B. Rastenytė. Iš „Afroditės kuoduko“ (0)

Beatričė Rastenytė. | Asmeninė nuotr.

Kleopatra eina per dykumas. Spiritistinis seansas 

Laska išgyveno vidurinįjį amžių. Ir niekaip negalėjo suprasti, – kur paslėpta Choščėjaus adata. Kai Laska paklausė Cezarijaus, kuriame mieste jis norėtų numirti, jis pasakė, kad Paryžiuj, nes ten įdomiau. Laska gulėdama vandeny ištarė, kad ji kartą Getai rašiusi, jog filmą „Mirusių poetų draugija“ ji kažkodėl įsivaizdavo kaip susirinkusių poetų dvasias per spiritistinį seansą, o Geta jai atrašė, kad tas filmas anaiptol ne apie tai. Laska paklausė Cezarijaus, ar jis tiki poetų rojumi, kol šis galutinai susierzino, įsiuto ir pareiškė, kad nenori galvoti apie mirtį ir kad gali išbandyti spiritistinį seansą per Naujuosius metus ir ji galėsianti išsiaiškinti, ar jis jos nepaliks. Ma jai pasakojo, kad jaunystėje ji dalyvavo spiritistiniame seanse. Kad tikrai judėjo porcelianinė lėkštutė ir kad taip ji sužinojusi, kas bus jos vyras. Ir kad jausdavosi labai blogai, nes, matyt, viskas eidavo per ją.

Laskos galvoje sukosi dvi mintys: kad du svarbiausi žmogaus instinktai yra valgyti ir mylėtis. Bet vis dėlto gal ne? Bet tikriausiai – šiek tiek taip. Laska nusprendė, kad Tarvis ją laiko lesbiete. Ir Laskai buvo tuščia, nors jis turėjo kažkokią linksmą gyvybingą energetiką. Argi būtų Laska išėjus per dykumas šitiek metų? Ką galvojo gražuolė Kleopatra eidama basa per dykumas? Įamžinta nežinomo dailininko? Kad bus nužudyta? Laską pribloškė jos grožis. Jos trumpos juodos garbanos, juodos akys, ruda oda, tiesi nosis, tobulai proporcingas veidas. Tokių gražuolių Laska apskritai šiame pasaulyje nebuvo mačiusi. Ji buvo ideali ir jai nuostabiai derėjo žalios gyvatėlės diadema ant kaktos. Ką ji mąsto? Ką mąstė Kleopatra? Ma, pareiškė, kad jai su Geta farinkt. Kodėl ji tai nusprendė? Kleopatra buvo karalienė, bet ji buvo mergaitiška, tik viską išdavė jos akys. Faraonų idealumas. Taip, tokio grožio pasaulyje daugiau nebėra. Atrodė, kad ji nuostabiai ideali, proporcinga, liauna, mergaitė, eina basa per dykumas, mergina, nuo kurios priklausė valstybės likimas. Cezaris ir Markas Antonijus jai patikėjo tokį likimą. Kokias galias turėjo ši ideali gražuolė? Ši vaikiško grožio moteris. Kaip jie jos nesudraskė iš pavydo? Laskai buvo nesuvokiamas tas faktas, nes šiais laikais tai būtų neįmanoma. Ar ji mylėjo Cezarį? Marką Antonijų? Sprendžiant iš likusių dokumentų – taip. Laska pridėjo du pirštus prie kaktos. Ką jautė jie jai? Ji mirė anksčiau? Kai pilnas miestas buvo jaunų kurtizanių. O ji turėjo sugerti nuodus. Ne, Cezaris mirė anksčiau. Ji meldėsi už jį. Tačiau savo vilos Romoje jis jai nepaliko, ji grįžo į Tėvynę, kur galėjo nešioti karalienės diademas, anot knygų. Laska priglaudė Lesą, sunerimusią, laiką, šiaurietišką, kuri negalėjo ilgai ištverti šaltyje, bet mylėjo sniegą. Jos pirmas sniegas gyvenime. Laska žinojo, kad visada privalo Lesai ištarti – myliu. Laska buvo aukščiau. Buvo Kūčios. Ir, pakeliui namo, benamis įėjo nakvoti prie šiukšlių konteinerio.

Pabėgimas

Juodi banguoti trumpi, vos siekiantys pečius plaukai, susukti stambiomis garbanomis, švelniai rožinė su petnešėlėmis suknelė. Be gėlių. Ne, tai ne ta mergaitė su gėlėmis, nors jos visos panašios. Plonytė figūrėlė. Juodos akys. Tobuli veido bruožai – Kleopatra piešinyje, V a. per. Kr. Dabar XXI a. po Kr. Laska turi Kleopatros suknelę – šviesiai rožinę, apgludusią, su petnešėlėmis, nupirkta magistro diplomo atsiėmimo proga. Ji šiek tiek į ją panaši. Plonytė figūrėlė, veidas ovalo formos, juodos akys. Kur eina Kleopatra? Kleopatra liūdnomis akimis? Ji mąsto, ji iš išorės kaip lėlė, bet jos vidus kaip sunkusis metalas. Kleopatra – mergaitė. Graži. Jos visos be batų.

Laska stovėjo ant balto marmuro savo mažomis pėdomis, vilkosi baltą šilką. Pabėgimas. Ji buvo laiminga, ji viską paliko, visus nedraugus. Važinėjo baltos brangios mašinos, ir Cezarijus atvažiavo taip pat, nors ji norėjo nuo visko pabėgti, nuo Vilniaus, kuriame nebuvo nė vieno žmogaus. Ji jautė, kad yra. Muzika už lango. Kaip ji visus papiktino savo brangiais viešbučiais. Nes ją labai įžeidė, kas jos gali nusipirkti kokį pigų būstą. Ne, mąstė Laska. To – nebus. Aš taip nenoriu, gana! Užtenka, kad jie mano elitą stumia į žemiausią socialinį sluoksnį. Ir to nebuvo. Specialiai išsirinko kiek įmanoma brangesnį, buvo likęs tik vienas – visų brangiausias, viešbutį miesto centre, marmuras, ta būsena – marmuras, kuris išsilaiko ilgiausiai? Ji vaikščiojo basa su baltu peniuaru ir džemperiu su gitaromis ir gėrėjosi minimalizmu, preciziška tvarka ir gerais paveikslais. Marmurinis angeliukas. Marmuras. Baltas marmuras. Esu. Stoviu savo baltomis mažomis pėdomis. Tai ir yra svarbiausia – esu. Išjaučiu. Jaučiu marmurą. Kleopatros istorija. Anot istorijos, ji turėjo dvi meiles – Cezarį ir Marką Antonijų. Jie ją mylėjo? Cezarį nužudė, Markas Antonijus vos nenusižudė, sužinojęs, kad Kleopatra nusižudė, nors tai buvo melas. Tiesa, vedė jis Oktavianą. Ką reiškė jiems ši moteris? Ar žudytųsi jie dėl tavęs? Dėl manęs? O gal istorija viską meluoja?

Šopenas. Noktiurnas nr. 28

Buvo begalinis karštis. Laska stovėjo tarp medžių. Staiga pasijuto viena, vienintelė pasaulyje. Tik girdėjo Lesos alsavimą – pasisuko – Lesa žiūrėjo į ją ir laukė. Kiekviena muzika turi savo nuotaiką. Bethovenas jai asocijavosi su beskubančiomis mašinomis ir kunkuliuojančia miesto energija. Šį pavasarį lakštingalos kurį laiką negyveno po langais. Kartą ji klausėsi, kaip penktadienio vakarą iki paryčių zujo mašinos. Uždarė langą. Šopenas – ji staiga prisiminė paveikslą – Berlynas. Tuščias asketiškas šviesus kambarys. Vienu momentu Šopeno muzika jai asocijavosi su suknelėmis. Dabar su palaiminga išvaduojančia naktimi. Su savo vidinėmis erdvėmis ir Šopeno gatvės namais, kurie kėlė nostalgiją, kaip visi XIX a. namai. Meilės gatvė – ten, kur yra du tikri meilužiai: blausi šešėliuota vakarų saulė, medvilnės ir satino rytas ir tai, kai viską paslepi, nieko neįleidi. Laska kažkada nebuvo žinojusi, kad Šopeno gatvė Vilniuje pavadinta alaus gamintojo atminimui. Viskas jai atrodė kaip po atominio karo, saulės sprogimo. Vietiniame prekybos centre stvovėjo žaislų traukimo aparatas ir nebuvo nė gyvos dvasios. Ką tik buvo pasibaigęs didžiulis karštis, kuris blokiniuose namuose buvo siaubingas. Mašinos važiavo lėtai „Akropolio“ magistralėmis ir Laska prisiminė, kaip kartą matė jų virtinę, bevažiuojančią naktį iš ten. Pripučiama didelė geltona šypsena vinguriavo vėjyje ir lijo lietus. Liūdna. Lesa klausėsi balkone. Laska jautėsi kaip po katastrofos. Ji meldėsi lietui – šiandien lietus.

Imidžas

Ilija Laskai pareiškė, kad Laska, kaip rašytoja, turėtų skirti daug dėmesio imidžui. Bet esmė ta, kad jai to imidžo visi labai pavydėjo. Čekiai, čekiai, čekiai, sučiauškėjo užsimiršusi Laska, kadangi artėjo Kalėdos. Suradai parduotuvę? – sarkastiškai paklausė Cezarijus. Taip. Turiu rūpintis imidžu. Aš rašytoja. Susisegusi plaukus į kriauklę ir vilkėdama baltą paltelį bei avėdama smėlio spalvos kremines gipiūrines basutes, tas paltelis visiems darė labai didelį įspūdį, Iva jį apibūdino kaip labai aristokratišką, ji su kuprine nešė parduoti filosofines knygas, nes jas Lilibilio valstybė paliko be pajamų, ir eidamos pro šv. Kotrynos bažnyčią jos su ma aptarinėjo, kad žmonės Lilibilyje labai turtingi. Kad ta moteris su brangiai batais galėtų būti muzikantė.  Šopenas ir nachui nachui,  juokėsi Laska, prisiminusi filmą „Mergaitė ir katinas“. Laskos kaimynų parazitinis žodis buvo nachui. Nachui, nachui keikėsi jie ištisai. Taigi nachui, nachui, ir tik tos preciziškos valandos, kai pabėgi nuo jų, elegantiškai apsirengusi, sėdi į taksi ir išvažiuoji į knygos pristatymą.

Mūsų erdvės

Ore tvyrojo sukaustyta baimė. Laska nebejuto jų bendros erdvės. Tai buvo šviesa. Tai buvo saulė. Tai buvo vakaras. Ji negalėjo atsikratyti baimės. Ji taip norėjo atsidurti tarytum Prahoje, – kur geri rūbai ir šviesa, teatrai, koncertų salės, knygų pristatymai, kavinės. Stovėdama skudurynuose prie naujo brangaus rafinuoto daikto  ji pajusdavo tas erdves, viskas gerai, tai ne karas. Tai buvo tos erdvės, kuriose ji slėpėsi ir kuriose ji buvo tikrasis jos aš. Visuose Venecijos karnavaluose ji buvo pasislėpusi po kaukėmis. Kaukė – kokia gili jos semantika! Kokią daugybę ji jų turėjo ir visos buvo panašios į ją. Kai nušvisdavo jos erdvės, tai buvo ji, jos siela. Siela, kurią jis mylėjo. Genijai ir piktavaliai. Visi tie Afroditės kuodukai, kuriuos piktavaliai atima. Laska net neįtarė, kad šitokias aistras sukels jos kūnas. Ji? Kūnas? Juk ne gipiūrinis liemenukas? Gipiūras, kuris, pasirodo, yra vintažas, kurį kažkada galėjo įpirkti tik kurtizanės ir karalienės. Juk ne kūnas? Ne liemenukas? Meilė? Talentas? Lesa nešiojo po kambarį jos safyro spalvos apatinį trikotažą. Meilė? Kūnas? Talentas?

Marė ir Zosė. Ducks in the garden

Kartą seniai Laskai ma nupirko dvi medines antis. „Mandarinines“, – anot Feng Shui, labai padeda antrai pusei susirasti. Atėjo Renata į svečius ir sako: „Kas čia per Marė ir Zosė“? Laska atsakė: „Čia ne Marė, čia Jis. Nupirko man, kad draugą susirasčiau…“ Ir abi pradėjo kvatotis. Nuėjo į „Akropolį“ ir nusipirko gražią knygutę, rausvą, su gražiomis mergaitėmis. Gražiai iliustruotą – „Kamasutra“. Pardavėja žvelgė į Laską inkvizitorės akimis. Liaunais mergaitiškais pirštais vartė ją ir apžiūrinėjo gražias iliustracijas. Įrišo į baltą kaspiną ir – padovanojo jam.

Žinai, kartą einant Gedimino prospektu pasakė Renata, – tavo vyras dar visai mažas. Kaip tai? – paklausė Laska. Jam dar labai nedaug metų. Bet jis yra tavo vyras.

Šiandien skrido porelė laukinių ančių. Laukiniai paukščiai man labiau patinka, negu ducks in the garden.

The best class

Laska nusipirko šviesiai šaltos rožinės spalvos palaidinukę, „Armani“ džinsus. Iš kur tos uogų dėmės ant mano palaidinukės? Ji buvo nustebusi atsikėlusi iš ryto. Ji vėl jautėsi the best class. Iš gerų namų. Palaidinukė nebuvo brangi, bet jai tiko, ji jautėsi švelni, maža, smulki ir dabar jau trumpais šilkiniais plonais plaukais iki pečių, jos gražios storos ilgos garbanos jau buvo dingusios. Ir vis tiek, kai, nors truputį atsigaudavo, būdavo graži, staiga sukeldavo patologinį pavydą. Žemo socialinio sluoksnio išbujojusios kaimynės spoksodavo į ją su pykčiu, į jos kuoduką, palaidinukę ir džinsus. Kaip įvardyti šį jausmą, kurį staiga pametė? Ji viduje turėjo paslaptį. Turbūt tai, kad vakare ateis jis. Pas savo baby? Kad lauks pasiimti jos mašina? Ar tai buvo pinigai, kurie gulėjo sąskaitoje? Tai buvo jos nuosavybė. Jos kūnas ir jos siela. Ji prisilietė prie jo veido, prie skruosto, rodydama jam nuotolį ir būdama arti. Atsegė jam apykaklę. Lietūs. Tai vis lietūs. Ji visada sakydavo jam – ne, ne, ne ir suvalgydavo Komuniją.

Mano kakadu

Šią vasarą Laska norėjo nusipirkti papūgas – kakadu. Stovėjo „Kikoje“ ir žiūrėjo – jos buvo trys, su kuodais ant galvų, skirtingų spalvų – žalia, mėlyna ir geltona. Norėjo parsinešti į namus ir laikyti jas narve savo kambary. Jų čiulbėjimas sukurtų amžinos vasaros įvaizdį, jūrą ir saulę, rojaus sodą. Kai jos nusibostų, ji jas uždengtų. Joms nebūtų liūdna. Grįžusi namo, prie durų ji išgirdo paukštelių čiulbėjimą. Mano kakadu. Tai tos kakadu, kurias uždengi uždangalu, kad sėdėtų tamsoje ir iš ryto nežadintų, joms pakabintas veidrodėlis, jos turi būti kelios, kad nebūtų nuobodu. Tai devyniolikto amžiaus namų prieblanda. Jas puikiai galima suvaidinti, atvaizduojant jų skiauterę. Laska žiūrėjo į savo šešėlį – ir jis jai buvo gražus, kartu su ja viską darė ir ji norėjau turėti jo reljefą. Žiūrėjo į kaktos, akių, skruostikaulių, ovalo iškirpimą, blakstienas.

Inosence and saint. Gegužės sniegas

Jis yra inocense and saint. Laskai atrodė, kad kažką veikiančioms moterims – rašančioms, gražioms, elegantiškoms, protingoms – gerai, kai jas saugo vyras, nes tada jos lieka nors su plaukais ant galvos. Šiandien jis yra inosence and saint. Mano aš. Aš. Aš ir mažesnis aš. Mano saldus pabėgime. Akimirką Laska pasijuto kaip kanarėlė narve, o tikriausiai norėjo pasijausti wild. „Išlaisvink savyje žvėrį“,  skelbė reklama.
Love me twice.

Pirmas kartas

Laska jam pasakė: o tu jau solidaus amžiaus, nors, tiksliau, turėjo sakyti: tu jau brandaus amžiaus. Klausyk, Laska, – tarė jis jai ir prispaudė ją prie durų.

Nurenk mane, – tyliai pasakė jam Laska. Jai buvo įdomu, nepažinta, nežinoma, koks tai bus jausmas. Ji vilkėjo juodą, apgludusį kūną švarkelį, bordo gipiūrinę palaidinukę ir juodas siauras klasikines kelnes. Jis nuvilko jai švarkelį. Tai buvo pirmas kartas jos gyvenime. Ji vėl pasijuto the best class. Ji staiga suvokė, kaip gali vyras nuvilkti moteriai švarkelį. Jis tai padarė išieškotai, instinktyviai? Tačiau tai, kaip jis nuvilko siaurą, paprastą „H ir M“ švarkelį, leido jai pasijusti ypatinga, rafinuota, brangia. Ji pajuto, kokia yra smulki, geidžiama ir moteris. Jis švelniai vilko nuo jos bordo gipiūrinę palaidinukę. Tai buvo pirmas kartas jos gyvenime. Ji vis dėlto buvo apstulbusi, kad nežinojo, iki šiol nežinojo, kaip galima nurengti moterį ir kaip galima tada pasijusti. Atsidūrusi lovoje, ji jautė jo rankas ant nugaros ir stipriai atlošta, ir paklususi jo rankoms, ji pajuto būtį.

Devynioliktas amžius. Šiandien

Kartais Laska ilgėjosi to vadinamojo devyniolikto amžiaus, kaip tą jausmą ir būseną mintyse ji vadino. Tai buvo keistas, paslaptingas, paskendęs saulės šešėliuose jausmas, tai buvo paslaptingi seni miestų mūrai, namai ir riboženkliai ir šventos vietos, tai buvo mylimieji ir jaunystė, pabėgimai iš pamokų ir žiūrėjimas filmų „Reqtaim“, „Modernistai“ ir kitų apie devynioliktą amžių, tai buvo gėlės ir pasivaikščiojimai Žvėryno rajone ir Vingio parke, tai buvo šortai, trumpi sijonai, plaukų kriauklės, afroditės kuodukai ir  liaunas kūnas, tai buvo paslaptingas jausmas, kodas, kurį ji atpažindavo visada. Ji bandė slėptis toje erdvėje. Bet yra šiandien. Švytinti ir laiminga. Ji buvo švytinti ir laiminga. The houses we don‘t live, I feel passion, desire. There is so borring without you. / Pastatai, kuriuose mes negyvename, aš jaučiu aistrą, ten taip nuobodu be tavęs.