Gegužės 28 dieną Kretingoje, eidama devyniasdešimt penktuosius gyvenimo metus mirė vyriausiosios kartos poetė, iškili pedagogė, ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja-ekspertė, pokario partizanų ryšininkė, Kretingos Garbės pilietė Bronė Liniauskienė (1923 – 2017).
Bronė Liniauskienė-Rimkevičiūtė gimė 1923 metų kovo 20 dieną Žilionių kaime Radviliškio rajone. 1931-1935 m. poetė mokėsi Vėriškių (Radviliškio r.) pradinėje mokykloje, 1935-1937 m. – Šeduvos progimnazijoje, 1941 metais baigė Šeduvos „Saulės” progimnaziją, 1943 metais – Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1957-1963 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, jį baigusi įgijo lituanistės specialybę. Kone pusę šimto metų Bronė Liniauskienė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Gargžduose, Skuode, nuo 1960-ųjų metų – Kretingos Pranciškonų gimnazijoje, išugdė ne vieną kartą literatūrą mylinčių žmonių, daug metų vadovavo mokyklos vyresniųjų klasių jaunųjų literatų būreliui, iš kurio į literatūrą įžengė nemažas būrys kūrėjų, tarp jų ir poetės sūnus, žinomas poetas Jonas Liniauskas. 2003 m. už nuopelnus krašto švietimui ir kultūrai Bronei Liniauskienei suteiktas Kretingos rajono Garbės pilietės vardas.
B. Liniauskienė kurti pradėjo būdama dešimties metų, dar gimnazijos suole. Literatūriniuose moksleivių vakaruose ji skaitė savo eiles kartu su Vytautu Mačerniu, Prane Aukštikalnyte – Jokimaitiene, Gediminu Jokimaičiu, Pauliumi Dreviniu, Eugenijumi Matuzevičiumi. Pirmosios poetės publikacijos spaudoje pasirodė 1966 metais. Kūrybos skelbta Kretingos ir kitų rajonų, respublikinėje spaudoje, „Poezijos pavasario“, „Baltijos“ ir kituose almanachuose. Poetė išleido septynis eilėraščių rinkinius: „Palei žydintį lauką“ (1978), „Tylūs pasikalbėjimai“ (1983), „Pašauksiu medį“ (1987), „Po birželio stogu“ (1989), „Taip dūžta laikas“ (1993), „Ant vakaro kranto“ (2003), „Kregždės praauga dangų“ (2008). Jos eilėraščių išversta į anglų, latvių, rusų kalbas, pagal juos sukurta dainų. Už poezijos rinktinę „Taip dūžta laikas“ 1994 m. B. Liniauskienei įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija. 1983 metais poetė buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Apie save B. Liniauskienė rašė: „Mano gimtosios apylinkės – lygumų kraštas, bet man jis buvo gražiausia pasaulyje vieta ir įkvėpimo šaltinis: soduose paskendęs kaimas, vasaromis net naktį šviečiančios žydinčios liepos, gandralizdžiuose kalenantys gandrai, nenusakomi kvapai ir spalvos – visa tai formavo gyvenimo ir grožio supratimą, buvo poetinis įkvėpimas. Bet 1948 m. nieko neliko: visą šeimą ištrėmė į Sibirą. Aš tremties išvengiau, bet amžiams praradau tėviškę – ji buvo atimta, išdraskyta, numarinta. Aš niekada nebegalėjau į ją sugrįžti. O jei ir būčiau galėjusi, – nebenorėčiau, – ten, anot I. Simonaitytės, – jau išmaronių žemė: namų pamatai, iškirstas sodas, užžėlę takai… Šis praradimas persmelkia visą mano kūrybą.“
Pasak literatūrologės Žydronės Kolevinskienės, poetės kūryboje juntamas glaudus žmogaus ir gimtosios žemės, žmogaus ir gamtos ryšys. Ji remiasi tuo, kas ilgiausiai išlieka – įspūdžiais, patirtais vaikystėje.
Atsisveikinimas su velionės palaikais vyks laidotuvių namų „Rimtis Dangaus” salėje
(Darbėnų pl. 2, Padvarių km., Kretingos raj.) gegužės 30 d., antradienį, nuo
15 val. iki 21 val.; gegužės 31 d., trečiadienį, nuo 9 val. Urna išnešama
13 val.
Laidotuvės vyks senosiose Kretingos kapinėse.
Bronė Liniauskienė
ŽMOGAUS KELIAS
Kai užsimerki, –
plaukia ir plaukia:
Japonų karas, totorių chanas,
Alkos kalnelis, Platelių mugė,
knygnešiai dėdės, rekrūtai sūnūs,
vilkai dar tąso kūnus per marą
po Donelaičio Romintės girią,
Šimonis eina iš Prūsų žemės,
gieda Strazdelis mužikams giesmę,
lėktuvai skrenda, laivai išplaukia,
Vienažindys vis dar laukia Roželės,
miškuos dar pokši, – dar šaudos vyrai,
garsiai girdėti, toli matyti – – –
– – viską kartoji, lyg suktum rylą,
kai atsimerki, – gražu ir keista, –
kur tavo būta, – pasėjo rūtą – – –
