O. Voverienė. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji: filosofas, politologas Alvydas Jokubaitis apie dabartinę Lietuvos politikos padėtį

Šiandien Lietuva pavirto administraciniu vienetu, mokyklos užsidaro (netiesa! – jos nevykėlių valdžios biurokratų yra uždaromos – O.V.), o universitetai nutautėja. Bandoma įkvėpti politinį tikėjimą, tačiau tai tik jo surogatas. Eurooptimistų ir euroskeptikų ginčas yra Lietuvos pralaimėjimas, nes save gerbianti valstybė dirbtinai nekuria piliečių nesutarimų. Alvydas Jokubaitis

Įtikinamai skamba Alvydo Jokubaičio mintys, tvirtinančios, kad dabartinės lietuvių kartos kuria kultūros praradimo kultūrą (Vien tik ką reiškia Šiuolaikinio meno centro destrukcinė veikla su jos surūdijusiais kanalizacijos vamzdžiais Neries pakrantėje, cementine dykviete paversta Lukiškių aikšte, pasibaisėtinais paminklais, bjaurojančiais Vilnių). Nors save vadiname suverenia tauta, tačiau gyvename vadovaudamiesi direktyvomis, nuleidžiamomis iš Briuselio, tarsi būtume kokie necivilizuoti pigmėjai, laukiantys iš Briuselio pinigų, pinigų, pinigų ir kuo daugiau, daugiakultūriškumo tuo geriau. Iki šiol neturime aiškaus atsakymo į moralinę prasmę turintį klausimą „kodėl toliau prasminga likti lietuviais“ (Alvydas Jokubaitis. Ar šimtmetis reiškia atsisveikinimą su tautine valstybe // Propatria. 2018.01).

Tautinę valstybę, kaip visoje Europoje, taip ir Lietuvoje, naikina multikultūrizmas. Sovietmetis lietuviams primetė didelį išbandymą: lietuviai kaip tauta buvo priversti gyventi su kitomis savo kultūrinį tapatumą ginančiomis tautomis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę be tautinių kultūros tapatumų atsirado dar seksualinių mažumų, dalinai feminizmo, kultūriniai tapatumai, gerokai susvyravo lietuvių religinis tapatumas. Daugiatautiškumas tapo dideliu iššūkiu Lietuvos valstybei. Jis pradėjo griauti tautinį tapatumą ir tai yra tautinės valstybės išdavystė.

Lietuvos tautinė valstybė atsirado iš nuolatinės lietuvių tautos kovos už savo tautinę kultūrą. Šiandien, atrodo, tą kovą pralaimime. Kaip straipsnyje rašo filosofas: Lietuvoje „Tautinis atgimimas nebuvo vien tik siauras nacionalizmas, bet reiškė galingą kultūros kūrybos akstiną. Tautinio atgimimo sąjūdžių lyderiai siekė naujai besiformuojančią tautą pakylėti kultūrinių hierarchijų laiptais. Kuo labiau besiformuojanti tauta siekė aukštosios kultūros, tuo stipriau buvo vaduojamasi iš siauro nacionalizmo“ (Alvydas Jokubaitis. Ten pat).

Europos Sąjungos biurokratai siūlo užmiršti tautinės kultūros papročius ir siekį ją tobulinti. Turime kartų patyrimą iš sovietinės okupacijos, kai sovietinių okupantų kolaborantai, stengdamiesi bet kokia kaina tapti sovietiniu elitu, politiškai išdavė Lietuvos valstybę. Dabar ta išdavystė kartojasi. ES kolaborantai, naudodamiesi stambiomis pakišomis ne tik Lietuvos valstybei, bet ir stambiais nubyrėjimais iš tų pakišų į jų asmenines kišenes, „savo šalį suvokia ne kaip nepriklausomą politikos subjektą, bet tik kaip Europos Sąjungos struktūrų koreguojamą objektą“ (Alvydas Jokubaitis. Ten pat).

Dabartinis politinis Lietuvos elitas į Lietuvos ateitį žiūri fatalistiškai. Jie mano, kad, jeigu išnyks Lietuva, kaip valstybė, tai nieko baisaus – gyvensime Europos Sąjungoje. O jeigu išnyks Europos Sąjunga – tai irgi nieko baisaus – viskas susitvarkys savaime – po mūsų, nors ir tvanas. Euroskeptikai stengiasi lietuvius ginti nuo tokios Lietuvos ateities, į eurooptimistus žiūri, kaip į Lietuvos ateities vagis. Eurooptimistai savo oponentams atsikerta tuo pačiu žodžiu. Todėl,  straipsnio autorius mano, kad „Lietuvos nepriklausomybė vėl atsidūrė dideliame pavojuje, nes valdoma pagal principą „Cujus regio ejus ratio. (Kieno valdžia, to ir galia)“.

Multikultūrinė matrioška, dabar valdanti Lietuvos žmonių protus, pasiekė jos  svarbiausiąjį tikslą – žmonių susvetimėjimą. Toks ir buvo svarbiausias Europos Sąjungos politikos tikslas – individą iškelti virš bendruomenės. Taip žymiai lengviau valdyti. Iš vaikystės dar prisimenu mamos pamokymą: perlaužk šluotą. Juokinga būdavo, kaip ją perlauši, kad ji iš daugybės rykštelių. Net vyresnieji broliai juokdavosi ir neperlauždavo. Tada mama ištraukdavo iš šluotos rykštelę ir aš – šešiametė ją lengvai perlauždavau. Taip mama mus mokė būti vienas už kitą kovoti ir būti tokiais pat stipriais kaip šluota, nebūti pavienėmis rykštelėmis. O pagal dabartinės ES filosofiją – visuomenę kultūros laimėjimais gali praturtinti ne tik tauta, ar bendruomenė, bet ir atskiri individai. Žinoma, gali. Tik bėda yra čia, kaip pastebi straipsnio autorius, „Individas nėra politinė sąvoka ir jo pavertimas gyvenimo atskaitos tašku sunaikina politiką. Tai jau ir dabar rodo piliečių politinio aktyvumo nuosmukis, partijų silpnumas ir atstovavimo problemos“ (Alvydas Jokubaitis. Ten pat)

Vienas iš Europos Sąjungos kūrėjų Aleksandras Kojevas savo laiku aiškino, kad dabartinis europiečių gyvenimo būdas artėja prie gyvūnų gyvenimo – valgau, tuštinuosi ir dauginuosi. Lietuvoje iki šiol dar to nebuvo, nes čia per amžius veikė kita nuostata – „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“. Dabar jau šita europietiška žmogaus-gyvūno mada atėjo ir į Lietuvą. Ją jau parnešė iš Europos lietuviai-klajokliai, ypač tie, kurie pabuvojo Didžiojoje Britanijoje. Pati asmeniškai tai patyriau, papuolusi į tuos modernius europietiškus spąstus. Neatsitiktinai mąstytojas mano, kad šiandieninėje Lietuvoje kasdien darosi vis sunkiau ir sunkiau išlaikyti per šimtmečius susiformavusias tautines vertybes, o tuo pačiu ir įsivaizduoti išliksiančią tautą ir jos valstybę Lietuvą „Kai vis sunkiau rasti atsakymą į klausimą, kodėl prasminga likti lietuviais, akivaizdu, kad istorija apsuko keistą ratą ir Tauta vėl virsta liaudimi… Ir ši permaina griauna bet kokį politinį tapatumą“ (Alvydas Jokubaitis. Ten pat).

Žvelgiant į tapatybės praradimą sistemiškai, ją praranda ir dabartinės mūsų politinės partijos; jos tolsta nuo savo ideologijų ir tik kaunasi dėl to, kaip suvilioti daugiau rinkėjų, ir kaip savo partijai užsitikrinti daugiau vietų Seime. Kodėl gi ne? – Atlyginimai dideli, atostogos – begalinės, visi metai, kada tik panorėjus, socialinė ramybė išrinktiesiems pagal partijų sąrašus nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Juk dabartinis Seimas jau tampa partinių senelių prieglauda, kur seneliai ypač gerai, ko gero taip ir rojuje nebus, gyvena, gaudami Seimo nario tūkstantinius atlyginimus. Seimo narys Audronius Ažubalis tvirtina, kad tai vyksta ne tik mūsų Seime, bet, „tokia yra bendra europinė tendencija“ (Dalia Plikūnė. Jokubaitis: Lietuvoje yra pelkė, kur priešų ieškoma tik iš poreikio rietis // Delfi.lt. 2019.08.10)“. Ar matote skirtumą tarp socialdemokratų ir Europos liaudies partijos?“, – klausia Seimo narys A. Ažublais, – Visi kalba apie tą patį. Visi stengiasi paimti kuo daugiau rinkėjų, plius prisideda korupcijos skandalai… tai, kaip jūs norite, kad tauta žiūrėtų ir atsirinktų?… Žmonės pasiilgo politinio autentiškumo“ (A. Ažubalis. Ten pat).

Filosofas A. Jokubaitis tai aiškina, kaip dažnai atsitinkantį reiškinį tais atvejais: kai „pačioje visuomenėje nelieka aiškesnių socialinių, klasinių perskyrų ir kai prie šito dalyko prisitaiko partijos, kurios pradeda atstovauti nežinia kam“ (D. Plikūnė. Ten pat). Prof. A Jokubaitis mano, kad reikia, jog vyktų skirtingų idėjų kova, nes kai partijos suvienodėja, „tai pradeda kilti problemų ir demokratijai, nes jai reikia, kad vyktų skirtingų idėjų kova, kad visuomenė nebūtų tokia homogeniška, kad rastų šaltinį, kuris skatintų jos raidą“ (Ten pat). Dabar ir pati pasaulio visuomenė vienodėja ir neberanda racionalių būdų, kaip save reprezentuoti parlamentuose. Išeitį mato dvipartinėje sistemoje, kaip dabar rinkimai vyksta Lenkijoje. Dabartinę politinę Lietuvos partijų sistemą filosofas vadina „maskaradu“, kur ir viena ir kita partija „tik vaizduoja“ tokie esantys, tikėdamiesi, kad ir jų rinkėjai turi jų vaizduotės vaisius priimti už gryną tiesą. Bet taip nėra. Rinkėjams jau nusibodo kvailelius vaizduoti. Ypač tai pasakytina apie artėjančius Seimo rinkimus, kurie prognozuojami būti įdomiais – politinių mankurtų ir nesusipratėlių Lietuvoje mažėja, ypač moterų, kurios įsiklauso į Lietuvos moterų lygos balsą. O tas balsas su kiekvienais metais tampa įtaigesnis ir įtikinamesnis. Apie artėjančius rinkimus kalbėsime ir spalio 26 dieną Kaune savo konferencijoje, skirtoje artėjantiems rinkimams.

Suprantame, kad kiekvienoje dabartinėje partijoje yra žmonių, norinčių idėjinės artikuliacijos. Bet ji yra nuolat gesinama. Geriausias pavyzdys „valstiečių“ partija, pagrindine savo idėja pasirinkusi kolchozinės stribinės Lietuvos kūrimą, savo varomąja jėga pasirinkusi akivaizdžiai šliaužiančią diktatūrą su ryškiu komunistiniu neapykantos net savo partijos nariui (Viktorui Pranckiečiui) kvapeliu. Tokios Lietuvos, ir tokio valdymo metodo mums nereikia. Nenorime, kad mūsų sovietinė praeitis taptų Lietuvos ateitimi, kad kaip rašo filosofas A. Jokubaitis, „pasiklysta tarp deklaruojamų dalykų ir realių veiksmų… Valstiečiai laimėjo su programa, kuri buvo kairioji, o Vyriausybės programa yra visiškai liberali. Kitaip sakant, rinkėjai buvo apgauti“ (D. Plikūnė. Ten pat).

Kituose Alvydo Jokubaičios straipsniuose, daugiausia intreviu su žurnalistais: Deimante Platūkyte „Alvydas Jokubaitis: lietuviai neturi valios ir tikslo – esame tik stebėtojai“ ( // Delfi. -2019.08.10 ); Pauliaus Gritėno „Filosofas A. Jokubaitis: „Panaikinčiau Europos Parlamentą, nes tai pasityčiojimas iš demokratijos“ (15min. lt 2019.08.10); Ragėnienės „A. Jokubaitis: man skauda raumenis, kai matau kalbančius Lietuvos politikus“ (lrt.lt/ naujienos/Lietuvoje – 2019.08.10); Augimo Petronio „Alvydas Jokubaitis. Žmogus nėra daiktas tarp daiktų“ (Bernardinai.lt. 2019.08.10) ir kituose įvertinama dabartinė Lietuvos politinė situacija, kaip apgailėtina ir daroma išvada: „Yra blogai, bet nėra alternatyvos. Taip būna medicinoje, taip būna ir politikoje.. .Problema tame, kad niekas nebežino atskaitos taško, niekas nebežino tiesos. Ir moralėje, praradus šį tašką, sunku matuoti. Viskas pradeda laikytis galios valia. Donaldas Trumpas tą dalyką supranta. Bet ir kiti tą supranta. Tai pavojinga. Kad galime užsirauti ant karo – taip. Su šituo variantu naujo karo tikimybė stiprėja. Judėjimas ta kryptimi yra intensyvesnis, nei anksčiau. Galima nesutarti dėl moralės, bet gyventi nesutariant, nubrėžiant tam tikras linijas. Ta politika, kuri prasideda dabar, ginčija tokius bendrus susitarimus“ (Alvydas Jokubaitis. Panaikinčiau Europos Parlementą… Ten pat)

Filosofas Alvydas Jokubaitis parašė ir išleido knygas „Politinis filosofas kaltina mokslininkus“; „Liberalizmas kaip pilietinė religija“, „Trys politikos aspektai: Praktika. Teorija. Menas“, „Politika be vertybių“, „Vertybių tironija ir politika“, „Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“ (V., 2019) ir kt.

Alvydas Jokubaitis gimė 1959 m rugsėjo 8 d. Gargžduose. Baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, stažavosi Lenkijoje Krokuvos jogailaičių universitete. Nuo 1991 metų Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytojas. Dėstė moderniąją filosofiją, I, Kanto filosofiją, šiuolaikinio filosofinio diskurso problemas ir perspektyvas. 1992 metais apgynė daktaro disertaciją „Filosofijos mokslas Vilniaus Stepono Batoro universitete 1919-1939 metais“ Vilniaus universiteto Filosofijos, istorijos ir logikos katedroje.

Didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukė jo naujausia knyga „Politinis idiotas“. Jo nuomone, „Dabartiniai Europos Sąjungos piliečiai gyvena naujomis vizijomis – nebebus skirtumo tarp vyro ir moters, musulmono ir krikščionio, santuoka grindžiamos šeimos ir laisvo žmonių susitarimo, pabėgėlio iš Afrikos ir vokiečio, mes meluosime sau sakydami žiną, kaip atrodys tobulas žmogus… Mūsų laikraščiai ir žurnalai pilni besišypsančių, iš džiaugsmo šokinėjančių ir kitais rūpintis skatinančių plakatų. Tuos plakatus skaito savo darbe pažeminti, jo nekenčiantys, bet kartu darbą prarasti bijantys žmonės. Jie švenčių progomis kalba apie laisvę, bet kasdien yra valdomi banko kreditorių. Apsidairykite aplinkui – sėkmingai veikia melas, pavydas, neapykanta, godumas ir neteisingumas. Ne visuomenė, Europa ar žmonija, o mūsų neapykanta, godumas ir pavydas daro pažangą“ (Alvydas Jokubaitis. Žmogus nėra daiktas tarp daiktų // Bernardinai lt. – 2019.08.10).

Šiandieninis Lietuvos gyvenimas neįkvepia optimizmo. Kai renki parlamentą, renki savęs atvaizdavimo priemonę. „Tai, ką daro parlamentarai – visuomenės atvaizdavimas, kaip paveikslas“. Tik ar jis mums patinka? „Mūsų žodžiai pradeda nieko nebereikšti. Nežinau baisesnio dalyko, kai žodžiai nieko nebereiškia. Iš kur kyla valdžia, jei žodžiai nieko nebereiškia? Turime daug priemonių, tokių, kaip interneto portalai, kur daug žodžių, bet akivaizdus jų nuvertėjimas“ (Alvydas Jokubaitis. Ten pat)

Taip filosofas išsako ir apibūdina mūsų gyvenimo negeroves. Bet nesiūlo, ką reikėtų daryti, kad jos iš mūsų gyvenimo pasitrauktų. Tik kartais nusistebi, kad „pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda daug fanatikų, politiškai korektiškų asmenų, iš anksto žinančių visus atsakymus.“ Tik nelabai aišku, ar filosofas tuos žmones vertina teigiamai ar atvirkščiai. Juk kažkas tai turi žinoti atsakymus į klausimus, problemas spręsti. O gal tai ne filosofų uždavinys? Jų misija – konstatuoti situaciją ir kelti būties, o gal ir buities klausimus. Tegul taip ir bus.