O. Voverienė. Didžiausia nepriklausomos Lietuvos bėda: dirbti nenorintys tinginiai (20)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Lietuvoje to dar niekada nebuvo. Vienas populiariausių posakių, gyvavusių Tautoje, buvo: „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia…“. Kai 2011 metais Lietuvos viešojoje spaudoje pasirodė Julijos Latyninos analogiško pavadinimo straipsnis, kuriame buvo apžvelgta nedarbo padėtis Didžiojoje Britanijoje, net negalėjau įsivaizduoti, kad taip gali atsitikti ir Lietuvoje. Julija Latynina savo straipsnyje rašo, kad tinginystės epidemija prasidėjusi Didžiojoje Britanijoje, dar gerokai prieš Margaretos Tečer valdymą, buvo jos valdymo metais konstruktyviai sustabdyta, bet pasitraukus jai iš valdžios, ši tinginystės epidemija toje šalyje atsinaujino. Laikraštis „The Independent“ daug dėmesio, skiriantis jaunimo problemoms, tarp kurių jaunimo nedarbas – pati svarbiausia. Kuriami jaunimo įdarbinimo centrai, kuriuos, deja, nedirbantis

jaunimas ignoruoja, tarsi jų ir nebūtų. Žurnalistės nuomone pati didžiausia britų jaunimo tinginystės priežastis, verčianti juos degraduoti yra vyriausybės tinginiams skiriama socialinė pašalpa. Teigiama, kad nuo „socialinių pašalpų atprantam žymiai sunkiau, negu nuo heroino“ (Julija Latynina. Didžiausia Europos bėda: dirbti nenorintys tinginiai, kurių nuolat daugėja // XXI amžius. XXI amžiaus priedas „Horizontai“ – 2011, rugpj.24, p. 2).

Dirbančiųjų britų nuomone, „pati didžiausia pasaulyje neteisybė būna tada, kai iš dirbančiojo valstybės atima dalį jo uždirbtų pinigų ir juos padalina tiems, kurie tingi dirbti“ (Julija Latynina. Ten pat). Singapūras pasaulyje garsėja žmonių gerove. Bet ten nėra pašalpų bedarbiams. Singapūras nėra rojus žemėje, bet šios šalies gyventojai yra darbštūs ir dirba tuos darbus, kuriuos reikia dirbti, nepiktnaudžiauja nei savo diplomais nei savo užgaidomis „dirbti tik pagal savo specialybę“. Ši užgaida tai sovietinis reliktas, kuris kapitalo pasaulyje nebeegzistuoja. Singapūrą valdo išmintingas monarchas. Ir tai verčia abejoti demokratijos, kaip yra Lietuvoje, privalumais, kai veltėdžiai ir tinginiai parazituoja dirbančiųjų sąskaita. Žinoma, neturiu galvoje, taip žiauriai rašydama, neįgaliuosius. Jais dirbančioji visuomenė turi pasirūpinti.

Žymus britų istorikas Tomas Makalejus rašo, kad demokratizacija „pavertė Europą į nieką. Ji tapo biurokratiška. Ji nieko daugiau neveikia tik atiminėja pinigus iš dirbančiųjų ir atiduoda juos bedarbiams kaip socialines pašalpas, kad ir ateityje jie nenorėtų dirbti“ (Julija Latynina. Ten pat) Mokslininkai nedirbančius tinginius vadina primatais ir juos lygina su beždžionėmis. „Mokslininkai nustatė, kad šimpanzių bendruomenė išsigimė tada, kai ją dirbtinai pradėjo maitinti žmogus. O iki tol šimpanzės gyveno daraugiškai, be didesnių nesutarimų ir pjautynių“, – rašo J. Latynina.

100 tūkstančių britų pasirašė peticiją Vyriausybei, reikalaudami neteikti pašalpų darbingo amžiaus žmonėms. Atviriausias buvo Didžiosios Britanijos premjeras Meidžoras (Major), pareiškęs, kad „Tie žmonės mano, kad pasaulis jiems skolingas… Kad jų teisės yra svarbesnės už jų pareigas“ (Ten pat). Bet taip nėra. Viena pagrindinių žmogaus pareigų yra dirbti.

Lietuvoje yra šiek tiek geriau, negu Didžiojoje Britanijoje. Čia bedarbiams skiriamos ne pašalpos, o taip vadinamos „Nedarbo socialinio draudimo išmokos“. Jos priklauso nuo buvusio darbo atlyginimo: pirmuosius tris mėnesius mokama didesnė įmoka, po jų – 6 mėnesius – jau gerokai sumažinta, o po 6 mėnesių – visai maža. Laikoma, kad per 9 mėnesius bedarbis gali susirasti darbą, kai Lietuvoje yra tiek skelbimų, siūlančių darbą. O jeigu nesusiranda darbo, daroma išvada, kad nenori dirbti ir drąsiai įvardijama – tinginys.

Lietuvai yra pati didžiausia problema tie bedarbiai, kurie grįžta iš Didžiosios Britanijos, ten neradę eldoradų. Gerokai palepinti ten gautų socialinių pašalpų, dauguma jų, grįžę į Lietuvą ne tik neieško darbo, bet ir piktybiškai jo vengia. Parazituoja savo artimųjų ar net  patiklių jų tariamomis bėdomis kaimynų sąskaita. Liūdniausia, kai tokiais bedarbiais  tampa jauni stiprūs vyrai. Artimieji, kartais kaimynai, priglaudę juos, kurį laiką tiki jų liūdnomis pasakomis ir tik pamatę, kad tos pasakos nesibaigia, suvokia, kad tie chroniški bedarbiai jau tapo chroniškais tinginiais, užsikrėtę tingėjimo bacila turtinguose užsieniuose. Teigiama, kad dabar Lietuvoje yra 6,1 proc. registruotų bedarbių. O kiek jų dar neregistruotų? Dalis jų – jau migravo į nusikalstamas struktūras.

Manau, kad ši bedarbių socialinė grupė reikalauja ypatingo individualaus valdžios ir mokslininkų sociologų dėmesio. Daugelis jų yra „linksmos vakarienės“ vaikai, kuriuos dėl jų tingėjimo dirbti ir užsidirbti paliko tėvai, kartais nuo jų net ir į užsienius pabėgo. Manau, kad tie tėvai turėtų būti surasti, identifikuoti ir priversti išlaikyti jų į gyvenimą paleistus socialiai nevisaverčius vyrus ir moteris, neišmokytus vertinti darbą ir dirbti. Neatmestina, kad dažnas tų chroniškų bedarbių turi psichologinių, gal ir psichikos sutrikimų. Kas žino? Juk niekas tuo nesirūpina, niekas netyrinėja, o juos priglaudę kenčia ir tyli. Dar visai neseniai viešojoje spaudoje buvo pasirodęs straipsnis „Lietuvos vyrai kaip problemiška socialinė grupė“, bet idėja buvo labai greitai nuslopinta, o problema išliko, kasdien įgydama vis didesnį mastą ir pagreitį.

Gelbėkimės visais įmanomais būdais – moksliniais, praktiniais ir viešo kalbėjimo – kol dar ne visi Lietuvos vyrai tapo tokiais pat problemiškais, kažkieno, nieko bendro neturinčių su tinginyste, išlaikytiniais. Tai – pavojinga. Ne tik visuomenei, bet ir valstybės saugumui.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: