O. Voverienė. Apie Lietuvių tautinę tapatybę (4)

„Tautišką giesmę“ išgirdo visas pasaulis | lrp.lt, R. Dačkaus nuotr.

lrp.lt, R. Dačkaus nuotr.

Asmenybės ir tautos būdą nelemia nei genetika, nei kraujas. Žmonės istorijoje gyvena tam tikromis sąlygomis ir tos sąlygos formuoja žmogaus būdą. Spurga.

Savo laiku akad. Romualdas Grigas vienoje viešoje jo paskaitoje kalbėjo: „Teko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje, skirtoje tautų tautinės tapatybės klausimams ir vienas iš pranešėjų savo pranešime akcentavo: „Buvau Azijoje, buvau Afrikoje, puikiai pažįstu Europą, bet čia, Lietuvoje visai kitas mentalitetas. Todėl manau, kad lietuvių tapatybės klausimai turėtų būti analizuojami tiksliau“.

Deja, Lietuvoje tautinės tapatybės klausimai per visą atgautos nepriklausomybės trisdešimtmetį nei vienam valstybės vyrui nei Seime, nei Vyriausybėje niekada rimtai ir atsakingai nerūpėjo, tik šiaip sau dėl jų kalbų pagražinimo kartais, kaip vystanti gėlė įsegama į švarko atlapą, būdavo retkarčiais į kalbą įpinamas koks vienas kitas mažulytis tautiškesnis pasakymas.

Akademikas Romualdas Grigas ne kartą rašė, kad nacionalinis charakteris geriausiai atsiskleidžia: gretinant su kaimynais, gretinant atskiras socialines grupes, aiškinantis bendrybių ir skirtingumų požymius; gretinant atskirose valstybėse susiformavusius globalizacijos požymius.

Lietuvių tautiniam charakteriui jis priskiria gamtojautą, mūsų priklausymą gamtojautinei kultūrai, todėl mes, skirtingai už kitas tautas esame žymiai jausmingesni; karingesni (Romualdas Ozolas savo laiku kėlė iššūkį tautotyrininkams – kas mes esame karių ar valstiečių žemdirbių tauta?); tolerantiškesni kitoms kultūroms, kultūrinėms, religinėms ir politinėms pažiūroms.

Sovietmečiu ugdytas tarybinis žmogus – lietuviakalbis ir rusakalbis, vadinamasis internacionalistas nesidomėjo tokiais dalykais, buvo stengiamasi, kad jam jau nerūpėtų nei tautos, nei tėvynės, nei gimtinės vertybės. Buvo sakoma, kad to žmogaus namai – visa Sovietų Sąjunga. Todėl vietiniam politiniam elitui nereikėjo keisti bendros sovietinės nuostatos nacionalinio klausimo atžvilgiu – reikėjo tik išsiugdytą nuostatą įvilkti į naują retoriką. Šitai ir buvo daroma.

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę visuomenė tikėjosi savo tautinės valstybės atkūrimo ir tai turėjo įtvirtinti tautinę tapatybę. Tačiau valstybė de facto buvo atskirta nuo nacionalinio turinio, nes valstybės institucijų raidą ėmė lemti eurointegraciniai procesai ir jų nustatomos gairės. Lietuvos politinis elitas, kas be valdytų kairieji, ar dešinieji ir koalicinės vyriausybės, suvokė, kad tautinio tapatumo dalykai ES nėra palaikomi ir neskatinami – dar netgi daugiau – pavojingi eurointegraciniams procesams, kad tautiškumas vienareikšmiškai prilyginamas nacionalistiniam šovinizmui ir pripažįsta, kad jis kelia grėsmę Europos stabilumui ir saugumui, europietiškas politinis elitas primena, kiek bėdos Europai pridarė vokiškasis nacionalsocializmas ir stojančioms į ES valstybėms kėlė sąlygą, arba jūs visiškai atsisakote tautinio tapatumo, arba mes jūsų negalime priimti į ES.

Baltijos šalims tuo laiku – pastarasis sprendimas, tai būtų grįžimas į komunistinės Rusijos glėbį. Jeigu didžiosioms valstybėms laikytis ir didžiuotis savo tautine tapatybe – negrėsė jokiomis nuobaudomis, tai Rytų ir Centrinės Europos šalims, kurios tuo metu išgyveno nacionalinio išsivadavimo proveržį ir buvo sukaupusios grėsmingą nacionalumo ir nacionalizmo užtaisą, tai buvo didelis trūkumas. Juolab, kad tuo metu vyko Balkanų karas, kad nacionalizmo grėsmės problema nėra Europoje išspręsta.

Lietuvių tauta, daugeliui Europos šalių, dar atrodė, kad yra žymiai pranašesnė už jas, nes ji išsaugojo savo senąją indoeuropiečių kalbų grupės stipriausią šaką, Lietuvoje dar buvo gyvi senieji, šimtmečius formuoti tautiniai papročiai, turtingiausia ir žmogiškiausia jos mitologija, kelių šimtų metų valstybingumo istorija, t.y. tie dalykai, kurie dar išlaikė ne tik bendruomeniškumą, lietuvio peties artumą, kitam lietuviui, kai ES pasirinkusi savo kelią – tapti globalizmo europiniu regionu, siekė visų pirma sąmoningą bendruomenę tautą suskaldyti, o vėliau ir sunaikinti; virš jos iškelti vienišą individą, kurį labai lengva valdyti, pirmiausiai paperkant, o vėliau ekonominiu, o dar vėliau ir vergvaldžio rimbu. Juolab, kai parsidavinėjantis ir rusams, ir globalistams istorikas Alvydas Nikžentaitis tuo metu pasauliui skelbė, „kad lietuvių tauta susibūrė neapykantos visiems kitiems pagrindu“ (Gyvybinis klausimas nacionalinio tapatumo savikūra // Baltijos kelias. – 2006, liep. 4, p. 3).

Politinis to meto Lietuvos elitas pasirinko pragmatiškąjį kelią – atsižadėjęs tautinio tapatumo atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO. Prezidentė Dalia Grybauskaitė svarbiausiu mūsų šalies prioritetu pasirinkusi valstybės saugumą, ir išgarsinusi Lietuvos vardą, kaip vienos garbingiausių valstybių pasaulyje ir kūrybingiausių pasaulio tautų, padarė mus itin stiprius ir galingus savo dvasios tvirtumu. Ir dabar pasaulio tautos į mus jau pradeda žvelgti, kaip į vienus iš Europos lyderių – po Vengrijos ir Lenkijos, atkuriant savo nacionalines vertybes ir visų pirmą tautinį tapatumą.

Tautinio tapatumo svarbos ir jo įtvirtinimo procese svarbiausias vaidmuo tenka šalies kultūriniam akademiniam elitui, koreguojant nuostatas su politiniu elitu ir jį įtikinant, kaip yra tai svarbu valstybei. Tačiau iki šiol, nors Lietuvos nepriklausomybei jau beveik trisdešimt metų; kultūrinis elitas, gal tiktai, išskyrus akademiką Romualdą Grigą, ko gero, vienintelį, kaip liūtas besikaunantį Lietuvoje už lietuvybę ir tautinės valstybės atkūrimą, mandagiai ir inteligentiškai apeina tautinio tapatumo klausimą, o politinis elitas laikosi europinės denacionalizavimo nuostatos – ten pinigai, pinigai, pinigai. O už pinigus viskas perkama ir parduodama, netgi savo tautinis tapatumas. Švietimo ir mokslo „valstietiškoji“ ministrė šiuo požiūriu buvo tiek priskaldžiusi bjaurių malkų, kad dabartiniam ministrui p. Monkevičiui, tikriausiai neužteks be šios ir dar dviejų kadencijų, kad Lietuvos švietimą sugrąžintų ant tų bėgių, kokius jis buvo pastatęs savo pirmojoje kadencijoje, o „valstiečiai“ su savo gražia dama juos sugriovė iki pamatų…

Iš to, kas pasakyta, manau pagrįstai galima daryti išvadą, kad atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje savo politinę ir ekonominę galią išsaugojo komunistinė nomenklatūra ir jų atžalos komjaunuoliai, pasivadinę liberalais, kurie sovietmečiu buvo sukaupę didžiulį lietuvių tautos denacionalizavimo patyrimą, kovodami „su buržuaziniais nacionalistais“, ir įgiję naujo žmogaus „Homo sovieticus“ kūrimo metodiką, kurią taiko ir politikoje, ir moksle, ir ypač švietimo sistemoje iki šiol. O akademinis elitas kuo ramiausiai miega ir džiaugiasi savo praeities laimėjimais ir žygiais, kai reikėjo kurti „Šviesų komunizmo rytojų“ Lietuvos ateičiai.

Ačiū Dievui Lietuvoje jau matosi prošvaistės, kad ateina ir pradeda kurti dabartinės Lietuvos ateitį lietuviškas pažangus jaunimas. Ir dar daugiau… jau, kaip ryški kometa praskrieja dangumi grįžtantys jauni lietuviai, supratę, kad savo gyvenimą prasmingu, galima padaryti tik čia Lietuvoje, gerokai padirbėjus ir paaukojus idėjai savo kūno malonumus, vardan Amžinybės istorijoje. Paguodžia dar ir tai, kad ateinančiuose Seimo rinkimuose ketina dalyvauti ir Lietuvos tautininkų sąjunga bei filosofas, rašytojas, dramaturgas Arvydas Juozaitis, pasirengę kurti lietuvišką Lietuvą Lietuvoje. Gal jų komanda ir gerokai padirbės, kurdami ir lietuvio, ir lietuvių tautinę tapatybę.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: