A. Ramanauskaitė-Skokauskienė. Branginkime mūsų valstybės laisvę (2)

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė | lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė | lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Kovo 11-ąją, Seime, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukters Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės iškilmėse pasakyta kalba.

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadove profesoriau Vytautai Landsbergi, linkiu jums greičiau sveikti. Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Ekscelencijos ambasadoriai, Bažnyčios hierarchai, signatarai, Seimo nariai, visi garbingieji šio iškilmingo posėdžio dalyviai!

1944 metais vasarą prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Kilo sovietų represijų ir teroro banga. Prasidėjo lietuvių tautos pasipriešinimas – partizaninis karas, trukęs daugiau kaip dešimtmetį. Juo siekta atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.

Represinės struktūros žudė laisvės kovotojus – partizanus, trėmė į Sibirą laisvės kovotojų rėmėjus, laisvės kovotojų šeimas, gimines, artimuosius.

Žmonės, įtariami prisidėjus prie Laisvės kovų, buvo uždaromi į kalėjimus, suimti pasipriešinimo dalyviai buvo žiauriai kankinami, žuvusių, nužudytų partizanų lavonus išmesdavo centrinėse miestų, miestelių aikštėse. Partizanų palaikus viešai išniekindavo, neleisdavo palaidoti.

Po kelių dienų patys represinių struktūrų atstovai slapčia užkasdavo partizanų kūnus pelkėse, šiukšlynuose, sumesdavo į šulinius.

Laisvės kovotojai, partizanai visą sovietmetį buvo šmeižiami ir niekinami, mūsų tautos tikroji istorija buvo klastojama.

1949 metais Lietuvoje buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), sujungęs visas su sovietiniais okupantais kovojančias partizanų struktūras į vieningą karinę pasipriešinimo organizaciją. Buvo sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė ir vasario 16-ąją pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija. Šis konstitucinio lygmens dokumentas kartu su kitais tada Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, įteisino Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Priimti dokumentai galutiniu partizanų kovos tikslu paskelbė nepriklausomos Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimą. Tačiau laisvės kovotojų ir okupantų jėgos buvo nelygios. Partizaninis karas buvo žiauriai nuslopintas. Bet laisvės viltis žadinta partizanų, nors ir giliai paslėpta, buvo gyva. Jos nužudyti sovietai neįstengė.

1956 m. spalio 12 d. Kaune išduoti ir slaptos KGB operacijos metu buvo suimti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininkas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataras, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vadas, generolas, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų I ir II laipsnių kavalierius Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Lietuvos partizanė Vyčio Kryžiaus ordino kavalierė Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė, slapyvardžiu Vanda. Tai mano Tėvai.

Ši, 1956-ųjų spalio 12-oji, tapo lemtinga diena mano tėvams ir Lietuvos pasipriešinimo istorijai. Buvo suimtas paskutinis Lietuvos partizanų vadas. KGB 11 metų nesėkmingai gaudė mano tėvus. Įsiutę, bijodami Maskvos KGB nemalonės, jie užblokavo visą Kauną, ir pasaloje, prie išdaviko namų, užsimaskavę tykojo. Tėvams praeinant pro stovintį, paprastą, niekuo neišsiskiriantį dengtą sunkvežimį, iš viršaus ant jų užgriuvo krūva kagėbistų.

Pargriauti ant žemės, ir užgulti jų, tėvai išgirdo rusiškai šaukiant „Vsio Adolfas i Biruta“. Lietuviškai būtų „Viskas Adolfai ir Birute“.

Ir priešai tikėjosi: „Vsio“ …Viskas.

Ar tikrai taip? Ar kova buvo pralaimėta? Ar KGB pasiekė savo tikslus?

A. Ramanauskas-Vanagas buvo nukankintas ir sušaudytas, jo palaikai paslėpti.

Lietuvos priešai bijojo Jo net mirusio. O kad būtų tikrai „vsio“ („viskas“), Jo kūną paslėpė. Taip paslėpė, kad iki šiol A. Ramanusko-Vanago palaikai nerasti.

Dabar Lietuva laisva, demokratinė, nepriklausoma valstybė, Europos Sąjungos, NATO narė. Tačiau priešiškos jėgos tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų bando purvinti Lietuvos laisvės kovų istoriją.

Ne, dabar jie įsakmiai nebesako „vsio“ – „viskas“. Tačiau tie žmonės naudoja tą pačią KGB technologiją – apjuodinti laisvės kovotojus partizanus, sugriauti jų moralinį autoritetą ir pasėti nesantaiką tarp tautų.

Partizanai, kurie išsislapstydavo metų metais, sugebėdavo nepasiduoti provokacijoms. Mes taip pat turime sugebėti nepasiduoti šių laikų provokacijoms, kurių yra ir neabejoju dar bus. Šiandien noriu padėkoti visiems, kurie supranta, kad kova už laisvę  nesibaigė. Už ją visada reikia kovoti.

Mane žavi nauja karta, gimusi jau laisvojoje Lietuvoje, kuri domisi partizanų istorija, skaito jų atsiminimus, keliauja partizanu takais ir kurie supranta, kad už jų šiandieninę laisvę – partizanai sumokėjo savo gyvybėmis.

Praėjo 28 laisvos Lietuvos metai. Beveik visi laisvės kovotojai partizanai padėjo galvas už šią laisvę.

Šiemet, sukanka 100 metų nuo mano tėčio, Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo. 2018-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Tokio paskelbimo prasmingumu nesuabejojo Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas, istorikas profesorius Arūnas Gumuliauskas, teikdamas šį pasiūlymą svarstyti komisijai.

Viešas Valstybės požiūrio išsakymas laisvės kovų atžvilgiu atrodė neabejotinai reikalingas ir jaunam politikui, Seimo nariui Laurynui Kasčiūnui, su kuriuo pirmuoju pasidalijau mintim apie laisvės kovų reikšmę laisvos Lietuvos šimtmečio šviesoje.

Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaujamas Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio, pirmą kartą ryžtingai, vienbalsiai paskelbė metus Lietuvos laisvės kovotojo, partizano vardo metais.

Turbūt jau seniai laikas, kad valstybės institucijos pasirūpintų, kad mūsų valstybės pozicija apie laisvės kovas būtų žinoma ne tik Lietuvos piliečiams, bet kad apie ją būtų galima skaityti, girdėti ir kitomis kalbomis. Užsienio kalbomis objektyvios informacijos apie Lietuvos laisvės kovas sovietinės okupacijos metais yra labai mažai. Autentiški Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimai yra išleisti tik lietuvių kalba. O tai autentiški, ilgiausiai Lietuvoje vadovavusio laisvės kovai, paties partizanų vado rašyti prisiminimai apie Lietuvos laisvės kovas.

Mums reikia būti pasiruošusiems naujiems išbandymams apjuodinti Lietuvos laisvės kovų istoriją, apjuodinti laisvės kovotojus. Mums reikia būti pasiruošusiems naujiems bandymams sukiršinti Lietuvių tautą su kitomis tautomis.

Pabaigoje aš noriu sugrįžti į 1956 metus. Tada, kai KGBʼistų pargriauti ir užgulti ant žemės, tėvai išgirdo „vsio Adolfas i Biruta“ („viskas Adolfai ir Birute“), tėvelis į juos net nepažvelgė. Jis jiems nieko neatsakė. Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas pažvelgė į savo žmoną partizanę, bendražygę ir ištarė tris paprastus žodžius: „mylėjau tave Birute“.

Tam trumputy sakiny ir žvilgsny, sakė mama, buvo viskas: atsisveikinimas, meilė ir padėka už bendrą pasirinkimą, bendrą apsisprendimą ir pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, padėka už jų bendrą nepaprastą gyvenimą.

Baigdama sakau: mylėkime savo artimus, branginkime mūsų valstybės laisvę ir nebijokime kovoti su Lietuvos priešais.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Bet, kalbant apie Lietuvos laisvės branginimą, negalima buvo nepastebėti ir to, kad Lietuvos laisvė pradėta ‘kišti’ į Lenkijos kresinio (žečpospolitinio) nacionalizmo gerklę…, kad valdžioje radosi atvira visiškai nei valstybiškai, nei politiškai nereikalinga dėjimosi su Lenkija politika, o jo atveju pagal įžymiojo patrioto Oskaro Milašiaus įžvalgas Lietuvos neišvengimai lauktų prapultis. Taigi Tautos gerbiamų asmenų viešas balsas dėl to verkiant tapo reikalingas…

  2. Jei po teisybei:

    Tėvas tikriausiai būtų nušovęs dabartinius dukros draugelius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *