Gera atostogauti Lietuvoje. Nereikia ilgų skrydžių, vargingų ir sudėtingų kelionių – užtenka išvykti vos už kelių dešimčių ar šimtų kilometrų, kur laukia vis nauji įspūdžiai.
Čia surasime neaprėpiamą įvairovę
Nuo ramių ežerų pakrančių ir kvepiančių pušynų iki miestų, kuriuose senoji architektūra susipina su garbingos praeities aidais. Tokios atostogos tampa ne tik poilsiu, bet ir savo šaknų, papročių bei kultūros švente.
Iš Punsko išvykstame ankstyvą rytą. Automobilio ratai smagiai sukasi greitkeliu. Pro langą mirguliuoja dar nekirstų pajuodusių javų laukai. Prie perėjos niekas nestabdo. Po 45 minučių kelionės pasiekėme Marijampolę.
Pirma stotelė – P. Kriaučiūno biblioteka. Akimirkai sustojame prie paminklo Lietuvos partizanams. Jo forma imituoja plazdančias vėliavos kolonas arba skrendančius paukščius, tai tarsi laisvės ilgesio ir vilties skrydžio alegorija. Granitinės plokštės primena griežtą atminimo struktūrą.
Šis paminklas – tylus kvietimas prisiminti pasiaukojimą, drąsą ir ryžtą, kuriais pasižymėjo partizanai.
Prie bibliotekos fasado stovi paminklas poetui ir prozininkui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Jis atidengtas 1993 metais. Skulptūros autorius – Alfonsas Ambraziūnas, o architektas – Valentinas Medelis.
Skulptūra sukurta iš metalo, tiksliai perteikiančio rašytojo dvasinį pasaulį ir kūrybos šviesą. Metalo šaltumas čia nebuvo atsitiktinis – jis tarsi simbolizuoja kūrybos tvirtumą, sumanymų gyvybingumą ir amžinumą.
Vinco Mykolaičio-Putino kūryba, ypač jo romanas „Altorių šešėly“, palietė daugelio skaitytojų širdis – tai vienas iš pirmųjų lietuvių literatūros kūrinių, atvirai aprašęs XX a. pradžios kunigų pasaulį ir vidines žmogaus išgyvenimų dramas.
Prie bibliotekos aptinkame ne kartą matytą vietos „gyventoją“ – katiną. „Žinių katinas“, pastatytas viešosios bibliotekos vidiniame kiemelyje, kviečia domėtis, mokytis ir augti su bendruomene.
Jis simbolizuoja dvasinę kelionę: smalsumą, naujovių troškimą, atvirumą patirti, pažinti ir pamatyti daugiau negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio.
Užsukame ir į Butlerienės kačių kiemelį
Tai turbūt privatus kiemas, bet visiems atviri vartai leidžia pasigrožėti gausybe keramikinių, metalinių, medinių kačių skulptūrėlių.
Vykstame į Marijampolės geležinkelio stotį. Tai senas, tvarkingai atnaujintas pastatas, menantis XIX a., kai geležinkelis tapo svarbia miestą jungiančia gysla.
Pėsčiomis keliaujame pažiūrėti parodos „Lietuvos geležinkelių perlas: Marijampolės geležinkelio stoties keleivių rūmams – 100“.
Paroda įkurta po atviru dangumi J. Basanavičiaus aikštėje, kur susirenka praeiviai ir miesto svečiai. Tai vieta, kur istorija ir meno simboliai susilieja atvirame miesto gyvenimo kontekste.
Parodoje matome tarpukario architektūros šedevrą – keleivių rūmus, kuriuos suprojektavo E. A. Frykas. Paroda apima istorinius dokumentus, atvirukus, senus traukinių tvarkaraščius, aprangas, žibintus. Tai įtraukianti kelionė į geležinkelių atkūrimo laikotarpį ir stoties kasdienybę.
Marijampolės geležinkelio stotis yra reikšmingas Lietuvos geležinkelių istorijos taškas – tai pirmoji stotis nepriklausomoje Lietuvoje. Paroda leidžia iš naujo pažvelgti į statybų iššūkius, prabangą, atvirukų plitimą ir tarpukario visuomenės požiūrį į šią architektūros vietą.
Parodą galima lankyti bet kuriuo metu. Ji yra viena iš pirmųjų šimtmečio minėjimo sumanymų Marijampolėje.
Trumpą mūsų kelionę baigėme Marijampolės katedroje. Tai didingas neobarokinis pastatas su dviem bokštais. Viduje – ne tik puošnūs altoriai ir freskos, bet ir ypatingos atminimo vietos.
Čia ilsisi palaimintasis Jurgis Matulaitis, kuris savo gyvenimu ir darbu įkvėpė daugelį. Katedroje yra ir Seinų vyskupo Antano Karoso kapas. Tai dar vienas svarbus dvasininkas, nusipelnęs krašto religiniam ir kultūriniam gyvenimui.
Grįždami supratome – Marijampolė nėra tik geografinis taškas žemėlapyje. Tai miestas, kuriame dera istorija, kultūra, tikėjimas ir net žaismingas kasdienybės grožis.
Čia gali pamatyti ir rimtus paminklus, ir šypseną keliančias kates. Tai vieta, kur verta sugrįžti. Galbūt kitą kartą pavaikščiosime pėsčiomis, kad kiekvieną kampelį pažintume dar lėčiau ir atidžiau.
Ačiū. Įdomu paskaityti. Tik, kalbant apie kates, kurių skulptūrėlių ne šiaip sau pilna visame Marijampolės centre, galima patikslinti, kad jos buvo pačios mylimiausios ir labai globojamos Marijampolės įkūrėjos Pranciškos Ščiukaitės Butlerienės.