Kovo 16 d. Žemaitijos nacionalinis parkas paminėjo Knygnešio dieną. 2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip neeilinę ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą. Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų. Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas, parašytas naudojantis lotyniško pagrindo abėcėle. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje (tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje),
nelegaliai gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje.
Vilkų kaimą, šiuo metu esantį Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje, puikiai žinojo knygnešiai. Prie kelio stovėjęs koplytstulpis knygnešiams buvo orientyras, kai jie iš Prūsijos čia atkeliaudavo. Šalia ir šaltinis, prie kurio, pasak kraštotyrininkės E. Ravickienės, būdavo molinis puodukas: vandeniui atsigerti, prakaitui nuplauti. Už koplytstulpio knygnešiai rasdavę keliuką į greta esančią knygnešių globėjų Bernotų sodybą: prisiglausti poilsiui, paslėpti knygas.
Senasis, knygnešių pamėgtas koplytstulpis, jau seniai sunyko. Sovietmečiu, 1983 m. plungiškiai Emilija ir Algirdas Mikulskiai pastatė kitą koplytstulpį. 2016 m. šaltinis paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu ir pavadintas Knygnešių šaltiniu, o buvusioje Bernotų sodyboje gyvena jauna, iniciatyvi Giedrės ir Pauliaus Klapatauskų šeima. Prie P. Klapatausko iniciatyvos sutvarkyti Knygnešių šaltinį ir koplytstulpį kovo 16 d., minint Knygnešio dieną, prisijungė Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai kartu su savanore iš Rumunijos: sutvarkė šaltinio aplinką, koplytstulpį, pašalino menkaverčius krūmus. Baigę darbus ragavo Giedrės ir Pauliaus Klapatauskų ūkyje „Vilkų kitokie sūriai“ pagamintą „Knygnešio“ užkandą.
