M. Kundrotas. Vytautas Landsbergis – Lietuvos problema? (67)

Vytautas Landsbergis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vytautas Landsbergis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vytautas Landsbergis – vienas iš tų politikų, kurie retai vertinami kritiškai. Jis arba garbinamas, arba taip pat be atodairos smerkiamas. Nėra niuansų. Tik absoliutinimas. Vieniems jis – beveik ketvirtas Dievo asmuo, kitiems – pats šėtonas iš pragaro.

V. Landsbergio klaidas ar net nuodėmes galima vardyti ilgai. Pirmąsyk vadovaujant Lietuvos valstybei drastiškai liberalizuota ūkinė ir socialinė sistema, sunaikinant ištisus sektorius ir daugybę piliečių paleidžiant ubagais. Visa tai pratęsė ir išplėtojo Algirdo Brazausko ekskomunistų valdžia, bet kaltininku daugelis mato vien V. Landsbergį. A. Brazauską šie žmonės mato, kaip politinės ir socialinės santarvės simbolį. Paradoksas? Taip.

Drastiška liberalizacija tęsta ir vėlesniais laikais, įskaitant strategines komunikacijų bei energetikos įmones. V. Landsbergis čia tebuvo tik viena iš kertinių figūrų, bet kitų pavardės užmirštos. Dar vėliau, jau Europos Parlamente, V. Landsbergis balsavo už keistas genderines rezoliucijas, išplaunančias šeimos ir lyties sąvokas. Po to pasmerkė Žemės referendumą, kuriuo – net pirmiau, nei Lietuvos žemės išsaugojimo jos piliečiams – siekta grąžinti valdžią tautai, sudarant sąlygas piliečiams rengti ir įgyvendinti referendumus iš apačios.

Galiausiai pasmerkta Tautų Europos idėja ir desovietizacijos įstatymo projektas, kartu atstumiant savo paties partiečius bei rinkėjus. Galima būtų klausti, už ką žmonės stovėjo Baltijos kelyje, prie Seimo rūmų ir prie lietuviškos žiniasklaidos objektų. Už perėjimą iš vienos Sąjungos į kitą ar už laisvą Lietuvą? Desovietizacijos klausimas – dar keblesnis. Gali net kilti įspūdis, jog V. Landsbergio įkurta Tėvynės sąjunga daug kalbėjo apie desovietizaciją, kol ją rinko buvę laisvės kovotojai, tremtiniai ir politiniai kaliniai. Šiems rinkėjams išmirštant tenka ieškoti naujo politinio „brendo“, o senąjį galima išmesti į panaudotų priemonių šiukšlyną.

Vis dėlto V. Landsbergio priešai retai kalba tokių faktų ir argumentų kalba. Jiems įdomiau, kaip jis galėjo važinėtis po užsienius ir net kapitalistines šalis sovietų okupacijos laikais. Kaip represyviausiais šios okupacijos metais rašė prašymus priimti į komjaunimą. Kaip jo tėvas, buvęs Laikinosios Vyriausybės nariu, grįžo į jau sovietizuotą Lietuvą ir tapo nusipelniusiu architektu. O tai vyko tais laikais, kai teista vien už politinį anekdotą.

Šalininkų argumentai taip pat dažnai būna graudūs. Esą Vytautas Landsbergis-Žemkalnis buvo toks žymus ir žinomas pasaulyje, kad sovietai tiesiog baiminosi jį represuoti. Nebijojo Estijos prezidentą Konstantiną Piatsą supūdyti psichiatriniame kalėjime. Nebijojo Latvijos prezidentą Karlį Ulmanį pražudyti lageryje – kapo ieškoma ligšiol, po visą Vidurinę Aziją. O štai V. Landsbergio-Žemkalnio – bijojo…

Nekentėjai iš to darosi ir kitiems perša išvadas, kad abu Landsbergiai – tėvas ir sūnus – tapo sovietų ir jų represinių struktūrų bendradarbiais. Jau vien tai, kad iš tėvo biografijos mįslių sprendžiama apie sūnų, rimtoje diskusijoje atrodytų apgailėtinai, bet kai nori ką nors apjuodinti, viskas tinka. O labiausiai tinka, remiantis stribų literatūra, kaip Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivas“. Išties rimta istorinė ir politologinė analizė.

Išties tiek tėvo, tiek sūnaus biografijose yra atvirų klausimų. Bet jų kyla ir iš priešingos pusės. Jei V. Landsbergis būtų buvęs sovietams lojalus asmuo, dabartinis Rusijos režimas turėtų auksinį kozirį jį sukompromituoti. Reiktų tiktai nutekinti vieną kitą dokumentą, jei tokių būtų. Lietuvoje sunku rasti politiką, kuris griežčiau ir nuosekliau kovotų su Rusijos imperija, nei V. Landsbergis. O dar žinant, jog tai – daugelio laisvės kovotojų idealas, akivaizdus Kremliaus interesas jį apjuodinti. Bet įrodymų iš ten tebelaukiama. Štai ir klausimas: kodėl?

Vienaip ar kitaip V. Landsbergis vadovavo Sąjūdžiui, Aukščiausiajai Tarybai, Lietuvos valstybės atkūrimui. Žinoma, jam vienam priskirti visus nuopelnus būtų klaida ar net melagystė. Link Nepriklausomybės daug anksčiau vedė Lietuvos Laisvės Lyga ir kitos rezistencinės organizacijos, tokios asmenybės, kaip Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Alfonsas Svarinskas ir daugybė kitų. Net Sąjūdyje pirmieji apie Nepriklausomybę prabilo kiti žmonės, V. Landsbergis – gerokai vėliau. Bet faktas lieka faktu. Jis šiam procesui vadovavo ir būtent jam vadovaujant pasiektas svarbiausias rezultatas.

Ar gali vienas faktas nusverti dešimtis kitų, tarp jų – išvardytas klaidas ir trūkumus? Priklauso nuo fakto. Lietuvos valstybės atkūrimas tikrai nusveria daug ką. Įskaitant asmeninius bruožus, kaip sunkiai valdoma arogancija ir pomėgis skirstyti žmones į juodus ir baltus. Šis skirstymas atsigręžė prieš patį V. Landsbergį ir tapo generaliniu principu jo priešams. Ar tik jo?

Deja, daugeliu atvejų galima įžvelgti dėsningą teiginių seką. Šiandien V. Landsbergis – viso blogio šaltinis, rytoj partizanai – banditai, poryt Vladimiras Putinas – gelbėtojas. Būtent šia linkme juda absoliučios daugumos antilandsbergistų argumentavimo linija. Kai kurie sustoja pusiaukelėje, bet sudaro puikią terpę tarpti antilietuviškam užkratui, kuriuo užsikrėtę juda toliau. Šį klausimą galima nagrinėti ir pragmatiniu požiūriu. V. Landsbergis daugeliui lietuvių patriotų yra autoritetas. Ar sustiprės lietuvių patriotizmas šį autoritetą žeminant ar „pjaunant“?

Tarp aklo garbinimo ir tokio pat aklo smerkimo yra platus spektras. Deja, niuansais ir pustoniais mąstyti sugeba tik aštresnio proto ir švaresnės sąžinės žmonės. Daugeliui daug patogiau absoliutinti. Vėl tas pats politinis daltonizmas, juodai-baltas požiūris. V. Landsbergiui priskirti visus valstybės pasiekimus – toks pat kraštutinumas, kaip jam priskirti visas kaltes už šios valstybės trūkumus ar ydas. Jis buvo vienas iš daugelio, nors – ganėtinai ryškus.

V. Landsbergis – aštri problema. Pirmiausiai – tiems, kuriems pati Lietuva yra problema. Tai – Lietuvos savivokos problema. Neapykanta V. Landsbergiui dažnai perauga į priešiškumą pačiai Lietuvos valstybei ar bent simpatijas šios valstybės priešams. Ne išimtis ir tie, kurie dar vakar patys kovojo už Lietuvą – nuo Rolando Paulausko iki Žilvino Razmino, šiandien transliuojančių Kremliaus propagandą lietuviškose informacinėse ir politinėse erdvėse. Neapykanta, kaip ir aklas garbinimas, sujaukia protus, o jausmuose ieškoti tiesos – bergždžia.

Jei Lietuvos laisvė mums – esminė vertybė, tai V. Landsbergis nusipelnė būti tautos panteone. Ne kaip dievybė ar herojus be kliaudos ir dėmės, bet kaip klydęs, klupęs, tačiau iškilus tautos lyderis. Šalia karaliaus Mindaugo, Vytauto Didžiojo, Antano Smetonos. Jie taip pat darė klaidų. Bet istorija išskiria tai, kas svarbiausia. Taip ir turi būti.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: