
Maironio metai beveik baigėsi. Maironio skaitymai, konferencijos, seminarai, pristatymai įvairūs renginiai renginėliai. Ir virš viso to sklandė klausimas: kam šiandien Maironis? Bent jau aš jutau savotišką užduotį, kuri mokykloje galėtų būti pateikta maždaug taip: „Suformuluokite savo asmenininį santykį su Maironio kūryba“. Nes juk reikia turėti savo nuomonę, o ne kartoti mokytojo ar vadovėlio aksiomas. Man ši užduotis pasirodė sunkiai įveikiama ir tai turbūt didžiausias Maironio metų asmeninis atradimas. Skaičiau iš naujo Maironį, žiūrėjau, kaip skaito kiti. O visas tas santykis, koks buvo susikurtas studentavimo laikais, toks ir liko. Nė krust. Kodėl taip sunku tą santykį susiformuluoti?
Per šiųmetines „Literatūros salas“ viešai paklausiau Donato Petrošiaus – kaip Maironis? Petrošius paprašė baigti provokacijas. Klausti apie Maironį yra provokacija. Gal ir taip. Galbūt todėl, kad sunku atsakyti.
Štai koservatoriai pademonstravo naują požiūrį – užmovė Maironiui džinsus, apavė sportbačiais – štai, naujas požiūris į klasiką (delfi.lt >>). Gal ir atnaujino, juk Katalikų bažnyčiai Maironis jau per modernus tapo, bažnyčioj skaityt netinkamas, Maironis ir bažnyčioj jau provokacija.
Santykis su klasikais mūsuose, atrodo, dažniausiai apsiriboja dviem pozom: garbinamai nuolankia arba eretiškai atsainia. Viskas. Tarsi klasikus tebūtų galima arba mylėti, arba nekęsti.
Sunku kažką naują pasakyti ir palankiems (M. Martinaičio tekstas Metuose „Apie Maironį, kurio nėra knygose“), ir „eretikams“, šaukiantiems „Labanakt, Maironi!“ Nors „labanaktukai“ daug suprantamesni. Jiems Maironio eilės „nepatinka“, jie sako, kad jis blogas poetas, tuo viskas ir baigiasi. Jiems nereikia argumentuoti, pagrįsti, pateikti nors vieną citatą, jie kalba nuo kalno kaltindami tokį kalbėjimą nuo kalno. Jie kovoja prieš klišes klišėmis, karštai diskutuoja su iš mokyklos suolo ateinančiais stereotipais. „Lietuvių rašytojai, akademikai ir kultūros veikėjai pasiilgsta to Maironio, koks jis buvo prieš daugiau nei šimtmetį,“ – rašo (ir, matyt, žino) kultūros veikėjas Ramūnas Čičelis.
Daugiau klaustukų kelia adoratoriai. Kai Aldonos Ruseckaitės knygos Šešėlis JMM: Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai pabaigoje perskaičiau įvairius pasiteisinimus ir atsiprašinėjimus dėl to, kad ji drįsta rašyti apie Maironį, iškart prisiminiau vos ne pažodinius Valentino Sventicko atsilankstymus jo knygoje apie Justiną Marcinkevičių. Niekaip nesuprantu, kas čia yra. Neužtenka pasakyti, kokie svarbūs tie poetai buvo tautinei taptybei, poezijai, istorijai, politikai galų gale. Neužtenka net pasakyti, kad santykis su jais neretai prilygsta santykiui su šventaisiais, o naratyvai apie juos – hagiografijoms. V.Sventickas ne tik kad neatsiprašinėjo rašantis apie Marčėną ar Baltakį, jis ir niekas kitas neatsiprašinėtų rašantis apie Donelaitį, Baranauską, Dantę, Šekspyrą. Nei kultūrologas, nei teologas neatsiprašija rašydamas apie šventuosius, Jėzų Kristų ar visą Švenčiausiąją Trejybę. Bet kai rašo apie Maironį ar Marcinkevičių, atsiprašinėti kažkodėl pagauna nesuvaldomas ūpas.
Bet – nors esama ir tokio nepaaiškinamai pakilaus santykio – padaryta Maironio metais ne tiek jau daug arba bent jau neadekavačiai mažai tam santykiui. Išleisti Pavasario balsai (su plokštele) (LLTI), parengta Maironio rinktinė Graži tu mano (LRS leidykla), bet, kaip ne vienas jau pastebėjo, naujai parengtų raštų neturime. Taigi švenčiam su sovietmečiu parengtais raštais. Nes parengti raštus yra sudėtinga. Kaip ir turėti savo santykį – reikia daug darbo.
Tad dar vienas nustebimas: negi reikia mažiausiai dešimties metų intensyvaus skaitymo, studijų, kad galėtum su šiuo klasiku užmegzti rimtą pokalbį? Klausiau to savęs galvodamas apie Brigitos Speičytės tekstus ir ankstesnius, ir apie neseniai pasirodžiusią studiją Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva (LLTI). Studijoje apie Maironį kalbama iš labai arti, taip, kad nukrinta visos išankstinės etiketės – klasika, romantikas, tautos dainius. Kalbiniai apsisprendimai, savo kūrybos vietos ieškojimas, adresatas visa tai knygoje iškyla kaip vykstantis čia ir dabar procesas. Turbūt toks ir turėtų būti vienas iš atnaujintų. Kai mokykloje sakoma, kad Maironis buvo tautos atgimimo dainius, tai atrodo, kad jis jau toks gimė. Tautos dainiaus epitetas užgožia žmogų, poetą ir tai, kas ir kaip buvo daroma. O jeigu jis būtų nedainavęs kalba, kuri neturėjo didelių galimybių įsitviritinti, kuria dainuoti buvo nelabai gero skonio ženklas, ir kurios klausytojų nelabai tebuvo. Visiškai beprasmiškas darbas, lengva tokio atsisakyti ir be to beprasmiško darbo mes šiandien būtume kitokie, jeigu būtume apskritai.
Aišku, intriguojantį pasakojimą kurianti mokslininkė žavi plačiu akiračiu, bet daug svarbiau, kad ji rašydama apie Maironį, atrodo, nepaliauja stebėtis. Maironis mūsų poezijoje dažnai suvokiamas kaip pirmasis, o knygoje remiantis gausiu lenkišku tekstynu parodoma, kaip buvo perrašoma tradicija ir kaip steigiamas lietuviškumas.
Kas mes esame, kaip mes suvokiame Lietuvą, savo erdvę ir kiek tą suvokimą kuriant dalyvauja Maironis rodo ir profesorė Viktorija Daujotytė knygoje Laisvojo mąstymo properšos. Turbūt patys nesuvokiam, kad į lietuvių paradoksaliai antimarinistinį pasaulėvaizdį būtent Maironis pirmasis įkalė: „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, / Man krūtinę užliek savo šalta banga“.
Per tuos metus įsismelkė mintis, kad Maironis yra anapus naivių „patinka“ – „nepatinka“ kategorijų, anapus jo kūrybos ignoravimo ar kritikos. Kaip kokia cheminė medžiaga Maironis yra persmelkęs lietuvių kalbą, pasaulėvaizdį ir jokiose laboratorijose jo neišgarinsi.
Man Maironio kūryba yra lietuvių epas.
Manau, kad iš jo dainomis virtusių “Kur bėga Šešupė”, “Už Raseinių ant Dubysos” (Pavilionienės atliekamo varianto) dalių yra pasidarytinas Lietuvos himnas, dabartinis yra per šaltas, jame yra per abstraktūs žodžiai, kad uždegtų lietuvį, žmogų.
Galbūt, turėtini du himnai – senasis būtų iškilmingesnėms, naujasis kasdieniškesnėms, liaudiškesnėms progoms, juo būtų uždegama Maironio kūriniuose įkūnyta Lietuvos (Tėvynės) meilė.
Dainininkės pavardė Povilionienė, nepainiokite.
Dvigubi užrašai, dviguba pilietybė, dvi vėliavos, du himnai, dvi žmonos… klausykite gerbiamieji – Jūsų laukia G.Navaitis.
Į epą gali gal pretenduoti S. Geda… su savo “Mamutų tėvyne”, ar “Skrynele dvasioms pagauti”. O Maironis tai ką- kunigėlis iš anų laikų, romantikas, bobučių ir patriotų numylėtinis. Daugiau beveik nieks ir neskaito, na dar vaikams mokykloj liepia, bet jei reikia patiems rinktis, tai daugiau ne “suolelį”, kažin kas ar renkasi.
Visai be reikalo Vaiškūnas baiminasi. “Kur bėga Šešupė”, “Už Raseinių ant Dubysos” yra gimę dainomis-tautiška giesme, kuri nuskaidrina, prašviesina gyvenimo realybę ir įkvepia, Žinoma, tai ne kosmopolitams.