, 2004.
  • Technika patiems mažiausiems (eilėraščiai vaikams) – Vilnius: Mūsų knyga, 2004.
  • Giminė su kirvio ženklu (dokumentai, atsiminimai) – Vilnius–Šiauliai: Alka, 2005.
  • Urtė nenorėjo būti vienturtė (poema vaikams) – Vilnius: Alka, 2006.
  • Lapė snapė ir kiti (eilėraščiai vaikams) – Vilnius: Alka, 2008.
  • Juoda žemė – balti pyragai (poema vaikams) – Vilnius: Informacijos vadybos agentūra, 2008.

Parengė, sudarė:

A. Matutis. Kalbuosi su giria: eilėraščiai. – Vilnius: Alka, 1998.
A. Cibulskis. Taip subyram į smėlį: poezija. – Vilnius: Alka, 2011.
Betygalos Antanėlis: mokytojo Antano Juškos gyvenimas, kūryba, prisiminimai apie jį. – Vilnius: Alka, 2011.

Vertimai iš rusų kalbos:

S. Muradianas – eilėraščiai vaikams. –Vilnius: Vaga, 1982.
Debesų dėdulė: armėnų vaikų poezija. – Vilnius: Vaga, 1984.
Gandras virš vynuogynų: armėnų vaikų poezija. – Vilnius: Vaga, 1987.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: