M. Kundrotas. Religinių bendrijų pripažinimas: kodėl užblokuota Romuva? (37)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Stebint dabartinės Lietuvos valdžios santykį su savo piliečių tikėjimo bendrijomis kyla įvairių klausimų. Vienas jų – kodėl keturios protestantiškos bendrijos (baptistų, sekmininkų, adventistų ir naujųjų apaštalų) gavo valstybės pripažinimą, nors yra atskirtos nuo devynių tradicinių bendrijų, o Romuvos bendrijai toks pripažinimas užgintas?

Tiek krikščionių, tiek baltų tikėjimo šalininkų vaizdinys, jog pagrindinė skirtis – tikėjimo objektas, Jahvė ar Jėzus Kristus, yra kiek naivokas. Yra krikščioniškų bendrijų, kurios paliktos už pripažintųjų rato, yra kitokių bendrijų, kurios priklauso net aukštesniam išrinktųjų – „tradicinių“ – bendrijų ratui. Ko gero, vienas iš katalikų klerikalų motyvų – daug praktiškesnis. Bent trys iš keturių pripažintų krikščioniškų bendrijų dalyvauja ekumeninėje veikloje.

Savaime ekumenizmas – skirtingų bendrijų bendrystė – yra teigiamas reiškinys. Bet akivaizdu, kad katalikai ir protestantai, o taip pat – ir stačiatikiai šios bendrystės pagrindus supranta skirtingai. Nekalbant apie eilinius tikinčiuosius ar net atskirus dvasininkus, bet apie aukščiausius vadovus. Jei protestantams ir stačiatikiams šios bendrystės pagrindas – Kristus ir jo mokymas, tai katalikų vadovams ekumenizmas – tik būdas prisijaukinti ir palaipsniui grąžinti „atsiskyrusius brolius“ į motinišką Romos glėbį.

Ne taip seniai dabartinis popiežius atvirai pavadino šventųjų ir ypač – Marijos kultą atmetančius krikščionis dvasiniais našlaičiais. Vargu, ar tai reiškia pagarbą kitoms krikščioniškoms kryptims. O ir Vatikano dokumentuose minima „atsiskyrusiųjų brolių“ sąvoka pasako daugiau, nei užtenkamai. Tiek stačiatikiai, tiek protestantai turėtų savų argumentų apie tai, kas nuo ko atsiskyrė. Tokios sąvokos rodo pretenzijas į viršenybę ir iš esmės – dominavimo siekius.

Taigi, dalis protestantų Romos kurijos toleruojama, tikintis juos prisijaukinti ir susigrąžinti. Su Romuva toks santykis vargiai įmanomas, nes skiriasi tikėjimo objektai, bet šie objektai čia veikiau suvokiami instrumentiškai, nei idėjiškai, realiai dangstant jais banalų valdžios siekį. Pabrėžtina, kad krikščioniškos savimonės Jehovos liudytojų bendrija taip pat lieka už pripažintųjų rato ribų, nors katalikybės tvirtove laikomoje Lenkijoje jos dvasininkai naudojasi daugeliu tų pačių teisių, kaip katalikų kunigai. Tiesiog ši bendrija atmeta ekumenizmą, tad atitinkamas ir vertinimas.

Drauge pažymėtina, kad valstybės pripažinimas suteiktas tik asocijuotoms baptistų ir sekmininkų bendruomenėms, visiškai ignoruojant religijotyros pradžiamokslį. Šios denominacijos labai skiriasi nuo globaliai centralizuotos Katalikų bažnyčios ar iš dalies (nacionaliniais lygiais) centralizuotų Liuteronų, Stačiatikių bei Reformatų bažnyčių. Kiekviena lokali bendruomenė tiek baptistų, tiek sekmininkų denominacijose yra visiškai savarankiška ir savipakankama. Bet pripažintos tik tos bendruomenės, kurios yra įsijungusios į sąjungas.

Iš principo nėra jokios kliūties atskiroms bendruomenėms įsijungti į sąjungas, bet aiški katalikų klerikalų ir juos aptarnaujančių politikų kryptis: asocijuotas bendruomenes lengviau kontroliuoti. Taip valstybė praktiškai iškeliama virš religinės bendruomenės, o tai pažeidžia konstitucinį pastarosios suverenumo principą. Paprasta logika: asocijuotų bendruomenių atveju užtenka pasikalbėti su vienu pirmininku ar vyskupu, o kitu atveju tektų kalbėtis su šimtais ir kas ten žino, kas ateis į galvą kokiam nors Balbieriškio pastoriui? Taip galima prapilti visą projektą.

Yra ir kitas motyvas. Katalikų bažnyčia aukščiausiu lygiu perimta liberalaus globalizmo šalininkų. Ši ideologija vis labiau eksportuojama ir į protestantiškas bažnyčias. Tuo tarpu „pagoniškosios“ religijos dauguma atvejų būna lokalios ir žymi dalis jų apeliuoja į tautiškumą. Nereikia šios skirties suabsoliutinti – juk esama gausybė krikščionių tautininkų ir „pagonių“ kosmopolitų, bet tam tikras tendencijas įžvelgti galima. Protestantus lengviau prisijaukinti sentimentaliomis kalbomis apie tai, kaip Dievas myli visus žmones, „pagonis“ – kiek sunkiau.

Iš pažiūros – paradoksalu, bet kartu ir dėsninga, kad Katalikų bažnyčios pozicijas religijos laisvės atžvilgiu pas mus dažnai plėtoja tie politikai, kuriems visiškai nusispjauti į tradicines katalikybės pozicijas tokiais klausimais, kaip šeimos samprata ar socialinis solidarumas. Parama seksualinei egzotikai ir laukinis žmogaus išnaudojimas ekonomikoje šių politikų galvose puikiai dera su religiniu apartheidu: juk reikia nors kuo pagrįsti savo krikščionišką tapatumą.

Šiuolaikinėje katalikybėje vyrauja dvi srovės: viena jų pakančiau žiūri į kitas religijas, bet kartu kviečia atsiverti lytinėms perversijoms ir masinei migracijai, kita laikosi tradicinės moralės ir palankiau vertina tautiškumą, bet labiau palaiko vienos religijos dominavimą. Žemesniems hierarchams ir katalikybei atstovaujantiems politikams tenka laviruoti tarp abiejų šių srovių. Pasekmės, kaip matome, gali būti kurioziškos.

Atviras katalikų hierarchų kišimasis į valstybės santykius su kitomis religinėmis bendrijomis peržengia kiekvienai bendrijai priklausančią laisvę reikšti savo nuomonę. Pasakyti, kas apibrėžia religiją ir kaip ją reiktų vertinti, gali tik objektyvūs ekspertai ir tai – su išlygomis. O kai į politinius ir teisinius sprendimus veliama vienos religinės bendrijos nuomonė apie kitą religinę bendriją, tai – tiek logiškai, tiek moraliai iškreipta praktika. Pagal tokią pačią koncepciją Katalikų bažnyčios teisę vadintis religine bendrija ir gauti valstybės pripažinimą galėtų vertinti musulmonų muftiatas.

Judėjų ir musulmonų bendruomenėms pavyko laiku įšokti į tradicinių bendrijų traukinį – šioms bendrijoms numatytos dar platesnės teisės ir privilegijos, nei tiesiog pripažintoms bendrijoms. Šias bendrijas įtraukti po Romos sparneliu – daug sudėtingiau, nei kitų denominacijų krikščionis, nors teoriškai tikėjimo objektas čia – irgi tas pats Abraomo Dievas. Kita vertus šios bendruomenės jų diskriminacijos atveju rastų stiprų ginklą: galėtų apkaltinti oponentus antisemitizmu ar islamofobija. Kas kita – protestantų ar „pagonių“ bendruomenės. Jų teisės lieka kažkur žemiau.

Romuvos pripažinimo oponentai, kvestionuodami pačią baltų tikėjimo bendruomenės esatį, griebėsi ir papildomų argumentų, tokių, kaip atrama visuomenėje. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad kai kurių pripažintų ir netgi tradicinių bendrijų atrama – kur kas mažesnė, nei Romuvos. Tai liudija žinoma ir viešai prieinama statistika. Taip kad šis argumentas – niekinis. Tą patį reiktų pasakyti apie išvedžiojimus baltų tikėjimo ir jo pagrindu susibūrusios bendrijos autentiškumo tema.

Aišku, galima klausti, kiek Romuvos tikėjimas atitinka XIII a. baltų tikėjimą, kiek tas tikėjimas senovėje apskritai buvo bendras, o kiek – skirtingų genčių ir socialinių sluoksnių tikėjimų visuma, galima išvedžioti, kad baltai – dirbtinė mokslininkų išrasta sąvoka kalbų grupei žymėti, o religija – visai kita sritis, bet visa tai – religijotyrininkų, istorikų, filosofų diskusijų tema. Politiniu ir teisiniu požiūriu svarbus tik bendro teisingumo klausimas.

Netgi visiškai atmetant šiuolaikinės Romuvos sąsajas su senuoju baltų tikėjimu iki oficialaus Lietuvos krikšto (o daug kur – ir gerokai po jo), atskaitos tašku imant vien Romuvos judėjimo pradžią, ši bendrija visiškai atitinka įstatymo reikalavimus valstybės pripažinimui. Ji turi įstatymo numatytą veikimo amžių, atramą visuomenėje, atitinka doros reikalavimus. Taigi, objektyvių priežasčių atsisakyti ją pripažinti nėra. Yra tik subjektyvios simpatijos ir antipatijos. O tai rodo, kad šiuolaikinei Lietuvos politinei sistemai dar labai toli iki tikros, visiems teisingos demokratijos.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Religija, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: