Paminklas knygnešio garbei

Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui

Kreivėnų kaimo kryžkelėje, pusė kilometro už Punsko, stovi netašyto granito paminklinis akmuo su bronzine lenta, kurioje skaitome: „Liaudies švietėjui, knygnešiui Povilui Matulevičiui – 1840–1929 – dėkingi tautiečiai. Kreivėnai „Sūduva” 1956″. Lenta buvo pagaminta 1956 m. ir ji turėjo būti prikalta visai kitoje vietoje. Lentos istorija įdomi, bet apie ją papasakosiu kitą kartą.

Paminklinio akmens Povilui Matulevičiui istorija prasidėjo prieš 28-erius metus.

Kai 1979 m. buvo tiesinamas ir platinamas Kreivėnų vieškelis, iš žemės buvo iškastas įspūdingo dydžio granito luitas. Kaimiečiai jį norėjo susprogdinti. Iškalė net 5 angas sprogmenims. Nuo neapgalvoto žingsnio aistruolius sulaikė kaimo seniūnas Julius Senda. Jis įtikino juos, kad šį riedulį prasmingiau panaudoti kitiems tikslams. Kreivėnų gyventojai pasitarę nusprendė kryžkelėje pastatyti paminklą knygnešiui Povilui Matulevičiui.

Ant betoninio postamento buvo užkeltas didžiulis laukų riedulys. Jo aukštis maždaug 3 metrai, plotis – 1,5 metro. Viršuje kreivėniškiai įmūrijo anksčiau minėtą lentą. Šalia paminklo paguldė Povilo Matulevičiaus tašytą akmenį, kuriame iškalė Gedimino stulpus. Šalia akmens pastatė iš Burdulių sodybos (P. Matulevičiaus gimtinės) parvežtus knygnešio kaltus girnų akmenis, sutvirtindami juos su paminklu metaliniu strypu.

1989 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės metinėms pagerbti Kreivėnų kaimo gyventojai prie šio paminklo pasodino tris ąžuoliukus: pirmam suteikė Romo Kalantos vardą, antram – Rainių miškelio kankinių, trečiam – Laisvės.

Ąžuoliukų sodinimo prie knygnešio paminklo Kreivėnų kaime protokolas:

„1989 metų vasario 16 d. Lietuvos Sąjūdžiui raginant pasodint ąžuoliukus Lietuvos Nepriklausomybės metinių garbei, Sigito Uzdilos, Kreivėnų kaimo gyventojo, paskatinti, apie 15.00 val. pas Kreivėnų kaimo seniūną susirinko: Julius Senda – seniūnas, Petras Staskevičius, Valentas Uzdila, Vitas Uzdila, sūnus Jono, bei Sigitas Uzdila. Vitas ir Sigitas Uzdilai atvyko čia kartu atsiveždami 3 ąžuoliukus, išsikasę iš Kreivėnų kaimo Staselio miško. Šie vyrai 71 metų Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo proga prie knygnešio paminklo juos ir pasodino:

– pirmą (kampe nuo Sendų ir Grigučių) – Uzdila Valentas,

– antrą (kampe nuo Gavienų ir Punsko pusės) – Petras Staskevičius,

– trečią (kampe nuo kelio I linijos Kreivėnų km. ir Šarkų) – Vitas Uzdila.

Kreivėnų kaimo seniūno pono Juliaus Sendos iniciatyva šiems ąžuoliukams buvo suteikti šie vardai:

– pirmam: „Romo Kalantos“ vardas,

– antram: „Rainių miškelio kankinių“ vardas,

– trečiam: „Laisvės“ vardas.

Tuo metu oro temperatūra buvo +1^oC, sniego nebuvo, o žemė nebuvo įšalus. Sodinimo metu užeidinėjo juodi debesys su sniegu, kur po pasodinimo pabaltino laukus.

Ąžuoliukus pasodinę visi nuskubėjom į namus žiūrėti TV laidos apie Pasaulio lietuvių šokių šventę, kuri vyko 1989 metais Kanadoje, kurią pirmą kartą transliavo Lietuvos TV.

Kreivėnai, 1989 m. vasario 16 d.

Protokolavo: Valentas Uzdila“

Po poros savaičių, kovo 25 d., ąžuoliukai buvo nežinomų asmenų nulaužti. Pirmas tai pastebėjo Kreivėnų kaimo seniūnas Julius Senda. Nuniokoti buvo Rainių miškelio kankinių ir Laisvės ąžuoliukai. Apie tai milicijai dėl aiškių priežasčių nepranešta. Tą pačią dieną Vitas Uzdila, Julius Senda ir Valentas Uzdila nuvažiavo į Staselio mišką ir iškasė du naujus ąžuoliukus. Juos atvežė prie paminklo, nulaužtus iškasė ir tose pačiose vietose pasodino naujus. Jiems talkino Antanas Kaluškevičius, Petras Kardauskas ir Petras Staskevičius.

Antras pasikėsinimas prieš šį paminklą įvyko 2011 m. birželio pabaigoje. Dingo prie paminklo stovėję knygnešio nukalti girnų akmenys. Apie šį įvykį buvo pranešta policijai. Po kelių savaičių tuometinio Punsko metrikacijos skyriaus darbuotojo Valento Uzdilos nuostabai gautas atsakymas, kuriame prokuratūra atsisakė tirti įvykį. Priežasties nenurodyta.

„Jeigu būtų rašte parašę, kad policija atsisako tirti įvykį dėl nedidelės padarytos žalos arba dėl to, kad neįmanoma išaiškinti vagystės kaltininkų, gal dar suprasčiau, – kalbėjo tada Valentas Uzdila. – O dabar… Gaila žodžių.