O. Voverienė. Tautinis romantizmas mokslininko poezijoje (1)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

…Užmiršęs vargus
Ir pilko gyvenimo naštą,
Pažvelki anapus… per bočių kapus,
Praskleidęs bent uždangos kraštą.
Ir ten iš prabočių didžios praeities,
Mokinkis paguodos, ieškok išminties. Maironis.

Patį terminą „tautos romantizmas“ į literatūros mokslo apyvartą įvedė Vincas Mykolaitis-Putinas. Vienu žymiausiu jo atstovu, po Simono Daukanto ir Antano Baranausko, laikytinas „aušrininkas“ ir „varpininkas“ poetas Maironis, paklojęs tautinio romantizmo: ir stiliaus, ir formos gyvybingiausius pamatus Lietuvių tautinio romantizmo pagrindiniai bruožai: tėvynės meilė, tautos ir valstybės garbė, tautos kančios, atneštos jai svetimųjų, guodimasis tautos vargais. Būtent šie motyvai dominuoja ir gydytojo, medicinos dr. doc.. Juozo Juozaičio (1918-1996) poezijoje. Jo kūrybos rinktinė „Kuždesiai piliakalniuose“ (Jonava, 2016), sudaryta literatūros kritikės Elenos Dekaminavičienės ir išleista po jos autoriaus mirties, apima visą jo nepublikuotą kūrybą, 1476 eilėraščius, atspausdintu rašomąją mašinėle ir rastą įrištą šešiuose knygose.

Kaip jis pats „Autoriaus žodyje“ tarė, jo poezijai būdingos 6 temos: „Taika ir Tėvynės meilė“, „Jaunystės prisiminimai“, „Gyvenimo prasmės filosofiniai štrichai“, „Vaikų ir anūkų  čiauškesėlis“, „Neigiami mūsų gyvenimo bruožai“.

Knygos sudarytoja, atsižvelgdama į J. Juozaičio kūrybos stilių, t.y. jos tautinį romantizmą, knygos turiniui, jo skyrių pavadinimams suteikė romantizuotą formą, juos pavadindama, pagal eilėraščių turinio gelmę, romantiškai: „Jaunystės vieškeliais“, „Žuvėdrų valsas“ „Kuždesiai piliakalniuose“, „Ir akmenys verkia“, „Išdžiūvusių šaltinių versmės“ „Gimtosios žemės ilgesys“.

„Balandžiams sparnų nepakirsit“. Toks sudarytojos sumanymas, tarsi suteikia autoriaus minčiai sparnus, ją kelia iki žvaigždžių, ir tarsi realizuoja poeto, gyvenime jam atrodžiusia neįgyvendinama svajonę – Tautos atmintyje išlikti mylimu vandens lašeliu.

Jei atsigręši – manęs nebus:
Pavirsiu meilės lašeliu,
Širdim tava sruvensiu per kraštus,
Liepsna kuždėsiu, kad myliu.

Ne visi Juozo Juozaičio eilėraščiai – brandūs: ir jų turinio raiškos stiliumi, ir poetine forma. Jis ir pats tą suvokė. Tikėdamasis išleisti savo poezijos rinktinę, eilėraščius pataisyti, minčiai suteikęs lakesnius sparnus, pašlifavęs „juodraštinius“ eilėraščius Nebuvo lemta. Nebeužteko laiko. Ilgai ir sunkiai pasigirdęs Poetas išėjo į Amžinybę 1996 metų birželio 23 d.

Liko jo eilėraščiai, šviesūs jo kolegų atsiminimai apie jį, jo nuoširdų ir pasiaukojantį stovėjimą Tautos sveikatos sargyboje, ištikimai vykdant žmogiškąją Hipokrato priesaiką, jo nuoširdumą santykiuose su kolegomis, studentais ir ligoniais, begalinę jo Tėvynės meilę.

Tėvynės meilė – dominuojanti jo kūrybos tema. Ji vingiuoja per visus rinktinės skyrius, pradedant „Kuždesiais piliakalniuose“ ir baigiant pirmaisiais ir paskutiniuoju skyriais „Balandžiams/sparnų nepakirsit“.

Mūsų pirmieji lietuviškosios literatūros kritikai – Vincas Mykolaitis-Putinas, Sofija Čiurlioniene, Albinas Herbačiauskas mokė, kad mūsų literatūra „turi būti ne vien tik tai turiniu, bet ir forma, kaip tautinės sielos reiškėja“ A. Herbačiauskas tautinę kultūrą (literatūrą ir meną) vadino „Tautos dvasia“, ją kildino iš tautybės šaltinio, tautos ir valstybės istorijos, iš lietuviškų dainų, mitų, legendų, kur esanti, S. Čiurlionienės nuomone, „Pirma, gryna Lietuvos poezijos pradžia“ Juozo Juozaičio poezijos rinktinėje ,skyriuje „Kuždesiai piliakalniuose“, „Iš ten, iš prabočių didžios praeities“ mokomasi ir mokoma „paguodos ir išminties“, legendomis ir mitais apipinta Kauno pilis, Kauno katedra, Krėvos pilis, „Mūsų Nemunas senelis“, iš „Rasos lašelio pilies kieme“, besisunkiančio iš grumstelio, aplieto pilies gynėjų karžygių krauju, mokomasi pareigos ginti savo Tėvynę, savo pilį, jų pasišventimo aukai kovoje „už laisvesnį rytą, kad rugiais žaliuotų Nemuno šalis“. Toks pat pasididžiavimo jausmas sklinda iš lyriškų posmų eilėraščiuose „Pilie, kasdien tave apkabinčiau“, „Pilie, tave vis glostau ir bučiuoju“. Tokius pat jausmus, kaip ir Kauno pilis, poetui sukelia ir „Kauno katedra“, neseniai atšventusi savo penkių šimtmečių jubiliejų. Joje, šioje Katedroje,

Iš baudžiavų, sukilimų ir lažo,
Sermėgiuoti, prakaitu sūriu,
Kas širdies, kas kąsnio duonos mažo –
Vis prašę balsu pamaldžiu

Čia lietuvis ieškojo „užuovėjos nuo svetimo vėjo“, „pasiguost ėjo čia net maži“. Katedros plytomis ritosi „ašaros Tėvynės / Varpas protėvių šaukė dvasias / Bausti tuos, kas jos praeitį mynė / Ir naikino šventas jos girias“.

Poetui, jau vienišam, išstumtam iš jo kilnios profesinės veiklos, brangi kiekviena Kauno senamiesčio plyta, primenanti jo Tėvynės dramatišką, o kartu ir karžygišką istoriją. Kiek čia pralieta

Jo tautos didvyrių kraujo… Mylinčiam savo Tėvynę ir mokančiam iš pilies „degto molio veido“ išskaityti jos istoriją, atrodo, kad jis pats tampa šios pilies plyta, akmeniu, kuris gali kalbėti… ir įsipareigoti…

Kartų kartoms priminsiu,
Kad aš čia – ne archyvo plyta,
Bočių kraujo laše vėl užgimsiu
Ir dienoms ateities aš išliksiu šventa…. (1980)

Savo Tėvynės meilę poetas reiškia per Tautos sukurtų vertybių skalę, lygindamas jas su kitų tautų ir šalių sukurtomis vertybėmis Eilėraštyje „Paralelės“ jis lygina visų nomadų iš Lietuvos svajonės Amerikos architektūrą, gamtos išskirtines vietas, upes, ežerus ir net žolę su Lietuvos ir jo akyse ir širdyje visada laimi ir visais aspektais Lietuva: Šv. Onos bažnyčios gotika prieš visus Amerikos „bildingus“ (dangoraižius); Missisipė pralaimi Nemunui su jo žaliais, kaip jūra krantais; ir jo vingiais bei Balbieriškio šilu; nuolat teršiamas Mičigano ežeras pralaimi gintariniam Daugų ežerui, čia net žolė kitokia – visada žalia, o Amrikoje atomo dulkių nusėsta, visada ruda ir geltona; net naktys čia kitokios, šiltos ir mielos.

Naktis palygink San Francisko,
Su mano kaimo žiburiais.
Jums žvaigždės matomos per taurę viskio
Mums – meile draugų bespindinčiais veidais
O vien tik mūsų Baltija, ką reiškia….
Nieko šiam pasauly labiau nemyliu,
Kaip Baltijos jūrą , pilną gintarų.
Ir žuvėdrų klyksmą bangų keteroj,
Ir laivų sirenas mergaičių dainoj…

Ypač lyriški, tikri perliukai, Juozo Juozaičio eileraščiai, skirti Lietuvos gamtai. Eilėraštyje „Mano kraštas“ poetas ne tik grožisi, bet ir didžiuojasi, lankydamas gražiausias gamtos ir žymiausias Lietuvos istorijos vietas: Anykščių Puntuką, menantį mūsų lakūnų Dariaus ir Girėno žygdarbį, Kauno pilį ir jos didvyrių narsą, ją ginant nuo kryžiuočių, Vilniaus bokštus ir „jų istorijas garsias“, Kuršių marių šiltutę bangą, Zarasų ežerėlius ir Punios šilus bei radastų grožį, dzūkių darželiuose po langais, o ką, jau bekalbėti apie mūsų Palangą.

Skubėkite, čia visos jūros
Prie gintarinės Palangos,
Juk tokių kopų nieks neturi,
Kaip juostoj Neringos šventos.

Poetą stebina, prasidėjusi masinė emigracija jaunųjų į pasaulį ieškoti sotesnės duonos kąsnio, ir ne paslaptis… malonumų, paliekant savo Motiną Tėvynę, sergančią ir suvargintą, nedorųjų apsėstą.

O Tėvyne, kryželiu gintarėlio ant kaklo
Mes iš žemės tavos, mes iš tavo krūtų..
Širdis plyšta, kas išdavęs tave, dar pasako:
Man tėvynė visur – kur gyventi smagu…

Lygindamas dabartinį gyvenimą su mūsų tėvu  gyvenimu okupuotoje Lietuvoje, poetas su skausmu prisimena, kaip pokaryje jo draugai išėjo ginti laisvės ir Lietuvos nepriklausomybės nuo okupantų teroro, kaip jie vienas po kito, atlikę pareigą Tėvynei,  žuvo dešimtimis ir šimtais, nors daugelis jų galėjo pabėgti ir išvengti žūties, kaip kaimuose Lietuvos nutilo dainos sutartinės, o mergaitės liko amžiams našlėmis, kaip „naktį draskė garsai šūvių / ir klaikūs mirštančių šauksmai/

Kelių sodybų kaip nebuvę“…
Tai buvo vieno siaubo naktys,
Dienos sulaistytos krauju.
Širdis sustodavo net plakti,
Neskyrei nei kas mūs, kas jų…

O kas tie jie? Ir kokią Lietuvą jie norėjo sukurti? Poetui atrodo, „Jei Dantė būtų čia atėjęs / jo „Pragaras“ čia būt – dangus, / Naminiai žvėrys sulaukėję, / Čia švelnesni negu žmogus

Bet šitie žvėrys atsibastę,
Jie apmokyti tik žudyt
Sibiro žmonės – nenusigąskit –
Žvėris šiuos turit Jūs išvyt…

Dundėjo iš Lietuvos traukiniai į tolį – vagonai pilni / Ir mažuliai, ir senoliai // Mirčiai pasmerkti

Gaudo orą pro plyšelį
Vaikučiai melsvi.
Gęsta ne vienas ant kelių.
Mėtomi kely…

Tokia kraupi mūsų tėvynės pokario istorija, ne vienam sąžiningesniam, išlikusiam sutrumpino gyvenimą. Ir kai dabar to paties nuožmaus žvėries naikinama Ukraina… dešimtys tūkstančių ukrainiečių – jau Amžinybėje, nužudyti… apokaliptinės nuotaikos kybo ir virš mūsų galvų. Tada, kaip ir poetas, susimąstai apie gyvenimo prasmę…

O savo gyvenimą poetas metaforiškai apibūdina, kaip medžio: „Šaknimis vis skverbiausi į gylį / Kaip į meilę skverbias jaunystė / Į šviesą – šakom, kaip mažyliai / Kol glėbį mamos atpažįsta

O viršūne veržiaus ir į aukštį,
Lapais gyniaus nuo poliarinio vėjo.
Nuo šakų  vijau svetimą paukštį,
Vėsinau, kas pavargęs atėjo.

Testamentiniame laiške savo sūnui, jis tiki, kad sūnus eis tėvo pėdomis, „nekeitęs kryžkeliuos krypties“, ir kad „ąžuolu siūbuos“, kad „audros nenulauš šakos“.

Tikiu Tėvybės neišduosi;
Auka nors būtų kruvina.
Nors kluptum erškėčių keliuose,
Nors tektų dengt ją krūtine…

Tai – doro lietuvio imperatyvas. Tik ar daug dar tokių lietuvių turime Lietuvoje? Ir ar daug turime dukterų ir sūnų Lietuvoje, kuriems dar brangus tėvų atminimas?

Ačiū, Jums mieloji Elenute Dekaminavičiene, kad į Lietuvos lobių skrynelę grąžinote Lietuvos patriotą, gydytoja ir poetą Juozą Juozaitį ir jo kūrybą, tikrą Tautos dvasios perliuką. Atgimstančiai Lietuvai jis dabar, kaip niekad reikalingas, kaip žiburys daugeliui šviesiantis kelią, sklaidantis tamsą tame kelyje, gaivinat Tautos dvasią ir Lietuvos tautinę valstybę su jos vertybėmis.

Ačiū, mielieji Juozo Juozaičio palikuonis, kad nenuskriaudėte Lietuvos savo doro, talentingo, tikro lietuvio, Jūsų tėvelio užmarštimi, padarėte viską, kad Jį prikeltumėte gyvenimui ir kovai už Lietuvos ateitį.