Lietuvos miškuose gyvenančios skruzdėlės – nepastebimos, tačiau itin svarbios ekosistemos dalyvės. Valstybinių miškų urėdija (VMU), vykdydama tvarią miškų priežiūrą, daug dėmesio skiria biologinės įvairovės apsaugai, todėl rūpinasi ir skruzdėlynais.
Skruzdėlės – miško „sanitarės“
Miškinės skruzdėlės – tai viena svarbiausių vabzdžių grupių miško ekosistemoje, dažniausiai aptinkama spygliuočių ir mišriuose miškuose. Lietuvoje paplitusios rudųjų miškinių skruzdėlių rūšys kuria didelius skruzdėlynus, kuriuose gali gyventi šimtai tūkstančių ar net milijonai individų.
Įdomu, kad tai, ką matome ant žemės, yra tik mažoji dalis skruzdžių kolonijos, nes didžioji dalis skruzdėlynų įsikūrusi net iki dviejų metrų po žeme. Ten – didžiulis ertmių ir tunelių labirintas, kuriame verda skruzdžių gyvenimas.
Skruzdėlės atlieka itin svarbų vaidmenį palaikant sveiką miško ekosistemą – valgo vabzdžius, darančius žalą miško klestėjimui, valo mišką nuo vabzdžių liekanų, purena dirvožemį ir taip labai pagerina natūralų miško atžėlimą.
Jos taip pat prisideda prie organinių medžiagų skaidymo ir platina daugiau kaip 150 rūšių miško augalų sėklų. Skaičiuojama, kad vieno didelio skruzdėlyno gyventojai gali sunaikinti šimtus tūkstančių miškui žalą darančių vabzdžių ir jų lervų.
Dėl savo reikšmės miškinės skruzdėlės dažnai vadinamos miško „sanitarėmis“. Jų veikla prisideda prie bendros miško sveikatos, todėl skruzdėlynai laikomi svarbiomis saugotinomis buveinėmis, o jų apsauga ir priežiūra yra reikšminga biologinės įvairovės puoselėjimo dalis.
Miško darbai derinami su skruzdėlynų apsauga
VMU žinovai, rengdami miško kirtimo ar priežiūros darbus, atsižvelgia ir į miške esančius skruzdėlynus. Aptikti skruzdėlynai pažymimi, apie juos pranešama rangovams bei technikos operatoriams, kad darbų metu nebūtų pažeistos šios jautrios buveinės.
Aplink didesnius skruzdėlynus paliekamos apsauginės zonos, ribojamas technikos judėjimas, o kai kuriais atvejais keičiami ir darbų maršrutai. Tai leidžia išvengti skruzdėlynų sunaikinimo ar kolonijų veiklos sutrikdymo.
Kaip saugomos retos miškinės skruzdėlės?
Lietuvoje dalis miškinių skruzdėlių rūšių yra saugomos. VMU bendradarbiauja su gamtininkais ir saugomų teritorijų žinovais, vykdo biologinės įvairovės stebėseną bei prisideda prie retų rūšių apsaugos.
Miškuose dirbantys žinovai nuolat mokomi atpažinti vertingas gamtines buveines, tarp jų – ir skruzdėlynus. Prireikus imamasi papildomų apsaugos priemonių – skruzdėlynai aptveriami trikampėmis arba kvadratinėmis medinėmis tvorelėmis. Tai apsaugo skruzdėlynus nuo galimo šernų išknisimo.
Pasak VMU miškininkų, skruzdėlynai pritraukia šernus dėl to, kad besigindamos nuo jų skruzdės gausiai purškia skruzdžių rūgštį.
Ši rūgštis atbaido kitus parazitus, gyvenančius šernų kailyje ir odoje – blusas, utėles ir įvairias erkutes. Todėl šernai ne tik knisa skruzdėlynus, bet ir juose voliojasi, taip pat rankioja skruzdžių kiaušinius bei lervas. Deja, kartais šernų žala skruzdžių kolonijai tampa nepataisoma.
Miškininkai taip pat taiso pažeistus ir keičia pasenusius skruzdėlynų aptvarus.
Prisidėti gali kiekvienas miško lankytojas
VMU primena, kad skruzdėlynų negalima ardyti, mindyti ar kitaip pažeisti skruzdėlių gyvenamosios aplinkos. Net ir nedidelis žmogaus įsikišimas gali sutrikdyti visos kolonijos veiklą. Miško lankytojai raginami stebėti gamtą atsakingai, nepalikti šiukšlių ir saugoti natūralias miško buveines.
Rūpestis skruzdėlynais – tai rūpestis viso miško sveikata. Kuo įvairesnė miško ekosistema, tuo Lietuvos miškai tampa atsparesni klimato kaitai, ligoms ir kenkėjams.
