Nyderlandų kultūros impresijos

Dailininkę Gaivą Paprastąją kalbina Beatričė Rastenytė

– Esi pradėjusi savarankiškai vykdyti projektą „Nyderlandų kultūros impresijos“, apie kurio eigą nuolat parašai savo tinklaraštyje „Kriaušių metas“. Tai, ką ruošiesi netrukus parodyti Kaune, yra šios veiklos tąsa?

– 2016 m. kovo 16 d. 17 val. M. K.Čiurlionio galerijos Muzikos salėje įvyks nemokama paskaita apie Olandijos galerijas, autorius, tendencijas – apie Olandijos meno rinką. Naujų savo  paveikslų parodą „Dienoraščiai ateičiai“ atvežiau irgi:  ji bus atidaryta 2016 m. kovo 18 d. 17 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje ir veiks iki balandžio 25 dienos.

Kaip iš seno kapitalistinėje šalyje, Olandijoje tiek autorių, tiek jo kūrybą geriausiai apibūdina, ar jis perkamas ir kiek už jo darbus mokama. Galerijos nesiūlo to, ko negalės parduoti, kas neturi paklausos… O kas perkama, kokie yra visuomenės poreikiai šioje plotmėje? Olandijoje į viską, taip pat į meno kūrinio įsigijimą, žiūrima kaip į finansinę investiciją ir yra tikimasi, kad jos vertė augs… Galerijų labiausiai branginamas turtas yra jų pirkėjų ir besidominčiųjų sąrašas – ne kitaip turbūt jau yra ir Lietuvoje…

Kai prieš keletą metų ėmiau eksponuoti Lietuvoje savo tapybos darbus, pastebėjau, jog didelė dalis mano žiūrovų susidomėjimo skiriama Olandijai – iš kokio konteksto aš ir mano darbai ateinam, koks gyvenimas tenai vyksta, kaip reikėtų bendrą vaizdą įsivaizduoti… Todėl po truputį imu ne tik pati meną kurti, bet ir dairytis aplinkui, kad atvažiavusi galėčiau plačiau papasakoti, parodyti, kas vyksta Olandijoje – paėmiau į rankas kamerą, kuri, laimei, didele dalimi veikia automatiškai, nes į profesionalius filmuotojus nepretenduoju. Ji įgalina mane užfiksuoti bendrą vaizdą, geriausius įspūdžius, figūruoja kaip vaizdinio dienoraščio rašiklis…  Todėl savo pastebėjimus, išvadas, spėjimus ateičiai paskaitoje galiu pailiustruoti ir vaizdine medžiaga: pirmas videoreportažas – iš gana tradicinio visais atžvilgiais galerijų susibūrimo (dalyvavo 125 galerijos) Pictura Antiquairs Nationaal (PAN) Amsterdame pereitų metų pabaigoje, antra dalis – impresijos iš šiuolaikinio meno renginio, konceptualesnio, taip pat ir jauną talentą propaguojančio Amsterdam Art Weekend, vykusio tuo pat metu.

 

 

Kalba eis ne tik apie tapybą ar skulptūrą, bet ir fotografiją, dizainą, įvairius tarpinius variantus. Meno projektai, kuriuos iš viso neaišku, kam priskirti, irgi neliks be dėmesio – taigi manau galėsianti gana išsamiai apžvelgti Olandijos meno rinkos panoramą ir sudominti ja galerijų darbuotojus bei renginių kuratorius, menininkus ir meno kritikus, kolekcionierius, meno parodų lankytojus – žodžiu, tuos, kam aktualu ir įdomu, kas menopasaulyje vyksta.

 

 

O ir pačiai man  įdomu bandyti apibendrinti, kuo Olandija ir Lietuva kaip meno rinkos panašios, kaip apskritai tampama perkamu autoriumi, kaip į meno rinką sėkmingai įeinama… Norisi ir pasvajoti, jog kada nors panašią paskaitą galėsiu paskaityti Olandijoje apie lietuvių šiandieninį meną, galerijas, autorius, rinkos galimybes… Šiuo metu apie olandus visais šiais aspektais žinau daugiau, nes ten gyvenu, yra daugiau galimybių lankytis, domėtis.

 

 

– Šį kartą ir prieš parodą ruošiesi skaityti paskaitą. Ar galėtum trumpai apie ją papasakoti?

–Tai bus trumpa paskaita apie Olandijos madą, parodysiu filmuotos medžiagos iš parodos „Odė Olandijos madai“ (Haga, Gemeentemuseum) – paroda jau savaime buvo labai graži, jos organizatoriai idealiai išnaudojo esamų muziejaus erdvių specifiką – kiekviena salė kitokia tiek tema ir laikotarpiu, tiek koloritu… O ir pats principas – pastoviai rodyti, kreipti dėmesį į tai, kuo teisėtai galima didžiuotis, kokios yra stipriosios pusės, kokias linijas galima sėkmingai tęsti, yra vertas dėmesio ir nusižiūrėjimo. Olandijoje beveik neišgirsi, kad kas viešai kritikuotų save kaip naciją, jos istoriją, pasiekimus. O tai, ką girdi pastoviai, tai „Hollands glory“ – mėgstama apie savo šlovę pašnekėti, ja pasigirti. Ir į naudą šaliai, tautai, piliečiams. Nevisavertiškumo komplekso ieškok kiek nori – nerasi…

 

 

Aš pati sulyg kiekviena sekančia paroda, renginiu, atvažiavimu į Lietuvą tęsiu pokalbį nuo ten, kur paskutinį kartą baigiau. Rodau, pasakoju tai, kuo gyvenu, kas mane žavi, uždega, ką sužinau – visada norisi pasidalyti ir su kitais, kurie tokios galimybės neturi, arba laiko nuvažiuoti, pažiūrėti patiems…

Iš profesijos būdama dailininkė rūbų modeliuotoja, norėdama daugiau apie olandišką rūbų madą papasakoti, aš savo filmuotą medžiagą dar praplėčiau nuotraukomis, prikaišiojau kaip razinų į šventinį pyragą… Kažkada mada buvo tai, kas nešiojama, gal daugiau per šventes, o dabar kostiumai yra kaip meno kūriniai, netgi su dizaino objektais nelabai ką bendra turi, originalūs, vienetiniai. Todėl muziejus juos ir kolekcionuoja.

 

 

Man dar besimokant St. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar J. Vienožinskio aukštesnioji dailės mokykla) yra tekę organizuoti mūsų kurtų rūbų demonstracijas, skaityti paskaitas apie madas, ne tik saviems, bet ir studentų, dirbančiųjų ir net „Žinijos“ draugijos auditorijoms… Paskui laikai keitėsi, visa tai nuėjo į praeitį… O taip neturėtų būti. Iš praeities reikia su savimi visada pasiimti tai, kas joje buvo geriausia, nepamiršti, neapleisti, jei norima turėti, kuo didžiuotis, turėti įkvėpimo ateities veiklai – tokia iš tikro yra ir mano tapybos darbų parodos tema.

– Kaip pristatytum savo parodą?

– Visada sakiau ir dabar pakartosiu, kad visi mano tapybos darbai kažkuria prasme yra autoportretai… Visa, ką vaizduoju, apie ką rašau ar dalijuosi pasakojimais, – dienoraščiai: ne tik save žmogus parodo kūryboje, bet ir pasaulį, savo akimis pamatytą, savo galva suprastą jo prasmę… Dar viena mėgstama mano tema – apie tai, jog praeitį galime dokumentuoti, jei pasiruošę esame ar tikime, kad esame užsitarnavę, nėra kitos išeities, kaip jos svorį į ateitį nešti. O galime praeitį perrašyti, užsirašyti ją sau tokią gražią, kad ji mums nieko nesvertų, kad mes ją tik kaip idealą, etaloną, gražią ar šlovingą svajonę ateičiai pasiimtume, lengvą kaip plunksnelę, todėl mano darbai visada saulėti, pozityvūs ir optimistiški – kitas, kitoks pasaulis, kuriame man mielai norėtųsi gyventi.

Į jį pasisvečiuoti pakviečiu ir atėjusius mano parodų aplankyti žmones. Darbus šįkart atvežiau visus naujus, dar niekur nerodytus, ir žiūrovams bus spręsti, kiek jie tęsia jau esančias siužetines mano kūrybos linijas, o kiek yra nauji personažais, situacijomis, temomis. Technika ta pati, kiaušininė tempera ant medžio, nors jai jau irgi vis sunkiau darosi išlikti nepasikeitusiai…

 

 

Parodą noriu padovanoti savo tėvų auksinių vestuvių jubiliejui, su kurio data atidarymas beveik ir  sutampa, pasveikinti juos, su dėkingumu prisiminti gražiausias akimirkas ir pasiimti jų šviesą gyventi toliau.

Daugiau apie autorę ar jos veiklas www.gaivapaprastoji.lt