T. Baranauskas. Istorijos keitimas „gimtadieniais“ – nauja istorijos primityvinimo mada? (10)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Pernai, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, buvo suorganizuota triukšminga ir, matyt, nepigi viešųjų ryšių akcija „Su gimtadieniu, Lietuva“. Šią frazę kaip papūgos kartojo elitinės „žvaigždės“ ir visame pasaulyje nufilmuoti užsieniečiai, šio šūkio fone net Vytautas Landsbergis perskaitė savo jausmingą sveikinimą Lietuvai…

Tas pats atsitiko ir su Vilniumi. Ilgai snaudusi Vilniaus savivaldybė staiga ėmėsi švęsti… „Vilniaus gimtadienį“! Ir ruoštis Vilniaus „700 metų jubiliejui“, kuris laukiamas 2023-aisiais. Nors dar 2007 m. Draugija „Pilis” sausio 25-ąją pradėjo organizuoti kasmetinius Vilniaus pagarsinimo dienos minėjimus ir šią dieną būtent tokiu pavadinimu Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. įtraukė į Atmintinų dienų įstatymą. Net ir tai dar ilgai nepažadino Vilniaus savivaldybės, o kai ji pagaliau atsibudo, kai pastebėjo šią Vilniaus istorijos datą, tai iškart pakeitė šventės pavadinimą į liaudžiai, o galbūt visų pirma savivaldybės klerkams, suprantamesnį „gimtadienį“.

Kodėl tai nėra miesto „gimtadienis“? Galbūt bent todėl, kad, jeigu kas nors atidžiai perskaitytų tą „Vilniaus gimimo metrika“ apšauktą 1323 m. sausio 25 d. Gedimino laišką, kuris pernai net buvo atvežtas eksponuoti Vilniuje 695-ojo jo „gimtadienio“ proga, tai perskaitytų jame paties Gedimino padiktuotus žodžius, kad dar prieš dvejus metus iki šio laiško parašymo jis Vilniuje pastatė bažnyčią diminikonams – unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo – „žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje“.

Pagal oficialią Vilniaus savivaldybės versiją, Gediminas, matyt, bažnyčią statė dar „negimusiame“ Vilniaus mieste… Jau nekalbant apie tai, kad net ir 1321-ieji metai – pirmojo rašytiniuose šaltiniuose paminėto Vilniaus istorijos įvykio – bažnyčios statybos Gedimino nurodymu – data irgi nėra nei „gimtadienis“, nei Vilniaus „įkūrimas“, o tik pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose data. Beje, savo rašytinės istorijos pradžios 700 metų jubiliejaus Vilnius, regis, neketina niekaip paminėti 2021 metais – lauks 2023-ųjų…

Pirmojo paminėjimo ir įkūrimo (ar „gimtadienio“) datų painioti nereikėtų jau vien dėl to, kad kai kurių miestų būna žinoma ir tikroji įkūrimo data – čia jau kaip kam pasiseka… Vilniui gal nepasisekė turėti rašytinę „gimimo metriką“, bet pasisekė įgyti savotišką natūralų archyvą – ypatingą žemę, ant kurios pastatytas jo istorinis centras. Tai buvo pelkėta Vilnios ir Neries santaka. Pelkės žemė nebuvo patogus gruntas pirmiesiems Vilniaus statytojams, bet gerai užkonservavo pirmuosius jų padėtus medinių pastatų rentinius. Šiandien archeologai, ištyrę šių rentinių rąstų metines rieves, gana tiksliai nustatė, kad pirmieji pastatai čia pastatyti apie 1270-1271 metus. Bet kam tai šiandien rūpi? Gimtadienius švęsti kai kam linksmiau ir suprantamiau, nei gilintis į istorines „smulkmenas“.

Šiemet, regis, dar plačiau skelbiama, kad Vilnius sausio 25-ąją švenčia 696-ąjį gimtadienį. Ta proga organizuojama daug renginių, ir tai, žinoma, džiugu. Jei ne tas nelemtas noras visą istoriją paversti „gimtadieniais“…

Nereikia turėti gilios istorinės atminties, norint suprasti ir minėto „Lietuvos gimtadienio“, siejamo su 1918 m. vasario 16-ąja, absurdiškumą. Kiekvienas, turintis bent minimalią asmeninę (net ne istorinę) atmintį gali prisiminti, kad 2018-aisiais šimtąjį „gimtadienį“ šventusi Lietuva, dar prieš 9 metus ne mažiau pompastiškai atšventė savo Tūkstantmetį. Ta proga kalbėta, kad 1009-ieji metai – bene svarbiausia data Lietuvos istorijoje. Tiesa, pasibaigus Tūkstantmečiui, ta jos išskirtinė reikšmė kažkokiu keistu būdu „išgaravo“… Tiesa, šiemet kai kas vėl tyliai primena, kad reikėtų neužmiršti ir 1010 metų pirmojo Lietuvos paminėjimo sukakties. Turim ir dar vieną datą, 1253 m. liepos 6-ąją, kuri gal ne tokių organizuotų viešųjų ryšių akcijų formatu, bet irgi kartais pavadinama Lietuvos (ar Lietuvos valstybės) „gimtadieniu“. Su 750 metų jubiliejumi Lietuva buvo sveikinama 2003-aisiais…

Gal vis dėlto metas liautis visoje istorijoje ieškoti tik daugybės gimtadienių, o suprasti, kad ir be jų būna prasmingų sukakčių? Kodėl 1323 m. sausio 25 d. yra pavadinta Vilniaus pagarsinimo diena? Todėl, kad tą dieną Vilnius ne šiaip paminėtas, o apie jį Gedimino laiške paskelbta visam pasauliui. Todėl, kad šis po visą pasaulį sklindančios žinios apie Vilnių motyvas įamžintas ir Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, įkūrimo legendoje.

Prisiminkime: Gediminas susapnavo ant Tauro kalno staugiantį geležinį vilką, o žynys Lizdeika išaiškino, kad garsas apie čia įkurtą miestą sklis po pasaulį tarsi šio vilko staugimas… Ko gero, ši legendoje išlikusi idėja ne atsitiktinai sutampa su tuo, ką iš tiesų darė Gediminas, rašydamas savo laiškus. Jis kreipėsi į tuo metu Lietuvai gana priešišką krikščioniškąjį pasaulį, garsindamas Vilnių ir Lietuvą bei skelbdamas Lietuvos žinią. Šiandien galėtume pasakyti, kad tai buvo pirmoji Lietuvos istorijoje viešųjų ryšių akcija, tik protingesnė ir sėkmingesnė, nei sugeba šiandien viešųjų ryšių specialistais save vadinantys vargetos. Pastarųjų mentalitetas suvokia tik gimtadienius ir „G taškus“, ir Vilniui, jo įvaizdžiui bei istorijos suvokimui būtų geriau, jei jie Vilniaus išvis negarsintų…

Tad su Vilniaus pagarsinimo diena, Vilniečiai!