Atmintinų dienų sąrašas papildytas Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio diena

Seimas priėmė Atmintinų dienų įstatymo pataisas (projektas Nr. XIIIP-986(2), kuriomis nutarta papildyti atmintinų dienų sąrašą. Pagal priimtus pakeitimus birželio 14-oji paskelbta atmintina Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio diena.

Už šiuos teisės akto pakeitimus balsavo 76 Seimo nariai, susilaikė 2 parlamentarai.

***

Arkivyskupas Teofilius Matulionis 2017 m. birželio 25 d. paskelbtas palaimintuoju po 144 metų nuo gimimo. Arkivyskupas buvo garbingas, teisingas ir tvirtos dvasios žmogus, atlaikė daugkartinius suėmimus, įkalinimus, tardymus, kankinimus, bandymus užverbuoti, tačiau neprarado to, kas svarbiausia – žmogiškumo, meilės žmonėms ir ištikimybės tiesai. Po tremties jis buvo nuolat  persekiojamas Sovietų valdžios ir 1962 metais nužudytas. Popiežius Pijus XI, apie arkivyskupą Teofilių yra pasakęs: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį.“

Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar – Anykščių r.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirus motinai, našlaičiais liko trys vaikai, tarp jų ir būsimasis arkivyskupas. Namuose pramoko skaityti lenkiškai ir lietuviškai. Vėliau mokėsi privačiai, o nuo 1887 m. – Daugpilio realinėje gimnazijoje. Baigęs penkias klases 1891 m., aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją, suabejojęs pašaukimu, iš seminarijos buvo išstojęs ir vėl priimtas po trejų metų. 1900 m. kunigas T. Matulionis paskiriamas vikaru į Varaklianų parapiją, bet netrukus perima klebono pareigas Bikavos parapijoje (Latvija, Latgalos regionas), Bikavoje jis tarnavo beveik 9 metus.

Nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, draudžiančiam katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, kunigas Teofilius buvo atleistas iš klebono pareigų, nušalintas nuo bažnytinių pareigų, negalėjo viešai vadovauti pamaldoms ir privalėjo nuolat būti prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame vienuolyne. Atlikęs bausmę 1910 m. kun. Teofilius skiriamas Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru. Jam pavesta organizuoti Švenčiausiosios Jėzaus Širdies parapiją (už Nevos Vartų) ir rūpintis šventovės statyba. Nors faktiškai nuo 1911 m. kunigas Teofilius vadovavo šiai parapijai, tačiau tik 1918 m. buvo paskirtas jos klebonu.

Po 1917 m. Spalio revoliucijos Rusijoje valdžią paėmus komunistams, kunigų sielovadinei veiklai imta visaip trukdyti. 1923 m. kun. Teofilius Matulionis kartu su vyskupu Jonu Ciepliaku ir 15 kitų Peterburgo kunigų nuteisiamas trejus metus kalėti. Kunigą Teofilių pasodino į Maskvos kalėjimą. Sutrumpinus bausmės laiką, kunigas Teofilius 1925 m. grįžo į Peterburgą tęsti sielovadinio darbo, buvo paskirtas ir Mogiliovo katedros kapitulos nariu – kanauninku. 1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI nominavo kanauninką Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu ir Mogiliovo arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo Antano Maleckio pagalbininku. 1929 m. vasario 9 d. vyskupas A. Maleckis Peterburgo Švenčiausiosios. Marijos Širdies bažnyčioje dalyvaujant dviem liudytojams slapta konsekravo T. Matulionį vyskupu.

1929 m. sovietų valdžia vyskupą Teofilių vėl areštavo ir ištrėmė į Solovkų salas (Baltojoje jūroje). Čia jau įkalinti 34 kunigai buvo sudarę savo „komuną“ (bendruomenę) ir išsirinko vysk. Teofilių savo vyresniuoju.

Paaiškėjus apie sudarytą kunigų „komuną“ Vyskupas T. Matulionis iš Solovkų buvo perkeltas į Peterburgo kalėjimą ir uždarytas griežčiausio režimo vienutėje. Paskui jį išsiuntė į Ledianoje Pole vietovę (Ledo Laukas, prie Ladogos ežero) dirbti sunkiausių darbų – kirsti miško. Alinantis darbas, šaltis, drėgmė ir prastas maistas pakirto vyskupo sveikatą. 1933 m. vyskupą Teofilių perkėlė į Maskvos kalėjimą. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vyskupas T. Matulionis kartu su grupe kitų kalinių buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą. Vos kirtus SSRS sieną ir atvykus į Latviją paaiškėjo, jog T. Matulionis – vyskupas. To nežinojo nei kalėjimo viršininkai, nei kameros draugai. 1934 m. lankėsi Romoje, dalyvavo šv. Jono Bosko kanonizacijos iškilmėse ir audiencijoje pas popiežių Pijų XI. Atsižvelgdamas į lietuvių išeivių prašymą, vyskupas Teofilius nuvyko susitikti su JAV lietuvių bendruomenėmis. Grįždamas (1936 m.) aplankė Egiptą ir Šventąją Žemę.

Parvažiavęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Laikinojoje sostinėje, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose, ėjo šios arkivyskupijos oficiolo bei Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją Šv. Mikalojaus bažnyčioje Kaune, rūpinosi misijomis. 1943 m. mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, vyskupas T. Matulionis paskiriamas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Jis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią, o artėjant frontui ragino kunigus likti savo tarnystės vietose.

1946 m. vysk. Teofilius buvo areštuotas, nes nesutiko bendradarbiauti su sovietine valdžia. Pradžioje buvo įkalintas Oršoje, vėliau – Vladimire, galiausiai atsidūrė Mordovijos invalidų namuose. 1956 m. vyskupui Teofiliui leista grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Birštono klebonijoje pas kunigą Joną Jonį, artimą bičiulį bei pagalbininką, ir perėmė vyskupijos valdymą iš kanauninko Juozapo Stankevičiaus. Negavęs sovietinės valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, vyskupas Teofilius 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Dėl to susilaukė valdžios nemalonės.

1958 m. vyskupą Teofilių prievarta apgyvendino Šeduvoje (Radviliškio r.). 1962 m. Apaštalų Sostas jam „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio 20 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo nužudytas, palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.