Lietuvoje to dar niekada nebuvo. Vienas populiariausių posakių, gyvavusių Tautoje, buvo: „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia…“. Kai 2011 metais Lietuvos viešojoje spaudoje pasirodė Julijos Latyninos analogiško pavadinimo straipsnis, kuriame buvo apžvelgta nedarbo padėtis Didžiojoje Britanijoje, net negalėjau įsivaizduoti, kad taip gali atsitikti ir Lietuvoje. Julija Latynina savo straipsnyje rašo, kad tinginystės epidemija prasidėjusi Didžiojoje Britanijoje, dar gerokai prieš Margaretos Tečer valdymą, buvo jos valdymo metais konstruktyviai sustabdyta, bet pasitraukus jai iš valdžios, ši tinginystės epidemija toje šalyje atsinaujino. Laikraštis „The Independent“ daug dėmesio, skiriantis jaunimo problemoms, tarp kurių jaunimo nedarbas – pati svarbiausia. Kuriami jaunimo įdarbinimo centrai, kuriuos, deja, nedirbantis
jaunimas ignoruoja, tarsi jų ir nebūtų. Žurnalistės nuomone pati didžiausia britų jaunimo tinginystės priežastis, verčianti juos degraduoti yra vyriausybės tinginiams skiriama socialinė pašalpa. Teigiama, kad nuo „socialinių pašalpų atprantam žymiai sunkiau, negu nuo heroino“ (Julija Latynina. Didžiausia Europos bėda: dirbti nenorintys tinginiai, kurių nuolat daugėja // XXI amžius. XXI amžiaus priedas „Horizontai“ – 2011, rugpj.24, p. 2).
Dirbančiųjų britų nuomone, „pati didžiausia pasaulyje neteisybė būna tada, kai iš dirbančiojo valstybės atima dalį jo uždirbtų pinigų ir juos padalina tiems, kurie tingi dirbti“ (Julija Latynina. Ten pat). Singapūras pasaulyje garsėja žmonių gerove. Bet ten nėra pašalpų bedarbiams. Singapūras nėra rojus žemėje, bet šios šalies gyventojai yra darbštūs ir dirba tuos darbus, kuriuos reikia dirbti, nepiktnaudžiauja nei savo diplomais nei savo užgaidomis „dirbti tik pagal savo specialybę“. Ši užgaida tai sovietinis reliktas, kuris kapitalo pasaulyje nebeegzistuoja. Singapūrą valdo išmintingas monarchas. Ir tai verčia abejoti demokratijos, kaip yra Lietuvoje, privalumais, kai veltėdžiai ir tinginiai parazituoja dirbančiųjų sąskaita. Žinoma, neturiu galvoje, taip žiauriai rašydama, neįgaliuosius. Jais dirbančioji visuomenė turi pasirūpinti.
Žymus britų istorikas Tomas Makalejus rašo, kad demokratizacija „pavertė Europą į nieką. Ji tapo biurokratiška. Ji nieko daugiau neveikia tik atiminėja pinigus iš dirbančiųjų ir atiduoda juos bedarbiams kaip socialines pašalpas, kad ir ateityje jie nenorėtų dirbti“ (Julija Latynina. Ten pat) Mokslininkai nedirbančius tinginius vadina primatais ir juos lygina su beždžionėmis. „Mokslininkai nustatė, kad šimpanzių bendruomenė išsigimė tada, kai ją dirbtinai pradėjo maitinti žmogus. O iki tol šimpanzės gyveno daraugiškai, be didesnių nesutarimų ir pjautynių“, – rašo J. Latynina.
100 tūkstančių britų pasirašė peticiją Vyriausybei, reikalaudami neteikti pašalpų darbingo amžiaus žmonėms. Atviriausias buvo Didžiosios Britanijos premjeras Meidžoras (Major), pareiškęs, kad „Tie žmonės mano, kad pasaulis jiems skolingas… Kad jų teisės yra svarbesnės už jų pareigas“ (Ten pat). Bet taip nėra. Viena pagrindinių žmogaus pareigų yra dirbti.
Lietuvoje yra šiek tiek geriau, negu Didžiojoje Britanijoje. Čia bedarbiams skiriamos ne pašalpos, o taip vadinamos „Nedarbo socialinio draudimo išmokos“. Jos priklauso nuo buvusio darbo atlyginimo: pirmuosius tris mėnesius mokama didesnė įmoka, po jų – 6 mėnesius – jau gerokai sumažinta, o po 6 mėnesių – visai maža. Laikoma, kad per 9 mėnesius bedarbis gali susirasti darbą, kai Lietuvoje yra tiek skelbimų, siūlančių darbą. O jeigu nesusiranda darbo, daroma išvada, kad nenori dirbti ir drąsiai įvardijama – tinginys.
Lietuvai yra pati didžiausia problema tie bedarbiai, kurie grįžta iš Didžiosios Britanijos, ten neradę eldoradų. Gerokai palepinti ten gautų socialinių pašalpų, dauguma jų, grįžę į Lietuvą ne tik neieško darbo, bet ir piktybiškai jo vengia. Parazituoja savo artimųjų ar net patiklių jų tariamomis bėdomis kaimynų sąskaita. Liūdniausia, kai tokiais bedarbiais tampa jauni stiprūs vyrai. Artimieji, kartais kaimynai, priglaudę juos, kurį laiką tiki jų liūdnomis pasakomis ir tik pamatę, kad tos pasakos nesibaigia, suvokia, kad tie chroniški bedarbiai jau tapo chroniškais tinginiais, užsikrėtę tingėjimo bacila turtinguose užsieniuose. Teigiama, kad dabar Lietuvoje yra 6,1 proc. registruotų bedarbių. O kiek jų dar neregistruotų? Dalis jų – jau migravo į nusikalstamas struktūras.
Manau, kad ši bedarbių socialinė grupė reikalauja ypatingo individualaus valdžios ir mokslininkų sociologų dėmesio. Daugelis jų yra „linksmos vakarienės“ vaikai, kuriuos dėl jų tingėjimo dirbti ir užsidirbti paliko tėvai, kartais nuo jų net ir į užsienius pabėgo. Manau, kad tie tėvai turėtų būti surasti, identifikuoti ir priversti išlaikyti jų į gyvenimą paleistus socialiai nevisaverčius vyrus ir moteris, neišmokytus vertinti darbą ir dirbti. Neatmestina, kad dažnas tų chroniškų bedarbių turi psichologinių, gal ir psichikos sutrikimų. Kas žino? Juk niekas tuo nesirūpina, niekas netyrinėja, o juos priglaudę kenčia ir tyli. Dar visai neseniai viešojoje spaudoje buvo pasirodęs straipsnis „Lietuvos vyrai kaip problemiška socialinė grupė“, bet idėja buvo labai greitai nuslopinta, o problema išliko, kasdien įgydama vis didesnį mastą ir pagreitį.
Gelbėkimės visais įmanomais būdais – moksliniais, praktiniais ir viešo kalbėjimo – kol dar ne visi Lietuvos vyrai tapo tokiais pat problemiškais, kažkieno, nieko bendro neturinčių su tinginyste, išlaikytiniais. Tai – pavojinga. Ne tik visuomenei, bet ir valstybės saugumui.
Be to, Lietuvoje tinginystė įsivažiavo dėl nuolatinio aukšto nedarbo lygio bei mažų dirbančiųjų atlyginimų. O pastarieji priklauso tiesiog nuo mokesčių naštos dydžio.
manau, kad atsirastų daug pritariančių, kad būtų sumažintas veltėdžių, kurie metų metais vengia darbo, skaičius. Tą gražiai buvo pastebėjęs ir prezidento Nausėdos tėtis, pataręs sūnui atkreipti dėmesį į šią žmonių kategoriją. Parama netekusiems darbo yra reikalinga trumpą laiką, bet ne “etatiniams bedarbiams”, nedirbantiems metų metus. Nesuprantama kai atgavusios nepriklausomybę Lietuvos valdžia skatino piliečius nedirbti- neaugink gyvulių, nedirbk žemės, tai vien už tai bus duodamas pragyvenimas. Ir auklėjama ir auginama jau antra tinginių karta, kuri supranta gyvenimą tik iš pašalpų, taip kai afganai ar čečėnai gyvenimą supranta tik kariaudami…
Patinka Voverienes straipsniai, bet su “didziausia problema” is Anglijos grizyanciais dykaduoniais – nepataike.
Jei tokiu ir yra, tai labai menkas procentelis.
Ir ko veltedziams vaziuot i Lietuva is Anglihos jei cia zymiai maziau pinigu uz tinginyste moka ar visai nemoka.
Lietuviai darbstus.
Ta visi zino.
Su kuo bepakalbek, is bet kurios salies, visur tautieciai puikiai uzsirekomendave.
Tik deja deja, dabartinio purvadrebio ant musu tautos vajuje, ziniasklaida to “nemato”, iesko meslo, o nerade patys prigalvoja.
Visais laikais, visose visuomenese buvo tinginiu ir veltedziu.
Kas elgetavo, kas voge, kas ligoniais, invalidais apsimetinejo, kas artimiesiems ant sprando sedejo.
Tokiems, darbui nesutvertiems osobiams, butina duoti minimalias pajamas pragyvenimui.
Kad neitu vogt.
Lietuvos kaime niekad tvoru nereikejo, dabar gali masina nerakinta laikyt, nieks nelys, daikta koky kieme, iranky pamirsai, niekas nelies.
O atimk is ju pasalpas, turesi uzsibarikaduot tvorom kaip Rusijoje, ir tai brausis.
Ponia matyt sunkiai įsivaizduoja situaciją lygindama Singapūrą su Lietuva. Tai pabandysiu trumpai pasisakyt šiuo klausimu: Lietuvoj dirbant ne sau, tikrai neapsimoka būt visų galų specialistu. Nes 90% darbų tu tik būsi pageidautinas durniukas už penkiasdešimt papildomų eurų. Todėl tokių ir neišugdė mūsų Tėvynė, nes kiekvienas nors kiek darbštesnis ir su normaliai saviverte dirba sau, o ne ponam. O ponas verslininkas pas mus dažniausiai visais įmanomais būdais stengsis nesumokėt arba nusiderėt kuo pigiau, kad apturėt kuo didesnę naudą šiandien. O kas bus rytoj, taigi nusispjaut. Čia kiek žinau tokia padėtis visoje buvusioje plačioje Tėvynėje. Ir kol kas sunkiai taisoma, jei visokios ponios mato tik tinginius ir veltėdžius aplink, o net nebando ieškot priežasčių kodėt taip gyvenam.
Kai tokie didžiuliai krūviai ir reikalavimai – sunku įsivaizduoti, ad jaunimas dirbs.
Taip, tai labai aktuali problema. Pvz., mums taip pat stinga dėstytojų. Tikrai ne todėl, kad “algos mažos”. Po pastarųjų kėlimų jos tikrai ne tokios jau mažos, be to, yra galimybių užsidirbti projektuose ir pan. Tik geležinės išvermės ir noro reikia.
Bet jos, deja, stinga ne tik dabartiniams jaunuoliams, kurie geriausiu atveju baigia doktorantūrą ir mauna kuo toliau. Tikrai retas atvejis, kad jaunas mokslininkas čia užsibūtų. Geležinės išvermės stinga ir mums, viduriniosios kartos atstovams. Tikrai nesame tokie, kokiais yra dabar išeinantys į pensiją ar šiek tiek jaunesni. Pastarieji turi savotišką “darbinį fanatizmą” – yra savo specialybės “patriotai”. iems būdingas profesinis bendruomeniškumas (pradedant mokslininkų draugijomis ir baigiant bendrais pasibūvimais laisvalaikiu).
Mums, viduriniąjai kartai, o taip pat jaunimui tai nėra būdinga. jaunimas aplamai į draugijas dažniausiai nestoja, o nuo pasisėdėjimų kategoriškai atsiriboja. Jie – visiški individualistai. Viduriniosios mokslininkų kartos atstovai (maždaug “plius minus” keturiasdešimtmečiai) elgiamės kiek kitaip. Nors ir mums nepatinka tos visos draugijos ir nobodūs pasisėdėjimai, tačiau “iš mandagumo” vyresniems dalyvaujame, mintyse galvodami, kad jei būsime vyresni, tikrai to nedarysime. Tai čia apie “kolektyviškumą” ir “profesinį solidarumą” kuris yra vienas iš pasitenkinimo darbu variklių.
Kitas aspektais – SVEIKU PROTU SUNKIAI SUVOKIAMI DARBO KRŪVIAI IR KVALIFIKACINIAI REIKALAVIMAI. Na o čia jau peržengtos visos ribos… Su sveiku protu prasilenkiantis tarptautiškumo reikalavimas. Kad gauti docento, profesoriaus vardus, pasirodo, būti geru dėstytoju visiškai nereikia. Reikia tik rašti straipsnius į prestižinius (“kvartilinius”) užsienio žurnalus, kurių, beje, nelabai kas ir skaito… Netgi susidariusi absurdiška situacija: Studentų turime nemažai, ne visi jie pakankamai “stiprūs”, tad norint kažką pasiekti reikia su jais daug dirbti. Tai ir laboratoriniai darbai, dėstymas, o visų sunkiausia – vadovavimas jų baigiameisiems darbams (kursianiams ir t.t.). Dabar viskas pakankamai laisvai – kokio nors griežtesnio dėstymo reglamenttavimo, vienodo studentųs skaičiaus paskirstymo dėstytojams nėra. Tad jei esi geras, su studentais daug dirbantis dėstytojas – tai tavo dėstymo metu auditorijos ir laboratorijos bus perpildytos (tiesiog kartais studentai gali rinktis iš kelių dalykų), pas tave darbus sieks rašyti kuo daugiau studentų. O jei studentams laiko skiri mažai, esi jiems nedraugiškas, griežtas “kirvis” – tai studentai nenorės tavęs rinktis. Turėsi gerokai mažiau studentų (ir laboratorinių darbų metu, ir vadovaujamų darbų). Bet darbo užmokesčiui ir PEDAGOGINĖS (tai – paradoksas!) kvalifikacijos kėlimui (docentas, profesorius) tai jokios įtakos neturi. Koks skirtumas, kiek pas tave studentų ir ar jie patenkinti tavo darbu? Materialiai – absoliučiai jokio, tik moraliai. Tačiau turėdamas mažiau studentų daugiau laiko galėsi skirti projektams ir tiems straipsniams. O ką tai reiškia? Tai reiškia didesnį uždarbį ir sėkmingesnę karjerą siekiant aukštesnių laipsnių.
TAIGI, UNIVERSITETŲ DĖSTYTOJŲ ATVEJU IŠVADA LABAI PAPRASTA – NORI DAUGIAU UŽDIRBTI IR SPARČIAU KELTI KVALIFIKACIJĄ – BŪK PRASTU, STUDENTŲ NELABAI MĖGIAMU DĖSTYTOJU! Na, o dabar galime pakalbėti ir apie “dėstymo kokybę”, ir apie “senus iš sovietmečio laikų kosnpektus” :)))
Pati sistema orientuota į tai, kad kokybė būtų kuo prastesnė.
Na, o paskui tie demotyvuoti studentai, prisižiūrėję tokių absurdų, nelabai nori prie to prisidėti, lekia į užsienį ir t.t.
Jaunimas tikrai nedirbs. Sunkiai įsivaizduojama, kad jie tokiomis sąlygomis dirbtų. Be to, jie iš tiesų pakankamai tingūs – tai faktas. O ir jokių pašalpų jiems nereikia (kokios ten “pašalpos” Lietuvoje?). Tiesiog pakanka per vasarą kur nors Vakaruose padirbėti, ir jau metams pakanka, ogi ir tėvai nemažai turi sukaupę – tai pagelbės jei ką 🙂
Vidurinioji karta (tai mes) – tai pat dirbame be didesnio entuzaizmo. Baugiai dairomės, kad iki pensijos dar toli. Dažnas pakalba apie darbo keitimą ar emigraciją (net žinomi mokslininkai!), bet dėl šeimos, prisirišimo to nepadarome. Sunku įsivaizduoti, kad mes, priešingai nei vyresnioji karta, norėtumėme dirbti jau išėję į pensiją.
Pvz., man tikrai sunku suprasti tuos vyresnius kolegas, kurie net būdami pensijoje vis veržiasi į darbą ir t.t. Tai nesuprantamas reiškinys. Aš jų vietoje kaliaučiau ir t.t., tačiau tikrai nedirbčiau.
Beje, žinau pesnininką, kuris turi gal keturis butus Vilniuje, juos nuomoje, tačiau vis tiek veržiasi į darbą, dirba. Nes kaip pats sakė – “man patinka, o namuose nuobodu”. Nesuprantu tokios logikos. Man ji absurdiška.
Gerbiamas propiesoriau, pradžiai, bent jau lietuviškai rašyti pramokite.
O. Voverienė. Didžiausia nepriklausomos Lietuvos bėda: dirbti nenorintys tinginiai…. Bet O. Voverienei ir matomai šiandieniniai “nepriklausomai” Lietuvos valstybei visai ne bėda , kad Lietuvos “tinginiai” pirmauja Europoje pagal tiek dirbančių tiek nedirbančių gyvenančių skurde žmonių skaičių, Vovereinei ir Voverienės Lietuvai ne bėda, kad šiandieniniai eiliniai neišsivaikščioję Lietuvos tinginiai ir ne tinginiai dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų žudosi kaip niekur kitur pasaulyje, “pirmauja”pagal susirgimus tuberkulioze ir sifiliu ir t.t. Daugiau kaip milijonas Lietuvos “tinginių tinginiauja” išsivysčiusiose valstybėse… Kitaip ir būti negali, kai tokių “patriotinių intelektualų darbas” rašinėti trečiaeilių “mokslininkų genialių minčių” nuotrupas iš Anglijos ar Singapūro apie šimpanzių nužmogėjimą, arba pačios gilius”patriotinius ir tautinius intelektualinius pasamprotavimus”kam,ką ir kiek šiandieninė Lietuvos valstybė “duoda”. Voverienei ne žmonės, o valstybė visiems gamina, augina ir kažką “dalina”…..
Ei, prachadimiec.
Atsilikai nuo gyvenimo.
Tavo chebr delfyje jau apie 2 milijonus emigranntu rasineja.
Dar neparasei kad kas recias badauja kas antras nedavalgo ir visi nelaimingi.
Pasitaisyk.
Greiciau.
Linksma skaityti šiandieninių Voverienės tipo “patriotinių propiesorių mokslinius pasamprotavimus” apie “tinginystės problemą” šiandieninėje lansberginėje Lietuvoje ir “lietuviškus tinginius”gyvenančius Lietuvoje ir užsienyje. Beje Anglijoje gyvenantys “lietuviški tinginiai” atsiunčia per metus savo artimiesiems Lietuvoje ne vieną šimtą milijoną eurų, o per milijoną užsienyje gyvenančių “lietuviškų tinginių” į Lietuvą atsiunčia per metus ir per milijardą eurų, kuriuos jų artimieji leisdami Lietuvoje iš dalies šeria ne tik prie valdžios lovio besistumdančius, bert ir tokius Lietuvoje mintančius”tautinius patriotus” kaip Voverienės ir “tautiniai diedai”. Šie kol kas dar durnių laive pramintantys “patriotiniai diedai”,pamatę vieną kitą statistinį duomenį apie “nuostabų, sotų, turiningą gyvenimą” dar neišsivaikščiojusių, neišmirusių ir neišsižudžiusių 2,5 milijono šiandieninio lansberginio durnių laivo “laimingųjų”, tegali “tautiškai ir patriotiškai pavaryti”: Ei, prachadimiec.
Atsilikai nuo gyvenimo.
Tavo chebr delfyje jau apie 2 milijonus emigranntu rasineja.
Dar neparasei kad kas recias badauja kas antras nedavalgo ir visi nelaimingi.
Pasitaisyk.
Greiciau….. Linksma skaityti lansberginio durnių laivo Veverienės tipo “propiesorių patriotinius mokslinius pasamprotavimus” Alke apie šiandieninę Lietuvos “tinginių” problemą. Dar yra linksmiau paskaitinėti nuo “sotaus gyvenimo laisvėje ir nepriklausomybėje”, nuo lansberginio “patriotizmo” ir “meilės” šiandieniam lansberginiam durnių laivui, nuo “šviesesnės” nei Stalino Briuselio saulės, nuo žavesio geresniu nei buvo sovietinis šiandieniniu eurosojūzu ir t.t. nukvailėjusių diedų “patriotinius” ir “tautiškai protingus pasamprotavimus” patriotinio ir visokio kitokio “tautinio”gyvenimo problematikos temomis….
p.Voveriene, prašykit savo gydytojo ,kad pakeistų vaistus.
O gal geriau pats pasitikrink sveikatą? Jei neišmanai ir nematai kas vyksta visuomenėje – jau reiktų susirūpinti. Pradžiai bent jau susilaikyti nuo absurdiškų komentarų.
Pagarba strraipsnio autorei – Ji šiuo klausimu visiškai teisi.
Gerb straipsnio autorė Ona Voverienė palietė itin skaudžią Vakarų civilizacijos problema ir ji yra visiškai teisi. Pagarba autorei už įžvalgas ir pilietiškumą.
Vienintelė abejonė – dėl Singapūro. Pritariu, kad šį šalis elgiasi teisingai neįvesdama pašalpų bedarbiams (tiems, kurie gali dirbti). Tačiau pats Singapūras nėra demokraija, tad nesutikčiau, kad ši šalis yra mums pavyzdys (visumoje). Be to, ji ne monarchija, o respublika. Bet čia smulkmenos. Visumoje, pasikartosiu, gerb autorė teisi.
mano tėviškėje nemažai tokių grįžusiu iš JK, Norvegijos ir t.t. Taip, jaunų vyrų, dažnai – degradavusių, kurie nedirba ir nesiruošia dirbti. Kažkada gauti dideli uždarbiai juos išlepino, tad jiems nekyla noro “už grašius” dirbti. Jie gyvena iš pašalpų, tėvų pensijų. kartais – ką nors “savo malonumui” padirbėja (pvz, kokiai močiutei suskaldo malkas). Jime nieko nereikia – rūbai labdariniai, o ir tie sutrinti, pavalgyti – kas yra, tas gerai, alkoholis ir cigaretės – tai tas pigiausias. niekur jie nevažiuoja, trinasi apie kaimo parduotuvėlę arba vienas pas kitą. Tai visiškai įprastas mūsų kaimų reiškinys, o ir tokių “besitrinančių” tarpe didelę dalį sudaro grįžę iš emigracijos.
PAŠALPŲ BEDARBIAMS PANAIKINIMAS – NEBLOGA IŠEITIS. Tačiau ar socializmo apsėsta Europos Sąjunga tai leis? Abejoju. Iš tiesų pašalpas (ir gerokai didesnes nei dabar) turi gauti tik tie žmonės, kurie negali dirbti – vaikai, senukai ir neįgalūs. Darbingi žmones neturėtų gauti jokių pašalpų.
Beje, yra dar viena kategorija, apie kuria gerb. autorė mažai užsimena. Tai pakankamai išsilavinę, dažniausiai žalingų įpročių neturintys (na, tiksliau turintys – jų žalingas įprotis – iki išnaktų sėdėjimas socialiniuose tinkluose) jauni žmones. Tikrai jaunimo tarpe aiškiai dominuoja toks tipažas. Nieko neprikiši – negeria, nerūko, pakankamai išsilavinę ir mandagūs. Tačiau tiesiog nedirba, nes “darbo ieško, bet neranda”, “gal nuo kitos savaitės pradėsiu ieškoti”, “per mažai moka, o į Maksimos kasas kaip aš, magistrantė neisiu – ne prestižas”. Dažnai dalis jų tingi ieškoti darbo ir gyvena iš tėvų sąskaitos. Kiti – ieško (ir kartais randa), tačiau tik tokius darbus, kuriuose reikia mažai dirbti (pvz., kokiose nors mažai klientų turinčiose vip parduotuvėse), kur nors ofisuose ir t.t. Nors ir čia neužsibūna, nes tiesiog jiems dirbti pabosta. O kam stengtis – juk “visuomet yra tėvai, kurie esant reikalui parems” 🙂
Ir nesitikėkite, kad jie dirbs. Tiesiog dažnam pakanka to, ką uždirbo ir jau turi sukaupę jų tėvai.
P.S. Paskaitai rašinėjančių straipsnius ar komentarus, “tautai reikalingą darbą atliekančių tautinių propiesorių mokslinius patriotinius pasamprotavimus” įvairiomis temomis ir bent kiek adekvatus žmogus, kuris bando “atsirinkti kaip yra iš tiesų”, pasidaro aišku kokiais savo sričių “specialistais” tegali tapti ir tampa tokių “propiesorių” studentai… Supranti, kodėl iš Lietuvos tik per 30 metų pabėgo į užsienį trečdalis jos gyventojų, supranti kodėl “nepriklausomoje ir iš užsienio nevaldomoje”Lietuvoje gyvenantys žmonės pirmauja pasaulyje ir Europoje ten, “kur pirmauja”.Nors valdžios lovį aptarnaujantys “voveruškiniai tautiniai mokslininkai” to niekados “moksliškai patriotiškai nematydavo” anksčiau ir “moksliškai patriotiškai nemato” šiandien….Jiems jų “mokslinis patriotiškumas” leidžia “moksliškai susisiekti ir pasitarti su Konstitucinėmis dvasiomis”, pamatyti, kad Ramanauskas- Vanagas, išsikasęs šaunesnį bunkerėlį miškelyje nei kiti buvo išsikasę, šiandiena “nusipelnė pabūti buvusiu Lietuvos vadovu” ir t.t. Su tokiai esamais ir būsimais “tautiniais mokslininkais”, su tokiu jų “moksliniu patriotiniu” problemų”supratimu”, išsivaikščiojančios Lietuvos neišsivaikščioję žmonės pamatys dar ne tokių šių ” mokslininkų mokslinių siūlomų sprendimų čiūdų ” Lietuvą kankinančių problemų įveikimui…
tarybų sąjunga,ar lageris kūrė darbo vietas ir miestuose ir kaimuose skirtingai nuo, kaip žemaitis rašo socializmu užsikrėtusi vakarų civilizacija jas naikina perkeldama į kiniją ,bet ne į baltijos šalis. juk nebuvo tinginių kol neįvyko perversmas. taip,santvarka buvo baisi ,bet norinčiam dirbti nereikėjo belstis į kamčiatką kad gaut darbą ir gyvent . gal p.Vovierėnė žino kokį lietuvos oligarchą kuris darbuotojų šeimoms stato miestelius ,mokyklas,darželius,ligonines, kultūros klubus ? apšaukt jaunus žmones tinginiais ir pašalpiniais ? užsiimkit anūkais,nei rašinėdama abejotinus rašinėlius.
Dėl paskutinio sakinio – VYRAS tokio niekada neparašytų.
su kiekvienu šios močiutės rašinėliu Alko reitingai tik krenta. neabejoju ,kad taip galvoja ir nemaža dalis šio portalo skaitytojų. sėkmės p.Vaiškūnui plečiant skaitytojų ratą. linkiu nenusirist iki rajoninio laikraštėlio lygio.
Protinga moteris .