A. Lapinskas. Lietuvos lenkai stoja į kovą su lietuvių kalba (87)

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Maždaug prieš 20 metų pas tuometinį Vilniaus universiteto rektorių Rolandą Pavilionį užsuko įtakingų Lietuvos lenkų delegacija su prašymu: ar negalima būtų sumažinti studentams lenkams studijų reikalavimų, nes lenkų mokyklose gautos lietuvių kalbos žinios neleidžia jiems suprasti dėstomų dalykų. Į tai rektorius kategoriškai atsakė, kad universiteto lygio jis nežemins, o lenkams pasiūlė pakelti vidurinio mokslo, tiksliau lietuvių kalbos mokėjimo lygį.   

Kaip atsakė į šį protingą pasiūlymą Lietuvos lenkai? Niekaip. Tas lygis nekilo. Pagaliau Lietuvos valdžia 2011 metų Švietimo įstatymu nusprendė išlyginti abitūros lietuvių kalbos egzaminą visiems mūsų krašto abiturientams (prieš tai jis lenkams būdavo gerokai susilpnintas, atsižvelgiant į jų menkas žinias), kartu sulyginti šių pamokų skaičių su lietuviškų mokyklų, taip pat kelis dalykus dėstyti lietuviškai ir tokiu būdu pakelti tą lygį. Čia ir prasidėjo.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija kartu su lenkiškų mokyklų tėvų komitetais ėmėsi organizuoti lenkų moksleivių streikus. Kad būtų skambiau, ne prieš išlyginimą, bet „už lenkiškumą“. Paremti streiko į Lietuvą atlėkė Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, pagąsdinęs Lietuvą, kad „Lenkijos ir Lietuvos santykiai bus tokie geri, kokie geri bus Lietuvos valdžios santykiai su lenkų tautine mažuma“. Buvo nutarta sudaryti dvišalę komisiją Lietuvos lenkų švietimo problemoms spręsti.

Po kelių susitikimų Lenkijos delegacija… pabėgo iš Lietuvos, nepasirašiusi jokio bendro pareiškimo ir net neišgėrusi draugystės šampano taurės. Tokį skandalingą lenkų elgesį galima būtų paaiškinti tuo, kad lenkai tiesiog nerado prie ko prisikabinti, nes Lietuva atitiko ir net viršijo visus Lenkijos, o ir Europos  reikalaujamus normatyvus.   

Lenkams „atsikabinus“, aistros lyg ir nurimo. Tačiau prieš keletą savaičių, paskelbus lietuvių kalbos egzamino lenkams nepalankius rezultatus, Lietuvos lenkai vėl pakilo į kovą, ačiū Dievui ne streikais, bet viešai skelbiamomis nuomonėmis. Žinomas Lietuvos lenkų veikėjas Aleksandras Radčenka savo straipsnyje „Pyro sėkmė“ („Pyrrusowe sukcesy“) egzamino sulyginimą taip ir vadina „Pyro sėkme”, nes jis „priešingai deklaracijoms ir prielaidoms atves tik prie dar didesnio tautinių mažumų susvetimėjimo ir atstūmimo“. Nieko sau, negi geriau išmokę lietuvių kalbą lenkai dar labiau pyks ant Lietuvos?

Kadangi iš lenkų abiturientų valstybinį lietuvių kalbos egzaminą išlaikė 80,74 proc. (pernai 87,87 proc., lietuvių abiturientų atitinkamai 89,5 proc. ir 89,9 proc.), anot autoriaus, tai reikštų, kad penktadalis lenkų abiturientų neįstos į universitetus. Kadangi Lietuvos lenkai užima priešpaskutinę vietą pagal aukštąjį išsilavinimą (po jų tik romai), tai suduos „stiprų smūgį lenkų ateičiai“.

O laikraštis „Kurier Wilenski“ jo redaktoriaus lūpomis dar pagąsdina, kad dėl tokių rezultatų dalis lenkų vaikų tėvų ims mąstyti, kurią mokyklą rinktis jų vaikams, lenkišką ar lietuvišką?    

A. Radčenka aiškina, kad 2011 metų švietimo įstatymo priėmimas buvo stumiamas “buldozeriu”, pažeidžiant Konstituciją ir be reikiamo perėjimo laikotarpio. Visa tai yra melas, teisininkui A.Radčenkai, dirbančiam Vyriausybės kanceliarijoje taip fantazuoti nederėtų. O jo plėtojamos idėjos apie būtiną pozityvią diskriminaciją lenkams, jiems siūlant lengvesnius egzaminus mokykloje ir universitete, gali atnešti priešingų rezultatų nei tikina jų autorius.            

Jo manymu, reikia sudaryti sąlygas, kad mažumos turėtų tokias pačias išsilavinimo galimybes, kaip ir likusi visuomenės dalis. Bet juk tam reikėtų tik išlaikyti reikiamus egzaminus nors tuo pačiu lygiu kaip lietuviai. Negi esant vienodiems rezultatams, lenkas iš studijų būtų pašalintas vien dėl to, kad jis lenkas? To Lietuvoje niekad nebuvo ir nėra.

Išsilavinę, nors ir lengvatiniu būdu lenkai esą taps pavyzdžiu savo bendruomenei. Kažin. Žinodami, kad vienu ar kitu reikalu žmones konsultuos lenkai teisininkai ar gydytojai, tiek lenkai, tiek lietuviai galėtų turėti pagrįstų įtarimų dėl jų kvalifikacijos ir kalbos mokėjimo, nes jie juk bus laikę lengvatinius egzaminus. Gali tuomet atsitikti taip, kad tokie “specialistai” dėl savo kvalifikacijos visuomenėje (taip pat ir lenkų) bus vadinami jau beveik užmirštu šunadvokačio ar šundaktario vardu. Tautinei bendrijai tai garbės nedarys.

Tokiu būdu rektoriaus R. Pavilionio mintis, kad nuolaidų dėl lyties, rasės ar tautinės kilmės nei priimant, nei baigiant universitetą negali būti, aktuali ir dabar. Vienintelis tinkamas kelias – įvesti vienodus standartus, pasiekti reikiamą lygį visose Lietuvos mokyklose. 

Pats A. Radčenka pateikia pavyzdžių, kai lenkų mokykloms nereikia jokių išimčių ar lengvatų. A .Mickevičiaus ir Jono Pauliaus gimnazijose, valstybinį lietuvių kalbos egzaminą išlaikė per 90 proc. abiturientų, tai aukščiau nei visos šalies vidurkis. Jį numuša rajonų mokyklos. Pvz., Šalčininkų rajone lietuvių kalbos egzamino neišlaikė apie 30 proc. lenkiškų mokyklų mokinių.

Beje, lenkiškas kaimo mokyklas lenkų politikai laiko dideliu savo laimėjimu. Tačiau be kokybės ir ypač lietuvių kalbos pagerinimo, vėlgi A. Radčenkos žodžiais tai bus Pyro pergalė, nes po kelerių metų Vilniaus ir Šalčininkų rajone kiekvienas kaimas turės po lenkišką gimnaziją, tačiau be universitetų absolventų…

O ką apie Lietuvos lenkų švietimą kalba žinoma Lenkijos lietuvių žurnalistė Živilė Makauskienė, galinti pažvelgti ir iš Lenkijos patirties pozicijų? Anot jos, „Kai kurių Lietuvos lenkų organizacijų veikėjų skleidžiamos kalbos, esą moksliškai patvirtinta, jog tautinės mažumos atstovai niekada neišmoks taip gerai valstybinės kalbos, kad galėtų lygiuotis su valstybinės tautos atstovais, todėl ir Lietuvos lenkų moksleiviams negalima kelti tokių pačių reikalavimų kaip lietuvių vaikams, Punsko Kovo 11-osios licėjuje kelia juoką“.

Lenkijoje valstybinė kalba, jos mokėjimas ar mokymasis niekada nebuvo derybų objektas – nei su kuria nors valstybėje gyvenančia tautine ar religine bendruomene, nei su kuria nors kaimyne valstybe. Valstybinės lenkų kalbos mokymo programa yra vienoda visiems Lenkijos moksleiviams nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės ar religijos, nesvarbu, kokiose mokyklose jie mokosi. Niekada nebuvo net svarstymų suteikti kuriai nors tautinei mažumai lengvatų.

Seinų „Žiburio“ mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Irenos Gasparavičiūtės nuomone, „Lenkijoje visiems akivaizdu, kad norint gyventi ir dirbti savo valstybėje ką jau ką, o valstybinę kalbą reikia mokėti gerai. Mūsų mokiniai iš lenkų kalbos gauna aukščiausius balus ir nesiskundžia tuo, kad neturi nuolaidų ar kad nežiūrima pro pirštus į jų daromas klaidas. Priešingu atveju jie nesijaustų lygiaverčiais, jaustųsi prastesni nei lenkai“.

Pabaigai keli siūlymai A. Radčenkai ir kitiems aktyviems Lietuvos lenkams. Nacionalinio egzaminų centro direktorės Saulės Vingelienės nuomone, šiųmečiai rezultatai atsirado dėl gerokai prastesnio kontingento, todėl daryti išvadas, tuo labiau politines apie lenkams kenkiantį blogą įstatymą ir tautinių mažumų atstūmimą nėra pagrindo. Tokie žodžiai kaip tik įkvėps Lietuvos lenkų „kovotojus“, taip pat Lenkijos valdžios atstovus vėl ir vėl kalbėti apie Lietuvos lenkų persekiojimą, nors esmė čia tik lietuvių kalbos gramatikos išmokimas.

Ir dar. Lenkijos lietuviškų mokyklų pradinėse klasėse lenkų kalbos pamokų yra netgi daugiau už lietuvių, todėl jau baigdami pradinę vaikai žino gramatiką, gali kalbėti ir skaityti lenkiškai.  Lietuvoje lenkų pradinėse klasėse jokiu suvienodinimu nekvepia (nors tai gali padaryti pačios mokyklos), čia pirmoje klasėje lietuvių kalbos pamokų tėra tik dvi, kai lietuviškose mokyklose aštuonios (lenkų kalbos – septynios). Aišku, kad vyresnėse klasėse lenkai tik vejasi lietuvius ir niekaip nepasiveja iki pat abitūros.

Prieš keletą metų kalbėjausi su Baltarusijos Gardino mokyklos lenkų mokoma kalba (vienos iš dviejų pusei milijono Baltarusijos lenkų) direktore. Išgirdusi iš manęs, kad Lietuvos lenkų mokyklose valstybinei kalbai taikomi susilpninti reikalavimai, ji tiesiog pasibaisėjo: jei taip būtų pas mus, niekas neleistų vaikų į tokią mokyklą!

Kaip tik ir pagalvojau: ar ateis toks laikas, kai Lietuvos lenkai sužinoję, kad vienoje ar kitoje lenkiškoje mokykloje lietuvių kalbos mokymas neprilygsta lietuviškoms mokykloms, tuojau pat atsiimtų iš jos vaiką, nes tokioje mokykloje vaiko ateičiai būtų suduotas nepataisomas smūgis. Bet kol kas viskas vyksta atvirkščiai: lenkai tėvai protestuoja prieš suvienodintą, t.y. pagerintą lietuvių kalbos mokymą. Negi apie vaiko ateičiai atnešamą žalą jiems niekas nepaaiškina?