G. Mažeikis. Baltarusija ir jos suverenumas (25)

VDU prof. Gintautas Mažeikis | Asmeninio albumo nuotr.

VDU prof. Gintautas Mažeikis | Asmeninio albumo nuotr.

Ar tikrai Baltarusija yra silpna savo santykiuose su Maskva? Vargšelė, kurią reikia gelbėti? Būtent taip mes ją dažniausiai vaizduojame ir todėl labai mažai suvokiame. Su Kremliaus drakonu /em>gali žaisti tik įgudęs ir labai stiprus nomenklatūrininkas. Sovietų Sąjungą nuo 1953 m. valdė ne tik generaliniai sekretoriai, bet ir aparatas, nomenklatūros klasė. Po 1991 m. Rusiją kurį laiką bandė valdyti oligarchai, po to – saugumas (FSB), o šiandien, ir tai gana ryšku, – vėl nomenklatūrinis aparatas, kuriam Kremlius yra ne pats palankiausias režimas. O A. Lukašenka nomenklatūrinio aparato veikimo principus išmano gerai: jis gerbia nomenklatūros klasės diktatūrą ir niekada nesikėsina į jos gyvybę, tik į jos išsišokėlius.

Aparato žaidimuose Baltarusija jaučiasi pakankamai neblogai, o pagrindinis simptomas, kaip visados, yra naftos ir dujų kainos. Jos Baltarusijai – itin žemos, nors ne kaip Smolensko srityje, todėl Lukašenkai tai yra rodiklis, ko dar galima pasiekti. Baltarusija jau daug metų išnaudoja ir silpnina Rusiją (gal tai LDK kerštas Moskovijai). Tam A. Lukašenka Rusijoje vykdo stiprų lobizmą saugumo, žiniasklaidos ir administracijos sferose, naudojasi korupcija ir tik taip, nuolatos kontratakuodama Rusijos viduje, sugeba paralyžiuoti agresyvius Kremliaus veiksmus. Rusijos žiniasklaida nuolatos skundžiasi laisvių nelygybe: A. Lukašenką remiantys Baltarusijos žurnalistai Rusijoje gauna įvairias protekcijas ir palaiko Rusijos gyventojų teigiamą požiūrį į egzistuojantį režimą Baltarusijoje. Tuo tarpu Rusijos žurnalistai, propagandistai Baltarusijoje yra griežtai cenzūruojami ir neturi jokios laisvės dėstyti ar agituoti Kremliaus politikos. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Rusija, A. Lukašenkos reikalavimu, atšaukė savo ambasadorių Michailą Babičių (Михаил Бабич) ir vietoj jo paskyrė Baltarusijai ir Kinijai palankų, buvusį Šanchajaus grupės vadovą Dmitrijų Mezencevą (Дмитрий Мезенцев). Prieš tai M. Babičius jau buvo davęs savo prokremlišką interviu Baltarusijos oficialiai žiniasklaidai, tačiau šis buvo uždraustas ir nepaskelbtas, nors anonsuotas.

Baltarusija su Rusija žaidžia ne tik suktą, bet ir kietą priešininką: į kiekvieną Maskvos priešišką sprendimą atsako priešiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Baltarusija: jei jūs stabdote mūsų obuolių eksportą į Rusiją (slaptas Lenkijos eksportas? Rusija teisi), tada mes stabdome jūsų purvinos naftos eksportą (Lenkija palaikė Baltarusiją ir Baltarusija buvo teisi). Abi pusės turėjo derėtis. Ir taip nuolatos: pienas/dujos, obuoliai/nafta, muitinė prieš muitinę, tranzitas prieš tranzitą. Reikia būti stipria šalimi su dideliu lobizmu pačioje Rusijoje, kad gebėtum žaisti šį žaidimą. A. Lukašenkos administracija idealiai moka nomenklatūrinių susitarimų su Kremliaus aparatu kalbą bei skaido aparato ir V. Putino vienybę. A. Lukašenka kai kuriems Rusijos gubernatoriams yra malonesnis nei V. Putinas. Be to, A. Lukašenka važinėja lankyti gubernatorių nepriklausomai nuo Kremliaus ir tai jau yra įžūlumo viršūnė. V. Putinas nelanko Baltarusijos rajonų be A. Lukašenkos kvietimo. Nei vieno! Galiausiai kaimynų diktatorius nepripažino nei vienos Rusijos okupacijos: Abchazijos, Pietų Osetijos, net Krymo, nors sugeba laikyti liežuvį už dantų. Panašiai kaip Narsultanas Nazarbajevas – idealus pavyzdys A. Lukašenkai. Tačiau tam, kad A. Lukašenka taip veiktų, jam reikia erdvės manevrui. Ir Lenkija, Lietuva, Ukraina bei Latvija gali ir turi suteikti šią erdvę.

Rusija neslepia, kad norėtų iki 2024 m. (V. Putino rinkimų metai) sukurti sąjunginę valstybę su Baltarusija – tai Baltarusiją de jure paliktų iš dalies laisvą, o de facto įvyktų teritorijos aneksija. Šiai aneksijai pateisinti reikia rasti tinkamą federacijos formulę, o dėl jos sutarus net nebūtina rengti referendumų. Ši sąjunga atkurtų Sovietų Sąjungos iliuziją, oligarchinį rinkos simuliakrą. Rusijai tokia sąjunga atvertų milžiniškas galimybes integruojant į Sąjungą Abchaziją, Pietų Osetiją, o ateityje ir kitas teritorijas. Tačiau būtina, kad šis dviejų valstybių susijungimas vyktų skambant fanfaroms, apsikabinimais, su gėlėmis, be jokio protesto, riaušių ar viešo pasipriešinimo. A. Lukašenka bando išsisukti nuo šių jungtuvių teisingai įtardamas, kad po tuo slepiasi aneksija. Tam jis turi kelis išteklius: savo aparatą, kuris jam ištikimas ir nenori prarasti įgaliojimų, ir itin silpną, bet egzistuojantį baltarusių patriotizmą.

Lukašenkos valdžios aparatas ne tik suinteresuotas savo gerove, bet ir jau suvokia suverenumo principą ir garbę. Tai pavojinga Kremliui, nes gimsta sunkiau paperkamas patriotizmas, o valdžios vienas kito sekimo atveju – beveik nepaperkamas. A. Lukašenkos KGB ir aparato konjunkcija yra tikrai ne silpnesnė nei V. Putino FSB aparato vienybė. Pavyzdys. Gegužės 1 d. paskelbta informacija, kad nušalinamas Baltarusijos saugumo tarybos sekretoriaus padėjėjas, A. Lukašenkos apsaugos viršininkas, (jo šeimos draugas) Andrejus Vtiurinas (Андрей Втюрин). Neoficialiai A. Lukašenkos aparatas nutekina informaciją žiniasklaidai, kad A. Vtiurinas tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiavo su Rusijos FSB ir perdavinėjo jai įvairius nesuderintus duomenis. Jo nušalinimo ir suėmimo operacija buvo slapta ir nuo Rusijos. Tai rodo, kad Baltarusijos KGB turi autonomiją ir savo informatorius Rusijos FSB bei gali kontroliuoti padėtį net pačioje Rusijoje (ten ne vieta slėptis Baltarusijos opozicionieriams, nenaudingiems žurnalistams ar mokslininkams).

Pažiūrėkite  į du Baltarusijos aparato lyderius: Vyriausybės vadovą (premjerą) Sergejų Rumasą (Сергей Румас) ir Užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makėjų (Владимир Макей). S. Rumasas leidžia sau saikingai kritikuoti A. Lukašenkos ekonominę politiką, yra nuosaikios rinkos šalininkas ir gerai suvokia bankininkystės, naftos ir dujų intrigas. Nuo 2018 m. jis gana sėkmingai vadovauja ūkiui ir ministrams. V. Makėjaus veikla nuo 2012 m. yra dar sėkmingesnė laipsniškai įveikiant Baltarusijos tarptautinę izoliaciją. Jo užsienio politikos „daugiakryptiškumo“ koncepcija prieštarauja Rusijos užsienio politikos akcentams, bet yra suvokiama ir priimama aplinkinių šalių diplomatinių tarnybų. Šiame lygyje jo veikla nusipelno pagyrimų daugiau nei agresyvusis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris negeba veikti diplomatijos tarnybų, t.y. nomenklatūrinės valdžios lygiu, o iš karto šauna į viešpačius, kur nieko nėra. Susidūrus V. Makėjui ir S. Lavrovui statyčiau už pirmąjį.  S. Rumaso ir V. Makėjaus silpnybė yra jų stiprumas, kuris gali kelti baimę pačiam diktatoriui. Tačiau jie pakankamai išmintingi (tikiuosi) neorganizuoti jokio rūmų perversmo. Kremlius grasina Minskui didžiule skola, kurią Baltarusija turi Maskvai. Tačiau nomenklatūros dialektika sako: skolintojas ir skolininkas yra abipusiai priklausomi. Lygiai tuo pačiu skolos užšaldymu gali grasinti ir Minskas. Tai ir daro.

Apie valdomą patriotizmą. A. Lukašenka šiandien privalo toleruoti silpną opoziciją, kaip savo paties instrumentą ir kaip būtiną nepriklausomybės manevrui įrankį. Jis jau palaiko tam tikras nacionalistines nuotaikas ir jėgas, kurios privalės, jei tik Rusija labai spaus, suvaidinti Maidano grėsmę, o tai Kremliui absoliučiai nepriimtina. Dalis šios silpnosios opozicijos minta taip pačiais LDK mitais. Ir čia Lietuva gali padėti A. Lukašenkai bendradarbiauti su silpnąja, artima A. Lukašenkai opozicija. Jiems to labai reikia. Baltarusijos vadovui nacionalistai reikalingi kaip bauginimo maidanizacija priemonė, tačiau neleidžiant jokio Maidano. Simptomas: šiandien Baltarusijoje nacionalistinė vėliava (balta raudona balta) yra mažiau stabdoma nei imperinės Kremliaus Georgijaus juostelės. Dar daugiau, vietos milicija kviečiama neliesti asmenų vien dėl nacionalistinės vėliavos, būti švelnesniais, o Georgijaus juostelės nešiotojus – preventuoti. Ar tai tikrosios A. Lukašenkos vertybės? Jokiu būdu ne: situacija gali apsiversti per dieną.

Lietuvai Baltarusijos aneksija reikštų saugumo katastrofą, nes Vilnius kariniu požiūriu taptų neapginamas. Rusija galėtų labai agresyviai grasinti Ukrainos šiaurei, Lenkijai ir Lietuvai, manipuliuoti ar trukdyti Šiaurės-Pietų ekonominiams ir civilizaciniams srautams. V. Putino požiūriu tai būtų didžiulis geopolitinis laimėjimas. Skaitau Kremliaus ir V. Putino kritiko A. Piontkovskio straipsnius. Jis nuolat, jau 5 metus iš eilės, kartoja Narvos formulę: ar NATO šalių kareiviai yra pasirengę žūti dėl neapginamos Narvos ir įsivelti į atominį karą? Tai yra V. Putino atominio šantažo ekonominė formulė: JAV ir NATO neapsimoka ginti šias teritorijas. Manau A. Piontkovskis perdeda dėl karo ekonomikos. Ekonomiškai ir politiškai Rusijai Narva būtų nereikšminga, net jei susiaurintų NATO garantijų susitarimą. Baltarusijos operacija Kremliui yra nepalyginamai reikšmingesnė, realesnė ir strategiškai daug naudingesnė.

Todėl matau plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES kaip savo stiprybe ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių: istorinės atminties, kultūrinio ir kalbinio bendradarbiavimo, naftos ir dujų rinkos, investicijų, įvairių saugumo garantijų. Ne mažiau gali prisidėti ir ne ES šalys: pirmiausiai Ukraina, taip pat Kazachstanas, Azerbaidžanas ir Kinija, kuriems de facto Baltarusijos aneksija keltų problemas ar grėsmes. Manau, jie taip pat suteiks Baltarusijos režimui erdves visokiems manevrams, deryboms.

Taigi, Baltarusija yra pakankamai stipri atsispirti Maskvos agresijai, tačiau jai reikalinga įvairi pagalba ir bendradarbiavimas. Štai kodėl reikia kviesti ir šnekėtis jei jau ne patį A. Lukašenką, tai bent jau V. Makėjų ir S. Rumasą.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

25 komentarai

  1. Rimgaudas:

    Baltarusiai – puikūs žmones. Teko neperseniai būti kelių dienų ekskursijoje. Teko sutikti ir poilsiautojų Palangoje. Kai kalba švariai baltarusiškai, tai paukščiai atrodo čiulba. Gerb. Lukašenka, girdėjau per TV, sakė, jog ateinantys pora metų bus lemiami – arba susiformuos baltarusiai kaip tauta, arba ne. Manyčiau, per trumpą terminą tokiam susiformavimui paskyrė, nes žydai, kaip tauta, po tūkstančių klajonių sėsliai Pažadėtoje žemėje Izraelyje susiformavo tik 2018 metais – taip paskelbė gerb. Netanyahu. Ir ne bet kokiu pagrindu – priima į nacionalinį žydų valstybės branduolį tik pagal jų Genetinį kodą. Rusai tik šiemet paskelbė, kad už, berods, 1.000 Eu pradėjo išdavinėti genetinius pasus to norintiems savo piliečiams ir išdavė jau tokių apie 10 tūkst. vienetų. Kalbant apie baltarusius, jiems labai norėtų padėti “apsispręsti” dėl tautiškumo dvi didžiosios kaimynės – Rusija ir Lenkija. Lenkija – dėl būsimų pretenzijų į baltarusių raidyną, o Rusija dėl to, kad tokie norai iš baltarusių galvų iš viso išgaruotų. O Lietuvai? Mes į raidyną, teritoriją ar kultūrą baltarusiams jokių invazinių pretenzijų neturime. Tad, patiems baltarusiams rinktis, kas galėtų būti jų pagalbininkai į savo tautinės valstybės realizavimą..

  2. Baltarusija yra Lietuvos, lietuvybės užuovėja visų pirma nuo virtimo Lenkija. Taip pat iš kitos pusės ji amortizuoja ir Rusijos nacionalizmus. Ramūs kaimyniški santykiai tarp Lietuvos ir Baltarusijos yra kliūtis tiek vienų, tiek kitų politinėms strategijoms (ateities užmačioms). Ypač tai pasakytina apie Lenkijos kresinę strategiją. Kuri iš šių jėgų yra daugiau įtakojusi Astravo – “nesantaikos obuolio” tarp kaimynių atsiradimą yra klausimas, kurio analitiškai ir viešai, o gal net ir slaptai, nebandoma klibinti. Neatrodytų, kad „nesantaika“ galėjusi būti pačios kaimynės tikslu. Esamas Baltarusijos suverenumas visgi yra Rusijos ne Lenkijos politikos rezultatas, tačau kas be ko ne mažiau sąlygotas ir pačių baltarusių objektyvaus patriotinio politinio potencialo. Žodžiu, Baltarusijos suverenumas yra optimalus dabar regione esamose sąlygose. Matyt, bene nuoširdžiausiai regione jo ir šiandien Baltarusijai linki Lietuva…

    • Žemyna:

      Putinėlis turėjo rimtą kozirį, kad net patį Batką suraitė, jei tiek nukentėjusi BY, tiek žmonių po Černobylio praradusi, sutiko pas save šį pabaisą įsileisti.

      • Marius:

        Tamsta Žemyna, jūs kvaila. Tai kad Baltarusija įsirengė Ostroveco (taip! štai toks pavadinimas) atominę elektronę kaltė tenka išimtinai tik Lietuvai. Kas uždarė Ignalinos atominę elektrinę? Gi pati Lietuva. Primenu, Ignalinos atominė elektrinė buvo pastatyta visam regionui: Lietuvai, Latvijai, Baltarusijai, Rusijai.
        Gi uždarius Ignalinos Baltarusijai ėmė trūkti elektros. Ką Baltarusija turėjo gyventi be elektros? Parodykite pavyzdį! Už Ostroveco atominę elektrinę dėkokite Auštrevičiui kad jis taip suderėjo, Kubiliui ir Kirkilui – kad nieko neveikė.

        • jo:

          Lietuviškai to miestelio pavadinimas yra Astravas (taip! štai toks pavadinimas).

          • Skalvis:

            O aš nepalaikau lenkiškos mados. Kieno žemėje yra vietovė – tas ir pasako kaip vadinti. Vilnius nėra Wilna !!! Nepatinka – atimkit ir vadinkit savaip.

          • Marius:

            Įprotis pervadinti vietovardžius į atseit lietuviškus yra atsilikėlių ir neįtikėtinas tarybinių laikų palikimas. Ostrovec net be galūnes -as yra tikrasis pavadinimas, Ostrovec miestelis Lietuvos Respublikai niekada nepriklausė. Nėra lietuviško ekvivalento Ostrovec miesteliui, o tas kuris vartojamas yra kalbininkiško fanatiko sugalvotas. Visame normaliame pasaulyje vietovardžiai yra vadinami pagal esamą situaciją. Net vokiečiai vadina Kaliningrad įvadrija Kaliningradą. Nes tai realybė. Nejau imsite įrodinėti kad ir Konstantinopolis egzistuoja?

        • Tvankstas:

          Koks Ostrovec ? Pirmiau vadinosi Astravas, kaip Minsk buvo Mainiškis, Grodno buvo Gardynas, Berezina buvo Beržyna, Dnepr buvo Vareistenis, Brest buvo Lietuvos Brasta / Brest Litovsk / Brzesc Litewska, Smolensk buvo Smalėniška, Moskva buvo Mazgava, Možajsk buvo Mažeika, Tver buvo Tverys, Pskov buvo Pleskava, Kijev buvo K(i)aunugardas, …
          Negi turiu surašyti šimtus ar tūkstančius vietovardžių ? Tik po 985 m. krikšto tų žemių lietuviakalbiai buvo priversti melstis ir kalbėti naujakalbe lyg esperanto – slavų kalba. Užtenka pažiūrėti į A. Dalio žodyną – ten mirga marga lietuviškais žodžiais, kurių nepajėgė suvirškinti stačiatikybė.

  3. Skalvis:

    Miela Žemyna. Atsikratykit neapykantos ir pasaulį išvysite tikromis spalvomis. Išbrisit iš ūkanų ir prieblandos. Pyktis , kaip ir godumas, atima protą. Nebent, Jūs sąmoningai taip blūdijat , dėl tam tikrų asmeninių tikslų…. apgailėtina…

    • Žemyna:

      Įtariate mane springstant neapykanta? Ačiū, stebėsiu save.
      O dėl BY – tarp Kremliaus ir Batkos neseniai kažkas rimto įvyko, kai Batka dujas sustabdė. Įtariama, ar gauta įrodymų, jog vienas seniausių Batkos apsaugos karininkų papirktas padėti surengti perversmą.
      Prisiminus, kaip UA prezidentas užsienyje buvo kažkuo „pavaišintas” ir teko ilgai gydytis, Litvinenką ir kt. neseniai „pavaišintus”… Tapęs „batka” pačiame jėgų žydėjime, labai savimi pasitikėjo, surizikavo su velniu obuoliauti…

  4. Bartas:

    Ar sekasi A. Lukošenkai ? Šiandien taip , rytoj – nežinau. O Gudijai (Baltairusijai) ? Šiandien taip , o ryt, oi nežinau , nežinau. Negalvokit , kad kremliuje sėdi durneliai . Ten , manau , apsvarstyta ir paruošta šimtai ėjimų, kaip atkurti Maskovijos imperiją. Jei kremliaus “rusofašistas”, žirinovskis ,pjausto tortą su Ukrainos vaizdu, tai kas gali paneigti , kad tortas su Gudija jau nesupjaustytas į šešias gubernijas.
    Lukašenka padarė keletą “strateginių” klaidų. Svarbiausia klaida , kad jo ,”kalxozo pirmininko galva” negalėjo numatyti.
    Prisiminkit. Noras tapti visos maskovijos caru buvo ne pasiekiama svajonė ir po to naikinimas viso kas gudiško , ir Nenustebsiu, jei ryt ,kremliaus valdovas, pradės dalinti “dvigalvius pasus ” Gudijos gyventojams. Tada Lietuvai bus neramu.

    • Marius:

      Galiu net lažintis niekas Baltarusijos nepuls. Aha, Maskvai taip ir dar reikia naujų papildomų išlaikytinių. Iki 2008-09 metų krizės Padniestrė atsieidavo ~1 milijardą dolerių. O kur dar Pietų Osetija, Abchazija? ir tai juk ne ne rusiški regionai. O juk savus rusiškus tikria ant ubagų ne paleisi, Doneckas ir Luganskas neabejoinai atsieina brangiau nei Padneistrė. Čia gi dar Maduro į sąjungininkus įsitaisė. Viena žinau Kremliuje ne idiotai.

  5. Skalvis:

    Man, kaip lietuviui, gudai sukelia pasididžiavimą, nes gudai centrinė LDK dalis. Gudai įrodė, kad tikroji, ne sumeluota, laisvė ir nepriklausomybė įmanoma. Net globalaus modernaus imperializmo laikais. Lygiai, kaip širdį skauda dėl Ukrainos, kitos LDK dalies – paleido ubagais ir vadovauti pastatė klouną.

  6. Juozas P.:

    Nustebęs – nei autorius, nei komentatoriai anei žodžio apie tokį reiškinį- лiтвiны. O juk būtent jie neišvengiamai po batkos valdžią paims.

    • Žemyna:

      Tamsta apie REIŠKINĮ, ar
      apie Беларусі ўжо самавызначае сябе як ЛІТВІНЫ. З 2-й паловы XVI ст. назва лiтвiны замест русіны, ужо застаецца агульным паняццем для продкаў беларусаў , t.y., apie slavų gentis, užėmusias šias žemes, susimaišiusias su jose gyvenusiais aisčiais ir pasivadinusias vienos iš jų vardu (kad atskirtų save nuo slavų, užėmusių kt. aisčių genčių žemes ir susimaišiusių su čia gyvenusiais)?

    • Tvankstas:

      Iki 863 m. krikšto Moravijoje nebuvo jokios slavų kalbos, ji atsirado Metodijaus dėka lyg esperanto naujakalbė. Peržvelgus visų slavų kalbų žodynus, nustebina, kiek lietuviškų žodžių – grynuolių išlikę, tai aiškus įrodymas, kokia kalbėjo ‘slavų’ tautos iki krikšto.
      Po benkarto Valadimiro krikšto Tauridės Chersonese (dauguma tų dienų gyventojai buvo ž….) 985 m., išskerdus tikruosius paveldėtojus, pradėta kardu ir kryžiumi krikštyti Miklagardo / Konstantinopolio apeigomis, ir šita kraujo banga 1040 m. atsirito iki Gardyno, buvusios Gardarikės sostinės, pastačius ten cerkvę. Šiandieninė Lietuvos – Baltarusijos siena beveik atitinka tų laikų cerkvių plėtrą.
      Smalėniška / Smolensk dar 1812 m. karo metu buvo laikomas Lietuvos miestu, atimtas Tartarijos ginklu.
      Dar 1920m. gimė lietuviai ant Dniepro kranto Mogiliovo apylinkėse, man pačiam teko kalbėtis lietuviškai su senute 2005 m.
      Pati baltarusių kalba yra ant nenuslepiamo lietuvių kalbos dzūkų tarmės garsyno.
      Taip, Baltarusijos ir Lietuvos istorija yra tų pačių lietuvių, vardai tegali būti Vytautas, Skirmuntas, Algirdas, …, bet ne iškraipyti pagal šiandienos aktualijas Vitovt, Skirmunt, Olgerd,… Baltarusių istorikai rašydami Tiesą, turi rašyti Vytautas, Skirmuntas, Algirdas, o tikruosius vietovardžius turi irgi rašyti bent skliaustuose – Gardynas, Mainiškis, Beržyna, Bebruiškis, Vilkaviškas, Naugardukas, Lietuvos Brąsta, Vareistenis, Astravas, Lyda, Ašmena, Daugava, Arša,…
      Baltarusių istorikams ir kalbotyrininkams pasakius A, teks pasakyti ir B. Laiko klausimas, tik politinis užsakymas gali trukdyti.

      • Žemyna:

        Dar praeito a. pradžioje ten gyvenę gerai išsilavinusio sluoksnio, bet jau paklusę suslavinimui šeimos vyresnieji palikuoniams liepdavo įsiminti, jog ten, kur jie gyvena, lietuvių žemės. Deja, kai su jais susimaišė Didžiojo brolio atsiųsti bolševikai, tokių liko vienetai (jei liko). Mokyklose karta po kartos kitko mokytos – esą, lietuviai iš jų žemes, istoriją ir asmenybes pagrobė. Nors net kasdienybėje matėsi, kaip ateivių atsineštieji papročiai ir žinios susimaišė su vietos gyventojų tikėjimu, iš jų tikėjimo bei ritualų kilusiais papročiais, niekaip nesusijusiais su krikščionybe, ritualais, žodynu, netgi patarlėmis.

    • Tvankstas:

      Imant Rusiją, jos nulietuvinimą po krikšto 985 m., tai mongolų-totorių jungas yra sukurtas mutas pateisinti stačiatikybės siautėjimus krikštinant kardu, verčiant kalbėti slaviškai, kai iš 12 mln. prieš ‘jungą’ per šimtmetį teliko 4 mln. žmonių, o genetika parodo, kad nebuvo prievartavimų iš mongolų ar totorių, tai šmeižtas, sukurtas cerkvės, pateisinti vykdytam genocidui. Tartarija / Moskovija mokėjo duoklę Aukso ordai ir nieko daugiau, turėdavo siųsti ir skaisčių mergaičių.

  7. Tvankstas:

    Jei būtų Rusijos – Baltarusijos bendra valstybė, tai sekantis žingsnis būtų atsiimti ‘iskonno russkije zemli’ Varėnos – Alytaus – Šeštokų – Kybartų koridorių, taip sujungiant netyčia likusią Karaliaučiaus sritį, izoliuotą nuo motinos Rusijos.

    • Žemyna:

      Na, nenuvertinkime didžiojo Brolio apetito. Tiek jam nebent pradžiai pakaks. Atseit, užkandėlė.
      Bet dėl Autoriaus minties: „Todėl matau plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES kaip savo stiprybe ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių:.. ” Turint galvoje savotišką PL supratimą apie bendradarbiavimą…
      ————————
      Mielas p. Tvankstai – Tamstos adresu manyje kita mintis kirba: ar padėsite prancūzams, įklimpusiems ties tuo akmeniu?
      Ar bent pabandysite, pažvelgsite į tą užrašą? Gavus jo nuotrauką, jau būtų galima spręsti. Kiek aš spėjau pamatyti, krito į akis „Erodai” – t.y., vns.Š. linksnis? Jei nepainioju, ar ne LRyto TV žiniose tai rodyta. Bent dalį jo iššifravus, jau prancūzams lengviau?
      Tai ar gelbėsite Prancūziją?

    • Tvankstas:

      Lenkijos pavogta Lietuvos istorijos praeitis – valstybė nuo jūros iki jūros- bandoma šiandien įgyvendinti kuriant naują sąjungą : Lenkija ( be abejo – valdovas), Čekija, Slovakija, Madjarija, prijungiant Ukrainą, Baltarusiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją. Žinant Lenkijos istoriją ir santykius su kaimynais iki 1939.09.01, dabartinę ‘kresų’ imperinę politiką, tai yra neįsivaizduojama. Dar 1974 m. Juliusz Mieroszewski Paryžiaus “Kultura” yra aprašęs ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) problemos sprendimą, siekiant turėti gerus tarpusavio pasitikėjimu grįstus santykius. Iki šiandien laikomasi ‘dviejų karstų -Pilsudskio ir Dmovskio’ (J. Giedraitis) politikos, tęsiant polonizaciją, kol kas tai vyksta nuostabiai Lietuvoje Vilnijoje. Tai prilygsta 1347 m. čekų pasikviestiems glagolitams mokyti šeimose vaikus kalbėti slaviškai, mat dar vis kaimuose kalbėjo lietuviškomis tarmėmis, tą pat atliko Jadvyga 1390 m. Lenkijoje. Baltarusija labai griežtai priešinasi, neleisdama net kažką pradėti. Šiandien Lietuvoje vyksta glagolizacija / polonizacija lyg we wojewodstwie Litewskim.
      Turėkime omeny, kad iš visų šių valstybių Lenkija turi gerus santykius tik su Madjarija ir Latvija, kadangi neturi bendros sienos, todėl geriausias draugas yra Prancūzija, bet tai ir senas ryšys su burgondais/burgaudžiais, išeiviais iš Bucegard (Bydgosc) krašto 5 amžiuje.
      Spjūvis Lietuvai buvo, kai liepos 6 dieną, Lenkijos prezidentas neatvyko pasirašyti sutarties dėl naujos atominės Visagine, jau prieš kurį laiką ir Latvija, ir Estija kartojo – su Lenkija nesigaus šis projektas.
      Čekai negali širdyje atleisti Lenkijai dėl Tešino užėmimo po Čekijos žlugimo, W. Churchill pavadino Lenkiją ‘purvina ir alkana hiena’. Kiek teko kalbėtis su čekais apie šią netektį, tai užklausus juos apima įsiutis, praranda pusiausvyrą – spardyti parkritusį ir dar apiplėšti.
      Lietuva turi vystyti gerus kaimynystės ryšius su Baltarusija vien tam, kad sulaikyti Lenkijos imperialistines užmačias.
      Noriu priminti O. Milašiaus žodžius, kad nesidėtų Lietuva niekada į jokią dvišalę sąjungą kartu su Lenkija.
      Išdėstyti aiškiau ir pagrindžiant reikia bent 20-30 A4 apimties straipsnyje.
      Man labai gaila, kad su Baltarusija nėra gerų kaimynystės ryšių – turime žinoti, kad mūsų suslavėję per stačiatikybę tautiečiai visada bus mūsų kaimynai, turėkime čekų ir slovakų pavyzdį, nors ir skiria mus praraja – katalikybė ir stačiatikybė.
      Dėl Prancūzijos ir ‘Erodai’ – gal galite, gerb. Žemyna, duoti nuorodą, būsiu dėkingas, bandyčiau atsakyti išsinagrinėjęs pagal gausesnius duomenis.

      • Žemyna:

        Su pleasūriu 🙂 , t.y. mielai –
        – tv.lrytas.lt/laidos/reporteris/2019/05/10/news/reporteris-2019-05-10-10285942/
        nuo 29.01 min.
        Tai 10 d. žinios, tačiau ir dieną ar dvi prieš tai tą patį sakė. Netikrinau, ar vaizdai absoliučiai tokie patys. Gal kur nors ir prancūzų spauda tai minėjo, ir tvarkingas, darbui tinkamas nuotraukas pateikė?
        Parodykite jiems, jog be mūsų kalbos jie nebent kokį parlez-vous varlė iššifruoti tegali… Sėkmės teksto medžioklėje!

        • Tvankstas:

          Gerb. Žemyna, dėkui už nuorodą, pasižiūrėjau, gal pusvalandį pasiskaitinėjau.
          Įrašas nurodo labai vėlyvus laikus, gilinantis į užrašą vis labiau apima įtarus jausmas – tai atlikta gal prieš 10 ar 15 metų, ‘užmiršta’ ir staiga ‘atrasta’.
          Su dideliu įtarumu vertinu šio įrašo vertę ir prasmę.
          Paminėsiu keletą panašių atvejų : Piltdown kaukolės ir kaulai, prikišo rankas pats A. Konan Doyle, ‘vikingų runos akmenyje’ Brazilijoje, ‘Veleso knyga’ Rusijoje, ant kurios pasinėrė ir Č. Gedgaudas, per daug jausmingai priėmęs kai kuriuos atsitiktinius skambesius, neperkratęs keletu kitų sietų, 1385 m.’Krėvos sutartis’, nežinojo darydami 1835 m. kaip metai buvo rašomi 1385 m., kas iki šiol Lenkijos imperialistams yra prikišamoji priemonė Lietuvai ir lietuviams, bei Vatikanui svarbiausia – lietuvis pats pažadėjo Lietuvą Lenkijai, ypač ‘moksliniu ūdymu’ įsitvirtinusi archeologų Leakey šeimos teorija – žmogus iš beždžionės. Tikrovės nesuklastosi.
          Man pačiam teko daug kartų patirti ‘atradimų’ džiaugsmą, kad ir su Viracocha, dievu Varoje, dab. vadinamoje Peru, kol pavyko rasti tikrąjį vardą : Apu Kun Tiqsi Virakutra (Gava Gama Dagša Vara-Gadara, paaiškinantis nuostabią prasmę pagal mutuose nusakomas savybes), dar labiau atskleidžiantį lietuvių kalbos įtaką daugiažodžiui vardui, lietuvių kalbos veiksmažodžiais remiantis ir sutampant lielgandose nusakomais pastebėjimais – aiškinimais, ar laukinės katės rūšies vardu C. ir P. Amerikoje – margay, kai atitinka margumas, bet tai yra ne tai – margay yra visiškai kitų žodžių junginys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *