A. Verkelis. Svetimi didvyriai (III) (2)

1944 m. vasario 19 d. Svyrių vokiečių žandarmerijos vado ltn. Šmidto (Schmidt) įsakymo, draudžiančio atakuoti akovcus, vertimas | LCVA, f. 1399, ap. 1, b. 100, l. 4 nuotr.

1944 m. vasario 19 d. Svyrių vokiečių žandarmerijos vado ltn. Šmidto (Schmidt) įsakymo, draudžiančio atakuoti akovcus, vertimas | LCVA, f. 1399, ap. 1, b. 100, l. 4 nuotr.

Antra dalis: ČIA.

Pradžia Nr. 11 (853)

SD teigimu, ji lenkus apginklavo kovai su sovietų partizanais. 1944 m. pradžioje jų buvo nedaug. Nedideli būriai, kuriuos sudarė daugiausia NKVD–NKGB diversantai, iš nacių nelaisvės pabėgę žydai bei raudonarmiečiai, kariniu požiūriu buvo menka jėga. Jie telkėsi Rūdninkų girioje ir kovoti su vokiečiais bei lietuvių policijos pajėgomis neįstengė. Siekdami apsirūpinti maistu ir kitkuo, sovietų partizanai plėšikavo ir terorizavo valstiečius, degino kaimus60.

1943 m. pabaigoje Rūdninkų girioje veikė apie 650 sovietų partizanų, iš jų ginklus turėjo ne daugiau kaip pusė61.

1944 m. žiemą diversinė raudonųjų partizanų veikla buvo menka. Lietuvių savisaugos (policijos) batalionų kariai juos nesunkiai galėjo sutriuškinti. Tų pačių metų kovo 1 d. duomenimis, policijos batalionų sąrašuose buvo apie 8 tūkst. žmonių62.

Bet vokiečiai nepasitikėjo lietuviais, todėl juos siuntė į Rytų frontą, Generalinę guberniją, Ukrainą, Gudiją. Čia lietuviai turėjo saugoti karinius objektus nuo sovietų partizanų puldinėjimų. Deja, keli policijos batalionai buvo priversti dalyvauti konvojuojant ir žudant žydus. 1943 m. sausio 18 d. kunigas P. Bieliauskas savo dienoraštyje rašo:

[…] Nustatykite mums rubežius, gražinkite mums batalijonus išblaškytus, mes tuomet susitvarkysime, išvalysime kraštą nuo partizanų [sovietų – aut. pastaba] ir būsite saugūs mūsų krašte. Tačiau vokiečiai nesutiko į tokį pasiūlymą. Reiškia, vokiečiai stiprūs, jei nereikalauja mūsų paramos. O gal tai kaip tik rodo vokiečių silpnumą. Bijo, kad lietuviai nesukiltų prieš juos kritiškame momente. Vienok, kokis bus finalas, niekas nežino […] [kalba netaisyta – aut. pastaba].63

Dar mažesni buvo AK būriai. Jie Vilnijoje pradėjo kurtis tik 1943 m. rudenį. 1944 m. vasario 7 d. SS oberfiureris V. Fuchsas informavo:

[…] 1944 m. sausio pradžioje lenkų gaujų vadai pirmą kartą bandė užmegzti ryšius su oficialiomis vokiečių įstaigomis. Gaujų koviniai daliniai: a) Turgelių gauja (3-ioji lenkų brigada), apie 300 vyrų, lengvieji pėstininkų ginklai, b) Svyrių gauja (5-oji lenkų brigada), apie 700, 800 vyrų, lengvieji pėstininkų ginklai, […] c) Eišiškių […], apie 300 vyrų, lengvieji pėstininkų ginklai. […]64

Fuchsas trigubai padidino skaičius. Iš tiesų 1944 m. sausio mėn. „Turgelių gaujoje“ – Szczerbieco 3-iojoje brigadoje – tebuvo apie 100 partizanų65.

Kartu veikiančiame Tońkos būryje – 85 žmonės. „Svyrių gaujoje“ – Łupaszkos vadovaujamoje 5-ojoje brigadoje – 180 (66).

„Eišiškių gaujoje“ – AK Naugarduko apygardos Krysios 2-ajame batalione – 140 žmonių67.

Pirmieji Vilnijos AK būriai buvo labai prastai ginkluoti. Istorikas P. Rokickis rašo:

[…] Dėl beviltiškai menkos ginkluotės formuojamų partizanų dalinių pirmosios veiklos savaitės buvo pačios sunkiausios. Steigiamos būsimųjų brigadų grupės iš pogrindžio slėptuvių paimtų ginklų turėjo mažai, ir tie patys buvo prasti. Kai kurių egzempliorių egzotiška kilmė ir amunicijos stygius lėmė nedidelę kovinę dalinių galią. […] Prisimena vienas partizanų: „Iš viso mūsų buvo gal 50. Su skrandomis ir civilinėmis drapanomis atrodėme kaip 1863 metų sukilėliai. Iš ginklų turėjome vieną šautuvą, tinkamą nebent pagąsdinti, čekoslovakišką rankinį kulkosvaidį be spynos, taip pat keturis dvivamzdžius ir porą nupjautvamzdžių. Taigi dauguma buvome beginkliai […]…68

Atrodytų, SD sukėlė audrą vandens stiklinėje? Juk 1944 m. pradžioje nei akovcai, nei sovietų partizanai vokiečiams didelių problemų nekėlė. Žinant, kad pats pajėgiausias Łupaszkos būrys tuo metu kovėsi su sovietais prie Svyrių, prieš kelis šimtus Rūdninkų girioje tūnančių menkai ginkluotų sovietų partizanų galėjo stoti keli šimtai lygiai taip pat menkai ginkluotų akovcų. Tačiau vargu ar vokiečiai nežinojo tikrosios padėties. Panašiau į tai, kad, kurstydami lietuvių ir lenkų priešpriešą, jie nutarė nubausti lietuvius už neklusnumą. Būtent todėl naciai ir apginklavo akovcus. Okupantų santykiams su lietuviais nuolat blogėjant, AK vadovybė akylai stebėjo gilėjantį konfliktą. 1944 m. gegužės 19 d. Wiano siunčia pranešimą Nr. 535 adresatui Kongo:

[…] Vokiečių padėtį gerokai komplikuoja lietuvių problema, kurios jau visi metai jie nemoka ir negali tinkamai išspręsti. Per pastaruosius pusantrų metų vokiečiai lietuvius iš sąjungininkų gebėjo paversti priešais […].69

Apie lenkų ir lietuvių tarpusavio nesutarimus vokiečiai žinojo jau pačioje okupacijos pradžioje. Remdamiesi „skaldyk ir valdyk“ principu, jie palaikė tai vieną, tai kitą pusę. Lietuvių pogrindžio spauda dar 1942 m. rašė:

[…] Į ateitį mus veda dabartis. O kokia ji yra? Ji yra prievartinė, nes mes esame okupuoti ir pavergti, mes esame prievartaujami. Tai yra ta bjauriausia dabartis, kurią sudariusieji stengiasi taip nukreipti, kad ateity, ypač netolimoje, lietuvių tauta būtų visiškai sukompromituota ir palikta be jokių teisių į būsimą ateitį. Lietuva, lietuvių tauta okupanto dabar taip stengiamasi sukompromituoti, kad užsitarnautų visiško sunaikinimo ar išnaikinimo, jei kokie likučiai liktų nuo paties pavergėjo naikinimo. Tokioje padėtyje […] mes esame ir su lenkais bei Lenkija. Mūsų abiejų atžvilgiu pavergėjas naudoja išbandytą skaldymo ir valdymo principą – divide et impera. Kartu sudaromos tokios sąlygos, kad abi pusės būtų patenkintos pavergėju, o pačios viena su kita kiršinamos, kad pjautųsi, ir kuo toliau, tuo labiau […].70

1944 m. nuo vasario 12 d. 17.00 val. iki 13 d. ankstyvo ryto vyko vokiečių ir AK derybos. Lenkams svarbiausias buvo lietuvių klausimas. Derybų protokole skaitome:

[…] „Wilkas“ vėl smerkė vokiečių […] politiką Vilniaus apygardoje: privačios nuosavybės nacionalizavimą, gyventojų lenkų pavertimą baudžiauninkais bei vergais ir lietuvių pavertimą šios amžinai Lenkijos teritorijos šeimininkais. „Wilkui“ buvo atsakyta, kad politiniai klausimai šiuo metu negali būti sprendžiami. Tačiau jam bus padedama lenkų interesais organizuoti skundų ir konsultacijų biurą, kuriame bus priimami skundai prieš lietuvius ir tuos asmenis, kurie reiškė ypatingą priešiškumą lenkų atžvilgiu. […] „Wilkas“ dar kartą išsamiai nupasakojo lenkų gyventojų padėtį Vilniaus krašte ir vėl pabrėžė, kad kraštas yra grynai lenkiškas, ir lenkai jokiais būdais neatsisakys savo siekių. […] Todėl reikia suprasti, kad lenkai Vilniaus krašte negali daryti lietuviams jokių nuolaidų […].71

AK ir sovietinių partizanų dislokacijos žemėlapis, pridėtas prie Vilniaus apygardos komisaro H. Vulfo pranešimo | NARA, T-454, roll 19. EAP 99/44 in: LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 27, vnt. 139 nuotr.

AK ir sovietinių partizanų dislokacijos žemėlapis, pridėtas prie Vilniaus apygardos komisaro H. Vulfo pranešimo | NARA, T-454, roll 19. EAP 99/44 in: LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 27, vnt. 139 nuotr.

Mūsų dienomis oficialiai tvirtinama, kad AK tuo pačiu metu kovojo ir prieš vokiečius, ir prieš sovietus, tačiau faktai rodo ką kita. Vilnijos akovcai, išskyrus nedidelius ir nereikšmingus susidūrimus, nekariavo nei su vienais, nei su kitais. Taigi jie nėra tie, kuo bando dėtis. Ne paslaptis, jog vokiečių okupacijos metais pagrindinis Armijos Krajovos priešas Vilnijoje buvo lietuviai, lietuvių policija ir lietuviška vietos savivalda. Lietuvių valstiečiai tapo akovcų teroro ir plėšikavimo taikiniais. O vokiečiai tiesiog neleido lietuviams atsikirsti. 1943 m. gruodžio 30 d. kunigas P. Bieliauskas rašo:

[…] Čia nugirsta, kad prieš porą dienų lenkai partizanai užpuolė Turgelius, išvaikė mūsų policiją, vieną sužeidė; sudegino du – paštą ir kitus valdžios namus. Grasino – lietuviams čia nesirodyti. […] Visi bėdavoja, kad vokiečiai neleidžia organizuoti lietuvių dalinių krašto saugumui palaikyti […] [kalba netaisyta – aut. pastaba].72

1944 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos komisaras H. Vulfas savo pranešime rašo:

[…] Kaip praneša vietinė SD tarnyba, baltųjų lenkų gaujoms prie Minsko turėjo būti perduota 120.000 pėstininkų amunicijos, 12–15 kulkosvaidžių ir keletas minosvaidžių. […] Šiuo metu krašte susidarė tokia padėtis:

Lenkų gauja, 1943 m. gruodžio 29 d. užpuolusi Turgelius, ne kartą vietiniams gyventojams tvirtino, kad veikia sutartinai su Vermachtu. Remiantis kitais lenkų gaujų narių pasisakymais, ypač atsiradus abiejų minėtų susitikimų propagandų vertinimų, vietiniai, daugiausiai lenkų kilmės gyventojai, tikisi, kad su kova ar be jos bus pašalintos paskirtos lietuviškos valdžios tarnybos. […] Baltųjų lenkų gaujų laikysena yra labai nevienareikšmė, savo pareiškimais ir gandais prieš vokiečius, o veiksmais prieš lietuvių policiją ir savivaldos tarnautojus demonstruoja visiškas priešingybes. Todėl baigiant reikėtų pažymėti, kad atitinkami lietuviškų sričių vadai, kaip ir kiti lietuviškų tarnybų vadovai, įtarinėja arba net turi tam tikrų žinių apie susitarimų su baltųjų lenkų gaujomis eigą. Pavyzdžiui, lietuvių tarnybos vadas Lileikis […] [lietuvių saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininkas – aut. pastaba], norėdamas daugiau sužinoti apie derybų eigą, kreipėsi į vokiečių tarnybos vadovą SS oberšturmfiurerį Muellerį. Į klausimą, ką jis apie tai žino, ponas Lileikis išsisuko atsakydamas nieko nežinąs, bet kai ką numanąs. […] Ponas Lileikis pripažino, kad lenkų pajėgos galėtų susitvarkyti su bolševikinėmis gaujomis, bet lietuviai suprastų, kad lietuvių tautai Vilniaus kraštas ir Vilniaus miestas galėtų būti prarastas. Todėl negalima nuslėpti, kad lietuviai šiuo atžvilgiu pasijustų mūsų palikti bėdoje, nors, kita vertus, taip pat derėtų paminėti, jog lietuviai dėl savo menko aktyvumo ir bendradarbiavimo karo reikmėms svarbiais atvejais nenusipelno didelio supratingumo. Todėl galima tikėtis, kad šio krašto lietuvių inteligentijos sluoksniai, atsižvelgdami į aktualią karo padėtį, turės pasitikrinti savo santykius ir su mumis, ir su lenkais. Kaip pažymėta 1 priede, be kitų, šiuo metu formuojasi lenkų gauja prie Svyrių [Łupaszkos – aut. pastaba]. Dar vakar ši grupė susidūrė su lietuvių policijos batalionu, tačiau mūšis neįvyko. Iki šiol nebuvo duotas įsakymas atidengti ugnį į šią baltųjų lenkų gaują. Savaime suprantama, šis faktas sukels tam tikrų abejonių ir bataliono lietuvių karininkams. Inteligentai ir įžymūs lenkų veikėjai mieste arba už jo ribų dėl įvykių Turgeliuose ir faktų, kad lietuvių valdininkai turi trauktis iš tų vietovių, baiminasi lietuvių policijos ypatingų keršto akcijų ir į SD jau kreipėsi galimos pagalbos […].73

Okupantai, naudodami „lenkų kortą“, aktyviai spaudė, kad lietuviai taptų sukalbamesni. 1944 m. balandžio 24 d. gestapas Vilniuje pranešė:

[…] Dėl vienu metu veikiančių bolševikinių ir lenkų nacionalistinių gaujų jų veikla Vilniaus krašte turi specifinių bruožų. Ypač didelių pokyčių įvyko lenkų nacionalistinių gaujų veikloje. Dėl nepakankamų gynybos pajėgumų visas Vilniaus kraštas yra nusėtas įvairių tikslų puoselėjančiomis gaujomis. Bolševikinių gaujų veikla nukreipta dažniausiai prieš tiekimo būdus ar demoralizuoja vietinius gyventojus, o lenkų nacionalistinių gaujų veikla nukreipta visų pirma į kovą prieš lietuvius ir lietuvių savivaldą. […] Lenkų gaujos, sukurtos kaip savisaugos organizacijos, siekiant apsisaugoti nuo plėšikaujančių bolševikinių gaujų ir grindžiamos vietinių gyventojų didele parama, […] sumaniai parengia ir įgyvendina lietuvių policijos punktų bei civilių valdžios įstaigų užpuolimus, vis labiau tampa politiniu įrankiu lietuvių ir lenkų nesutarimuose Vilniaus krašte. […] Lenkams pavyko beveik paralyžiuoti ir taip šlubuojančią lietuvių savivaldą […].74

Šis dokumentas vaizdžiai rodo SS vadovybės rezgamas intrigas. Vokiečiai iš šalies stebi lietuvių ir lenkų konfliktą, lyg patys būtų niekuo dėti. Lietuvoje jie įvedė „civilfervaltungą“ – civilinę okupacinę valdžią, kuriai pajungė lietuvių vietinę savivaldą ir policiją. Ir štai šią vokiečių valdomą savivaldą, vokiečiams leidžiant ir toleruojant, AK naikina?! Skamba absurdiškai, nes oficialiai okupantai akovcus vadino banditais, o lietuvius – sąjungininkais. Jei vokiečių planas buvo galutinai sukiršinti lenkus ir lietuvius, tai jiems puikiai pavyko. E. Banasikovskis rašo:

[…] Vokiečiai, kurstantys prieš mus lietuvius, tuo pat metu mums pataikavo. Siūlydami išvien veikti prieš sovietų partizanus, mėgino su mumis susitarti […].75

Tai vokiečiai keršijo lietuviams už sužlugdytą mobilizaciją į SS divizijas. Armijai Krajovai buvo numatytas katalizatoriaus vaidmuo. Okupantai manė vienu šūviu nušovę du zuikius: pamokė neklusniuosius lietuvius, išstumdami juos iš tam tikrų Vilniaus krašto vietovių, ir tuo pačiu metu, AK padedami, užsitikrino karo prievolių vykdymą. Žinoma, lietuvių–lenkų santykiai ir ligi tol nebuvo puikūs, bet po to, kai akovcai gavo iš vokiečių ginklų ir pradėjo telkti savo būrius, lietuvių padėtis tapo tiesiog nepakenčiama. Geopolitinių milžinų – Trečiojo reicho ir SSRS dvikovos šešėlyje – vietinė kova dėl Vilniaus tapo vis žiauresnė. 1944 m. balandžio 29 d. pogrindinio Lietuvių fronto biuletenyje pranešama:

[…] jau buvo per vėlu. Lenkų partizanų Vilniaus krašte keliolika tūkstančių [skaičiai padidinti – tuo metu buvo keli tūkstančiai akovcų – aut. pastaba]. Jie siaučia visur, paralyžiuoja bet kokios administracijos veiklą […]. Tačiau pirmiausia ir daugiausia nuo jų nukenčia lietuviai […].76

Balbusas rašo:

[…] 1944 m. pirmojoje pusėje per lenkų surengtas operacijas į nelaisvę patekę lietuviai dažnai būdavo vietoje (arba nuvesti į mišką) sušaudomi. Karo brutalumas ir daugelį metų kaupta neapykanta sparčiai didėjo […].77

Okupantai savo slaptą sumanymą galutinai supjudyti besikivirčijančias tautas pradėjo 1944 m. pradžioje. Frontas nenumaldomai artėjo, ir vokiečiams katastrofiškai trūko žmonių. Tuo pačiu metu, kai derėjosi su lenkais, jie vėl griebėsi jau kartą žlugusių mėginimų įtraukti lietuvius į karą. Nacių koncentracijos stovykloje kalintas plechavičiukas žurnalistas Henrikas Žemelis rašė:

[…] Vokiečių okupacinė valdžia atakavo vadovaujančius visuomenės asmenis naujais siūlymais – organizuoti ginkluotąsias Lietuvos pajėgas. Vokiečiai savo siūlymuose jau buvo nuolaidesni ir po ilgų derybų sutiko su pagrindiniais lietuvių reikalavimais. […] Lietuvių tauta sutinka su vokiečiais derėtis, jeigu leidžiama jai organizuoti teritorinius lietuviškus dalinius su vien lietuviška vadovybe kovai su besiplečiančiu banditizmu Lietuvoje. Šie daliniai […] virstų reguliariosios kariuomenės vienetu, kuris, priartėjus bolševikams prie Lietuvos sienų, būtų panaudojamas fronte ginti Lietuvos žemę nuo įsibrovėlių bolševikų […].78

1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius per radiją kvietė Lietuvos vyrus stoti į jo vadovaujamą Vietinę rinktinę (LVR):

[…] Pirmasis Rinktinės uždavinys – kova su banditizmu. Į Stalino pasikėsinimą mus išnaikinti visi lietuviai buriasi į Vietinę rinktinę […], jos veikimo plotas – Lietuvos teritorija. Be mano sutikimo iš Lietuvos ribų joks dalinys negali būti paimtas kur nors nusiųsti. […] Tat vyrai, – už ginklų […].79

Visuomenė karštai pritarė Lietuvos kariuomenės atkūrimo ir gynybos nuo bolševikų invazijos idėjai. Prie lietuvių nesėkmingų mobilizacijų įpratusių vokiečių nuostabai, į Vietinę rinktinę iki kovo 1 d. užsirašė beveik 20 tūkst. vyrų. Didelę dalį savanorių sudarė gimnazistai ir studentai. Nutarta organizuoti 13 batalionų po 750 karių. Okupantai, išvydę lietuvių troškimą burti tautinius dalinius savo teritorijai ginti, nusprendė, prisidengdami Vietine rinktine, įvykdyti Lietuvoje visuotinę mobilizaciją. Tiesioginio konflikto su vokiečiais besistengiantis išvengti Plechavičius buvo priverstas laviruoti ir vilkinti laiką. Vietinės rinktinės drama vis artėjo. Vilnijoje jos laukė rimtas išbandymas – neišvengiamas susidūrimas su Armija Krajova. Akovcų teroro išvarginti lietuviai lyg išganymo laukė pasirodant LVR. 1944 m. balandžio 5 d. kunigas P. Bieliauskas savo dienoraštyje rašė:

[…] Buvau sutikęs kun. Kretavičių […] Atsakau: […] „Labiau svarbu, kad lenkai partizanai šaudo mūsų (lietuvių) policininkus. O gen. Plechavičius ateina šimteriopai atsimokėti. Čia man, sakau jam, tai nesmagi istorija – broliška kova, iš to pasinaudos kas kitas.“[…] [kalba netaisyta – aut. pastaba].80

Vokiečių uniformas vilkinti AK Vilniaus apygardos 13-oji brigada. Vadas A. Valčakas (slap. Nietoperz) stovi pirmas iš kairės. 1944 m. gegužės mėn. Ašmenos apskrities Graužiškių apylinkės. Akovcai nei kiek nesiskiria nuo vokiečių. Nešioti priešo uniformą draudžia 1907 m. Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir papročių. Taigi, vargu ar akovcai pagal tarptautinę teisę dabar gali vadintis kombatantais | Nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ nuotr.

Vokiečių uniformas vilkinti AK Vilniaus apygardos 13-oji brigada. Vadas A. Valčakas (slap. Nietoperz) stovi pirmas iš kairės. 1944 m. gegužės mėn. Ašmenos apskrities Graužiškių apylinkės. Akovcai nei kiek nesiskiria nuo vokiečių. Nešioti priešo uniformą draudžia 1907 m. Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir papročių. Taigi, vargu ar akovcai pagal tarptautinę teisę dabar gali vadintis kombatantais | Nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ nuotr.

Lietuvių siundymas prieš lenkus, o lenkų – prieš lietuvius niekam nebuvo paslaptis. Susitarti neįmanoma, nes Vilniaus priklausomybės klausimas nenumatė išlygų, ir vokiečiai tuo sėkmingai naudojosi. Tuo pat metu, kai naciai siekė paversti lietuvius patrankų mėsa Rytų fronte, vietiniai Vilnijos gyventojai, tyliai pritariant okupantams, buvo telkiami į Armijos Krajovos gretas. Jiems mobilizacija į vokiečių kariuomenę negrėsė. Pavyzdžiui, balandžio 28 d. Szczerbiecas išsiuntė tokį šaukimą:

Ponui H[…] B[…],

gyvenančiam Maišiagaloje,

… gatvėje Nr….

Remiantis Armijos Krajovos Vilniaus apygardos vadovybės įsakymu, esate kviečiamas per 10 dienų nuo šio šaukimo datos užsiregistruoti Kovojančios Lenkijos dalinyje. 10 dienų termino Jums užteks visiškai pasirengti ir sutvarkyti asmeninius reikalus. Pageidautina ekipuotė: auliniai batai […] ar kitoks panašaus tipo apavas, kariškas švarkas ir kelnės, odinis diržas, kuprinė, puskojinės […], rankšluostis, būtini smulkieji asmens reikmenys. Ginklai: kariškas pistoletas apsiginti, iki užmegsite ryšį su daliniu. […] Vos tik gavęs šį šaukimą, Jūs tampate pavaldus galiojančiai Lenkijos karo teisei. Jei šis įsakymas nebus įvykdytas, Jums visu karo teisės griežtumu bus pritaikytos sankcijos, o bet koks šios pareigos vengimas bus laikomas dezertyravimu ir baudžiamas pagal karo metu galiojantį įstatymą.81

Balandžio 24 d. gestapas praneša:

[…] Remiantis čia minėtu įsakymu, mobilizaciją į AK […] vykdo mobilizacijos karininkas. Atskiroms brigadoms draudžiama savarankiškai vykdyti mobilizaciją. Mobilizuotieji turi užsiregistruoti lenkų vietinėse komendantūrose. Mobilizuotieji Vilniuje turi užsiregistruoti Sužionyse. Mobilizacijos įsakymai taip pat parengti […].82

Tuo metu AK Vilniaus apygardoje veikė vos keli tūkstančiai lenkų partizanų, todėl vokiečių planas pasiųsti į Vilniją daugiau kaip penkis tūkstančius plechavičiukų akovcus gerokai išgąsdino. Balandžio 24 d. gestapas Vilniuje praneša:

[…] Pranešimas apie numatomą lietuvių […] panaudojimą lenkus savotiškai šokiravo. Lenkai baiminasi, kad labai padažnės ir bus tęsiami […] jau vykstantys nuolatiniai užpuolimai ir diskriminacija iš lietuvių pusės. Remiantis VM [? – aut. pastaba] pranešimu, lenkų gaujų vadovybė įveikė šoką ir laukia momento, kai galės susigrumti su ypatingosios paskirties junginiais [LVR – aut. pastaba]. Reikia užkirsti kelią, kad lenkų kova būtų nukreipta ir prieš Vermachto dalinius. Kova su lenkų gaujomis turi būti išimtinai lietuvių reikalas [sakinys užbrauktas ranka – aut. pastaba]. Lenkų partizaninio judėjimo vadovybė praneša, kad, besirutuliojančių įvykių verčiami, jie gegužės pradžioje vykdys dideles akcijas Rūdninkų girioje […]. Tam tikslui Ašmenos rajone jau keletą savaičių telkiamos atskiros brigados. Iš viso čia yra 3 grupės po 3 brigadas. Bendras pajėgų dydis nuo 5000 iki 7000 vyrų. 1-ąją grupę tarp Graužiškių […] ir Mūrinės Ašmenos […] sudaro apie 2000 vyrų. Apginklavimas vidutinis. 6-ąją grupę […] (Ašmenos grupė) sudaro 1500 vyrų, iš dalies arba silpnai ginkluotų prie Žiupronių – […] 3-ioji grupė aplink Alšėnus – […] 3000 vyrų, gerai ginkluoti […].83

AK vadovybė pati informavo vokiečius apie savo dalinių telkimą Ašmenos apylinkėse. Atsigavęs nuo šoko (ar gavęs informacijos?) Wilkas čia sutelkė beveik pusę visų Vilniaus apygardos pajėgų. Gestapo pranešime akovcų pajėgos padidintos tris keturis kartus. A. Valčakas (slap. Nietoperz), AK Vilniaus apygardos 13-osios brigados vadas, prisimena:

[…] 1944 m. gegužės 3 d. 3-iosios grupuotės brigados ir 77-ojo p. p. Naugarduko apygardos batalionas, išrikiuoti pietiniame pakraštyje miško, prie Alšėnų eiguvos, į pietus nuo Daržų kaimo, laukė atvykstant gen. „Wilko“. Maždaug 800 ginkluotų ir uniformuotų partizanų atrodė įspūdingai […].84

Atrodytų, vokiečiams nesudarytų vargo akovcus suimti ir nuginkluoti. Juk jie susibūrė į didelę 800 žmonių grupuotę ir išsirikiavo paradui! Tačiau okupantų tikslas buvo kitoks. Į Vilniaus kraštą vokiečiai įvedė septynis LVR batalionus – apie 5 600 karių. Vietinės rinktinės batalionai buvo sukomplektuoti tik iš savanorių, anksčiau netarnavusių kariuomenėje ir visiškai neparengtų kautynėms. 1944 m. gegužės 10 d. LVR 310-ojo bataliono j. ltn. Alfonsas Žiedas pranešime štabui rašo:

[…] Dėl nuolatinio sudėties kaitaliojimosi, o labiausiai dėl to, kad b-nas gavo ginklus tik prieš pat išvykdamas, negalima buvo išeiti net minimalios mokymo programos. Kai kurie jauni kareiviai šautuvus buvo gavę iš viso pirmą kartą tik prieš pat išvykdami. Paaiškėjo, kad daugelis šautuvų (prancūziškų karabinų) naudoti netinkami. […] Atsižvelgiant dar ir į tai, kad batalionas negavo sunkesnių ginklų įveikti įtvirtinimų, bataliono kovinį pajėgumą tenka vertinti kaip labai žemą. Apie šitaip paruošto b-no manevrinį lankstumą įvairiose kautynių formose bei fazėse ir apie ugnies valdymo galimumą, negalėjo būti nė kalbos […].85

LVR buvo ginkluota prancūziškais trofėjiniais, pasenusios konstrukcijos šautuvais „Mle 1886/M93 Lebel“. Jie pradėti naudoti 1886 m., o modernizuoti 1893-iaisiais. Nei Vermachtas, nei vokiečių policija tokių ginklų nenaudojo. Kiekvienas lietuvių savanoris teturėjo po 15–45 neįprasto 8 mm kalibro šovinius. Plechavičiukai negavo nei jiems numatytų sunkiųjų kulkosvaidžių, nei minosvaidžių. Tačiau, nepaisant prastos ginkluotės ir amunicijos trūkumo, kiekybinė lietuvių persvara buvo didžiulė. Atrodė, kad vienoje vietoje susirinkusiems akovcams neliko jokių galimybių pasipriešinti. Sužinoti lietuvių žygio kryptį ir sutelkti ten pagrindines savo pajėgas AK vadams padėjo „nuojauta“:

[…] Nujausdami, kad viena Plechavičiaus grupių gali smogti Ašmenos kryptimi, inspektorato vadavietės pasitarime nusprendėme visas grupuotės brigadas sutelkti Daržų kaimo rajone ir paskelbti nuolatinę kovinę parengtį […].86

Panašu, kad AK vadai lietuvių dislokacijos vietas sužinojo anksčiau už pačius lietuvius. Balandžio mėnesį Ašmenos apylinkėse jie dvi savaites telkė savo pajėgas. Balandžio 30 d. čia iš Vilniaus atvažiavo pats Wilkas. O štai LVR Kauno pulkas į Vilnių atvyko traukiniu tik gegužės 3 d. po pietų. Pulko vadas plk. ltn. Tomas Vidugiris 1944 m. birželio pradžioje Salaspilio koncentracijos stovykloje P. Plechavičiui parašė raportą:

1944 m. balandžio 27 d., būdamas Panevėžyje, telefonu gavau Vietinės rinktinės vado gen. P. Plechavičiaus įsakymą, kuriuo buvau paskirtas Kauno pulko vadu. […] Gegužės 2 d. Vietinės rinktinės vadas žodžiu man nurodė aplinkybes ir davė pavedimus. Aplinkybės: a) Pulko daliniai, SS vadovybei reikalaujant, blaškomi atskiromis kuopomis Vilniaus krašte. b) Batalionai ir net kuopos operatyviniu atžvilgiu paimti SS vadovybėn. […] Čia pat Vietinės rinktinės štabo 1-asis skyrius davė man 1:300000 mastelio žemėlapį, kuriame nubraižytas pulko dalinių išdėstymas ir raudonųjų bei lenkų partizanų užimti rajonai […].87

Ypatingą vokiečių dėmesį operacijai rodo tai, kad sprendimą LVR išsklaidyti kuopomis Vilniaus krašte priėmė Ostlando SS ir policijos štabas Rygoje. Iš akovcų pajėgų telkimo galima numanyti, kad operacijos detalės buvo žinomos ir lenkams. T. Vidugiris raporte rašė:

[…] Visi puikiai suprantame, kad atskirai žygiuojančios postoviaujančios kuopos anksčiau ar vėliau bus sunaikintos […].88

SS vadovybės veiksmai rodo, kad vokiečiai kruopščiai planavo savo „satelitų“ lietuvių pralaimėjimą. Naciai nepasitikėjo LVR vadovybe, baiminosi lietuvių neklusnumo, ar net, pasikeitus aplinkybėms, smūgio į nugarą. 1944 m. gegužės 12 d. pogrindžio leidinys „Lietuvių fronto biuletenis“ rašė:

[…] Ko siekia vokiečiai tuo apgaulingu žaidimu, negalima atspėti. Artimiausias jų tikslas galėtų būti kaip nors įjungti visus lietuviškus dalinius į SS be jokių suvaržymų, jiems vadovauti ir naudoti. Galbūt siekiama […] ir daugiau: sukompromituoti lietuvių organizuojamą karinę pajėgą ir visą organizavimą vėl pavesti SS […].89

Slapta Ostlando SS ir policijos vado SS obergrupenfiurerio F. Jeckelno operacija sukompromituoti Plechavičiaus rinktinę, perimti tiesioginį vadovavimą (paskirti į vadų postus vokiečius) ir paversti SS daliniais prasidėjo gegužės pradžioje. Tam vokiečiai ir panaudojo AK brigadas, galbūt eiliniams akovcams to net nesuvokiant.


60 Rimantas Zizas, „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m.: represiniai (teroristiniai) veiklos aspektai“, in: Genocidas ir rezistencija, 2010, 1 (27), p. 16.

61 Rimantas Zizas, „Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m.“, in: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Leidyba, [žiūrėta 2019 01 14].  Prieiga per internetą – <http://genocid.lt/Leidyba/15/zizas.htm>.

______________

62 LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 110.

63 Pranas Bieliauskas, Dienoraštis. 1920–1957, Vilnius: Homo Liber, 2012, p. 305.

64 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 5–6.

65 Zygmunt Kłosiński, Armia Krajowa na Wileńszczyźnie, Białystok: ŚZŻAK, 2011, p. 24.

66 Dariusz Fikus, „Pseudonim: Łupaszka“. Z dziejów w Wileńskiej Brygady Śmierci i Mobilizacyjnego Ośrodka Wileńskiego Okręgu A. K., Warszawa: WP „MOST“, 1988, p. 74.

67 Kazimierz Krajewski, Nowogródzki Okręg AK w dokumentach, Warszawa: Instytut Pamięci Narodowej, Oficyna Wydawnicza RYTM, 2009, p. 208.

68 Paweł Rokicki, Armia Krajowa na Wileńszczyźnie 1943–1945, Warszawa: Barwa i Broń, 2007, p. 43, 45.

69 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 228.

70 Nepriklausoma Lietuva, 1942 m. spalio 1 d., Nr. 7, p. 2.

71 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 18, 20.

72 Pranas Bieliauskas, op. cit., p. 369.

73 NARA, T-454, roll 19. EAP 99/44 in: LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 27, vnt. 139, l. 9.

74 LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 100, l. 1 ir 3.

75 Edmund Banasikowski, Na zew Ziemi Wileńskiej, Warszawa–Paryż: Editions Spotkania, 1990, p. 116.

76 „Lenkai veržiasi į Vilniaus kraštą“, in: Lietuvių fronto biuletenis, 1944 m. balandžio 29 d., Nr. 16 (30).

77 Tomasz Balbus, „Korab“ Wilniuk klasyczny, Wrocław: Oddział Instytutu Pamięci Narodowej–Komisji Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu we Wrocławiu, 2012, p. 291.

78 Henrikas Žemelis, Okupantų replėse, Lithuanian Newspaper „Mintis“, 1947, p. 73.

79 Naujoji sodyba, 1944 m. vasario 28 d., Nr. 2, p. 35.

80 Pranas Bieliauskas, op. cit., p. 393.

81 LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 37.

82 LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 100, l. 3.

83 Ibid.

84 Adam Walczak, 13. Brygada Armii Krajowej okręgu Wileńskiego, Bydgoszcz: Towarzystwo miłośników Wilna i ziemi Wileńskiej, 2002, p. 119.

85 LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 114.

86 Edmund Banasikowski, Na zew Ziemi Wileńskiej, Warszawa–Paryż: Editions Spotkania, 1990, p. 117.

87 Antanas Martinionis, Vietinė rinktinė, Vilnius: Kardas, 1998, p. 308.

88 Ibid., p. 300–301.

89 Lietuvių fronto biuletenis, 1944 m. gegužės 12 d., Nr. 18 (32), p. 3.

Bus daugiau

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 1 (855), 2019 m. sausio 26 d., p. 10–11

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: