Lietuvoje pakankamai žinomam dramaturgui Mariui Ivaškevičiui kontraversiškai pavaizdavus pokario partizanus, natūraliai kilo išlikusių gyvų partizanų, tremtinių ir rezistentų ar jų artimųjų nepasitenkinimas. Nežinia, ar lygiagerčiai kilo tolygus menininką ginančių kitų kūrėjų pasitenkinimas, bet reikalas skatina atidžiau pažvelgti į svarbias ir reikšmingas meninės kūrybos ir Tėvynės meilės arba patriotizmo sąsajas.
Pirmiausia turime pasidžiaugti kuriančiais asmenimis, nes jų mūsų šalyje nėra labai daug. Juo labiau kad ne visų jų kūryba pretenduoja būti įvertinta nacionaline premija. Tai viena. Tačiau ar žuvusių už Tėvynę pralietas kraujas, pati jų auka, kiti patriotinį Lietuvos pasakojimą sudarantys pamatiniai atminties elementai gali būti dėliojami nerūpestingai ir lengvabūdiškai? Ar gali būti kuriami ir perkuriami pagal kažkieno savavališkus įnorius, vizijas ar svajas?
Be jokios abejonės, kūrėjas yra laisvas laisvai kurti – tai numato pati kūrybos sąvoka. Ši laisvė suponuoja beveik neišsemiamą temų ir interpretacijų įvairovę. Bet, kita vertus, ar didis menininkas neturi savo vidinio cenzoriaus, neretai dar priekabesnio negu kelios dešimtys priežiūrą ir kontrolę vykdančių valstybinių institucijų drauge sudėjus? Šis cenzorius geba taip įaudrintinti menininką ir sukelti tokias vaisingas vidines įtampas, kad jos tiesiog pulsuoja iš didžiųjų meno kūrinių.
Meninė interpretacija – tiek, kiek ji siejasi su realia istorija – visada palieka daugiau klausimų nei atsakymų. Juk menininkas laisvai kuria personažus, jų charakterius, laisvai dėlioja istorinius įvykius ar aplinkybes, pasirinkdamas jų svarbą, nuoseklumą ar vidinį reikšmingumą. Bet yra vienas Bet! Reikalas iš esmės keičiasi, kai rašytojas, poetas ar dramaturgas užsimoja savo kūrinyje apgyvendinti konkrečius skaitančiai ar spektaklius lankančiai visuomenei žinomus istorinius asmenis. Tuomet taisyklės keičiasi. Tuomet privalu paisyti istorinių faktų bei aplinkybių kad ir kokie nepriimtini kam nors jie atrodytų.
Kūrėjas – panašiai kaip mokslo srityje dirbantis mokslininkas – tuomet stengiasi pažinti istorinius šaltinius, pabendrauti su dar gyvais istorinių įvykių liudininkais, jei, suprantama, tokių esama. Antraip jis turi atsisakyti ambicijos savo kūrinyje prakalbinti tikrai gyvenusius ir istorijoje pėdsakus palikusius asmenis. Belieka imti laisvai kurti išgalvotus veikėjus, jų poelgius, vidines ir išorines dramas ir šitaip išsilieti į valias.
Tai štai būtent šioje vietoje atsiranda galimybė neigiamai vertinti gerbiamo dramaturgo ir rašytojo kūrybą. Juk yra gyvų partizanų, jų artimųjų, jų išgelbėtų ir nuo jų (galimai) nukentėjusių asmenų. Jie mielai pasidalins savo prisiminimais ar įspūdžiais, kad ir subjektyviais, bet sudarančiais tikrą, istorinę medžiagą, iš kurios meniškai gali būti konstruojamas kūrinys. Tereikia parodyti gerą valią ir kreiptis į juos prieš rašant meninį kūrinį, vaizduojantį dabar gyvenančių žmonių tėvus, motinas, brolius, seseris, bendražygius ar pažįstamus.
Žinoma, visada esama pavojaus perdėti vaizduojamų asmenų būdo savybes, priskirti jiems nebūtus poelgius, žodžius ir pan. Trumpai tariant, herojai gali būti paverčiami didvyriais milžinais, pusiau mitinėmis figūromis, jei ne „cukriniais avinėliais“. Štai čia svarbus tampa ne tik kūrėjo ar kūrėjos meninis imlumas, bet ir jo arba jos kritinės refleksijos galia, padedanti išvengti tariamo šventumo spąstų. Pagaliau visada galioja paprasta taisyklė – nepatinka, nevaizduok ir nesiimk šios temos (liaudiškai tai skamba labai grubiau: jei gali neapšikti, neapšik:)
Tačiau tai visiškai nereiškia, jog galima ir reikia pulti į kitą kraštutinumą – užuot galbūt nepagrįstai išaukštinus istorinį personažą, jį taip pat nepagrįstai sumenkinti, paversti varganu ir pasigailėjimą keliančiu tipeliu. Jei jau neįmanoma laikytis „aukso vidurio“ tarp perdėto heroizmo ir numanomo žmogiško silpnumo, tai – nota bene – Nacionalinės vienybės ir jos tęstinumo dėlei visada verčiau vietoj cinizmo ir menkumo rinktis heroizmą. Verčiau taikyti į aukštą ir harmoningą natą. Juk svarstom Nacionalinio masto dalykus: nacionalines premijas, kandidatus joms gauti ir (iš dalies) jų skyrimą!
Nacija yra tautą politiškai sutelkiantis veiksnys. Visa, kas tik turi pažyminį Nacionalinis, -ė, telkia tautą, o ne ją skaldo, skatina didžiuotis Tėvynę, o ne ja bjaurėtis, skatina ją kurti ir puoselėti, o ne ją griauti. Kitaip nėra prasmės vadinti ką nors (premiją, lygą, strategiją, etc.) nacionaliniu dalyku. Būtent todėl nacionalines premijas skirianti ir save gerbianti komisija privalo gerai apgalvoti, kam ir už ką ji ketina skirti nacionalinę premiją, o save gerbiantis, nacijos nariu esantis kūrėjas privalo gerai apgalvoti, ar jis tikrai vertas šios premijos ir ką jis padarė nacijos labui.
kūrėjas kurdamas dažniausiai rodo tai, kas yra jo viduje. Postkultūros epochoje, apgailėtina, bet visokios vidutinybės, kurių viduje yra tik š. tą savo turinį ir demonstruoja. Po to dar piktinasi, kad kultūringesnei, dvasingesnei publikai nepatiko jų “kūrinio” nei kvapas, nei spalva
Sąvoka „POSTkultūros” savaime viską pasako: Traukitės praeities šešėliai (cituoju 21 a. Vilniaus klasiką Šimašių) – jums su jūsų doros, kultūros, pagarbos, išminties, supratingumo, atjautos, delikatumo bei kt. prietarais vietos čia nebėra.
Jei nėra vietos kultūrai, moralei, ar ne pavojinga gimdyti vaikus? Pasmerkti juos gyventi gaujoje be kultūros, moralės ir kt. mus žmonėmis darančių taisyklių?
Kilo nepasitenkinimas? Senais laikais toks „narsuolis” būtų iškviestas dvikovon!
Beje, jei išklausėte garbingojo laureato kalbos, jis paragino jaunuosius NEBIJOTI KLYSTI (labai madinga frazė. Svarbu sumaniai ją pritaikyti, ar ne?) . Kaip ir pusiau pripažįsta, jog tai „gali būti nekalta klaidelė”, tik, jo autoritetingu manymu, jei ir nekaltą apdergei, tai niekis, tai kūrybos etapai. Svarbu, laiku užšokai ant madingos bangos ir tuo ne tik tarp „kietumą” vertinančių išgarsėjai, bet ir gausų derlių pjauni. Ir tau nė į galvą nešaus, jog po tokios „nekaltos klaidelės” („gamybos atliekų?), jog turėtum keliais atropoti ir prašyti atleidimo didvyrių artimųjų, palikuonių, ne tik iškentusių viską, ką tais siaubo metais teko iškęsti, kiekvieną akimirką baiminantis dėl miške esančių gyvybės, vėliau – skausmą, praradus savo brangius žmones, bet ir viską, ką ilgus dešimtmečius teko iškęsti „banditų” šeimoms.
Ar leidykla vis dar nedrįs atsisakyti ateityje tiražuoti tą fantazijos šokį ant aukų palaikų? Ar euforijos dėl „praeities šešėlių” trypimo laikais mintys apie atsisakymą jau nė į galvą negali ateiti? Lyg ir laikas būtų ir leidyklai pelenais galvą pasibarstyti?
Pernai premija buvo paskirta komunistei, kuri gyrėsi sudeginusi visą kaimą. Buvo daug žmonių pasipiktinusių. Apdovanojimas nebuvo atšauktas ir nebuvo paaiškinta žmonėms, kodėl apdovanota nusikaltėlė.
Šiemet istorija kartojasi… Ir tiems, nuo kurių priklauso apdovanojimai visai tas nerūpi, jiems nerūpi ir tai, kad dėl tų apdovanojimų kenčia apšmeižtųjų giminės. Apdovanotieji taip pat nejaučia savo kaltės ir nei nemano apdovanojimo atsisakyti. Tokiu atveju geriau nei vieno neapdovanoti, nei apdovanoti neteisingai.
Taip sėkmingai pralaužus ledus, demaskavus „taikius beginklius žmones nušovusius žudikus”, lauksime naujų, „drąsių” „garsiojo rašytojo” ir jo bendradarbės bei bendramintės „kūrinių” – šį kartą bus apie prie TV bokšto žuvusius? Apie „nusikaltėlius, kurie kėlė pavojų taikiems tankams bei kalašnikams”?
Ar gal juos ir pasaulio teisuoliais paskelbs?