Mokslininkų žinia: šiandien laiko persukimas atrodo kaip pasenusi priemonė

Nors laikrodžių persukimas du kartus per metus daugeliui – jau įprasta rutina, mokslininkai vis dažniau abejoja, ar ji vis dar pagrįsta. Kiekvienąkart artėjant laikrodžių persukimui sustiprėja diskusijos, kad ši sistema pasenusi, nauda menka ir neatitinka to, ką šiandien žinome apie žmogaus biologinius ritmus.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto direktorė prof. dr. Žaneta Stasiškienė tikina, kad šiandien mokslo bendruomenėje vis aiškiau matyti tendencija, kad sezoninis laiko kaitaliojimas nebelaikomas itin naudingu sprendimu.

„Anksčiau jis daugiausia buvo siejamas su energijos taupymu, tačiau dabar vertinimas yra gerokai platesnis – atsižvelgiama ir į poveikį sveikatai, miegui, saugai bei žmogaus biologiniams ritmams.

Būtent todėl miego medicinos ir chronobiologijos žinovai vis dažniau pasisako už tai, kad laiko du kartus per metus nebesukinėtume. Jei būtų nuspręsta likti prie vieno režimo visus metus, mokslinėje literatūroje dažniau palaikomas nuolatinis standartinis, arba vadinamasis žiemos, laikas, nes jis geriau dera su natūraliu žmogaus cirkadiniu ritmu“, – sako Ž. Stasiškienė.

Svarbu suprasti, kad mokslininkai iš esmės kalba apie du skirtingus klausimus: ar pats persukimas yra žalingas, ir koks nuolatinis režimas būtų palankiausias, jei jo būtų atsisakyta.

„Dėl pirmojo klausimo šiandien jau yra gana stiprus sutarimas – ypač pavasarinis persukimas siejamas su trumpalaikiu neigiamu poveikiu miegui, budrumui, kai kuriems sveikatos rodikliams ir net didesniu avaringumo pavojumi, – teigia KTU profesorė.

– Todėl vertinant ne vien techninį energijos klausimą, bet ir žmonių gerovę, produktyvumą bei sveikatą, laiko persukimas šiandien labiau atrodo kaip pasenusi priemonė, o ne šiuolaikiškas tvarumo sprendimas“.

Nauda – per maža

KTU mokslininkė pastebi, kad tam tikrų įrodymų, kad laiko persukimas padėjo pasiekti iškeltus tikslus, pavyzdžiui, energijos taupymą ar ekonominę naudą, yra, tačiau jie nėra stiprūs ir dažniausiai rodo tik labai ribotą naudą.

„Istoriškai laiko persukimas buvo grindžiamas energijos taupymo logika, bet šiandienos ekonomikoje energiją vartoja ne tik apšvietimas. Didelę dalį sudaro šildymas, vėsinimas, informacinės technologijos, paslaugų sektorius, todėl bendras poveikis tapo daug mažesnis nei buvo tikėtasi“, – pažymi Ž. Stasiškienė.

Dalis tyrimų rodo, kad tam tikrais laikotarpiais ir tam tikrose šalyse gali būti šiek tiek mažesnis vakarinio apšvietimo poreikis, tačiau bendras metinis energijos sutaupymas dažniausiai yra labai mažas.

Kai kuriose analizėse, pasak KTU profesorės, jis vertinamas kaip statistiškai artimas nuliui. Be to, rezultatai priklauso nuo klimato, gyvensenos, pastatų energetinio veiksmingumo ir bendros energijos vartojimo struktūros.

„Dar daugiau – kai kuriais atvejais ilgesni šviesūs vakarai gali net padidinti energijos vartojimą, pavyzdžiui, dėl didesnio vėsinimo poreikio šiltuose regionuose.

Todėl šiandien būtų tikslu sakyti taip: laiko persukimas galbūt tam tikromis sąlygomis duoda menką teigiamą energinį poveikį, tačiau ši nauda paprastai yra per maža, kad atsvertų sveikatos, gerovės ir kasdienio ritmo trikdymo kaštus“, – tikina Ž. Stasiškienė.

Padėtį keičia technologinė pažanga

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl senasis argumentas už laiko persukimą šiandien silpnėja – technologijos. KTU profesorė pastebi, kad jei anksčiau buvo manoma, kad laikrodžio persukimas padės taupyti energiją, tai dabar tą patį tikslą galime pasiekti daug tiksliau ir veiksmingiau pasinaudodami technologijomis.

„Kalbame apie LED apšvietimą, judesio ir buvimo jutiklius, dienos šviesos daviklius, automatizuotą apšvietimo valdymą, išmanų pastatų energijos valdymą, saulės elektrines ir pažangias apkrovų valdymo sistemas. Tokie sprendimai leidžia taupyti energiją tiesiogiai ir tiksliai, nepriklausomai nuo to, ar laikrodis persuktas, ar ne“, – teigia Ž. Stasiškienė.

Anot jos, šiandien galima sakyti, kad technologinė pažanga iš esmės silpnina patį poreikį naudoti sezoninį laiko kaitaliojimą kaip energijos taupymo priemonę.

„Kitaip tariant, turime daug naujoviškesnių ir veiksmingesnių būdų mažinti energijos vartojimą nei laiko sukinėjimas“, – pažymi KTU mokslininkė.

Pavyzdžių yra ne vienas

Ž. Stasiškienė pasakoja, kad šalių pavyzdžių, kurios jau bandė panaikinti laiko persukimą, yra ne vienas. Dalis valstybių apskritai nebetaiko laiko kaitaliojimo, o kai kurios jo atsisakė per pastarąjį dešimtmetį. Tarp dažniau minimų pavyzdžių yra Azerbaidžanas, Iranas, Jordanija, Namibija, Samoa, Turkija ir Urugvajus.

„Vienas labiausiai aptariamų atvejų – Turkija. Nuo 2016-ųjų ši šalis atsisakė laiko kaitaliojimo ir liko prie nuolatinio vasaros laiko. Tyrimai rodo, kad bendras poveikis elektros vartojimui buvo labai mažas – iš esmės pasikeitė vartojimo pasiskirstymas per parą, bet neatsirado reikšmingo bendro energijos sutaupymo“, – sako KTU profesorė.

Taip pat dažnai minimas Jordanijos atvejis kaip pavyzdys, kad administraciškai pereiti prie vieno režimo tikrai įmanoma. Tačiau, pasak pašnekovės, tai savaime negarantuoja nei energetinės, nei socialinės naudos – labai daug priklauso nuo konkrečios šalies geografinės padėties, įpročių, darbo ir mokymosi grafikų.

„Europoje labai įdomus yra Portugalijos pavyzdys. 1992–1996 m. ji buvo pasirinkusi labiau „vasarišką“ režimą, tačiau vėliau jo atsisakė. Praktikoje išryškėjo tamsių rytų problema, kuri ypač neigiamai veikė vaikus, mokyklų darbą ir kasdienį ritmą.

Šis atvejis dažnai minimas kaip argumentas, kad nuolatinis vasaros laikas ne visada yra geriausias sprendimas, ypač jei jis nesiderina su geografine realybe“, – tikina Ž. Stasiškienė.

Stipresni argumentai – žiemos laikui

KTU profesorės nuomone, su vienu laiko režimu visus metus gyventi tikrai galėtume: sistema būtų paprastesnė, aiškesnė ir, tikėtina, palankesnė žmonių sveikatai nei dabartinis laiko persukimas du kartus per metus.

„Jei reikėtų rinktis, moksliniu požiūriu, kaip jau minėjau, stipresni argumentai šiandien yra už nuolatinį standartinį, t. y. žiemos, laiką. Priežastis gana paprasta: standartinis laikas yra artimesnis saulės laikui, todėl geriau sutampa su natūraliu šviesos ir tamsos ciklu bei žmogaus biologiniu laikrodžiu“, – pastebi Ž. Stasiškienė.

Tuo tarpu nuolatinis vasaros laikas, ypač šiauresnėse platumose, reikštų dar tamsesnius žiemos rytus. KTU profesorė atkreipia dėmesį, kad tai nepalanku nei vaikams ir paaugliams, nei rytines pamainas dirbantiems žmonėms, nei apskritai visuomenės ritmui.

„Žinoma, daliai žmonių vasaros laikas atrodo patrauklesnis dėl ilgesnių šviesių vakarų, tačiau jei remtumėmės ne vien patogumo jausmu, o būtent mokslu, šiandien solidesnė atrama yra nuolatiniam žiemos laikui“, – sako Ž. Stasiškienė.

Būtina lanksčiau rengti kasdienį ritmą

Mokslininkai dažnai kalba ir apie tai, kad reikėtų ne keisti laiką visai visuomenei, bet pritaikyti pačius darbo, mokymosi ir poilsio grafikus prie žmogaus biologijos bei natūralios šviesos. Kitaip tariant – problema sprendžiama ne laikrodžio rodyklėmis, o protingesniu tvarkaraščių planavimu.

„Mokslo bendruomenė skatina pagalvoti apie lankstesnes darbo pradžios valandas, hibridinį darbą, geresnį pamainų planavimą atsižvelgiant į žmonių chronotipą, didesnį dėmesį rytinei natūraliai šviesai ir miego higienai“, – teigia KTU profesorė.

Taip pat labai svarbi tema – vėlesnė paauglių pamokų mokyklose pradžia. Ž. Stasiškienė atkreipia dėmesį į tyrimus, kurie rodo, kad ankstyvos pamokos prastina miegą, budrumą ir mokymosi rezultatus, todėl rekomenduojama pamokas mokyklose pradėti vėliau.

„Taigi veiksmingesnė alternatyva už sezoninį laiko kaitaliojimą yra ne bandymas „pataisyti visuomenę“ per laikrodį, o institucijų gebėjimas lanksčiau rengti kasdienį ritmą“, – sako KTU Aplinkos inžinerijos instituto direktorė Ž. Stasiškienė.