T. Bakučionis. Ko valdžia negali daryti, jei nori sugrąžinti emigrantus (2)

Tomas Bakučionis | Asmeninė nuotr.

Stengiuosi nekreipti dėmesio į žiniasklaidoje laikas nuo laiko metodiškai pasirodančius piarinius pamokomuosius rašinėlius, tačiau norom nenorom akis ima ir užkliūva. Prieš keletą dienų Delfi.lt paskelbė Kotrynos Stankutės-Jaščemskienės rašinį „Penki pasiūlymai, kad daugiau lietuvių grįžtų“. Straipsnio autorė yra įmonės „Global lithuanian leaders“ biuro direktorė. Suprantu, kad jaunąją autorę įkvėpė jau ne pirmą kartą viešai nuskambantys politikų godojimai apie emigracijos stabdymą ir emigrantų sugražinimą.

Neketinu daug diskutuoti su autore, juolab Delfi puslapiuose (nes nepriklausau pateptųjų ratui), tiesiog jos tekstas mane paskatino vėl grįžti prie seniai įsiskaudėjusių mūsų problemų. Baigiant komentuoti minėtą tekstą pasakysiu tik tiek, kad iš penkių straipsnio autorės siūlymų tik vieną  – tampraus ryšio su mūsų diaspora palaikymą, laikyčiau realiu ir galinčiu turėti tam tikrą politinį pagrindą, tačiau ir šiam gražiam šūkiui būti įgyvendintam kol kas nėra teisinių prielaidų (turiu omeny dvigubos pilietybės instituto klausimą). Visa kita šiame tekste tėra šimtus kartų girdėti „politkorektiški“ lozungai iš serijos apie „socialinės atskirties mažinimą“ ir neturi jokio realaus pagrindo ir įgyvendinimo perspektyvos dabartinėje politinėje sistemoje. Pavieniai išvardyti pozityvūs įkurto verslo Akmenėje ar Šalčininkuose pavyzdžiai neatskleidžia sisteminių valstybės problemų ir autorė nepasiūlo jokių sisteminių sprendimų, kad naujų verslų kūrimasis taptų įprastas ir gerokai gausesnis.

Kalbama apie jaunus profesionalus: pagal programą „Kurk Lietuvai“ dirbti valstybiniame sektoriuje sugrįžo jau 108 jauni profesionalai, iš kurių 3 tapo premjero Sauliaus Skvernelio patarėjais. Tačiau ar valstybinis sektorius kuria didžiausią pridėtinę vertę? O kur kiti 50 000 išvykusių per metus, tarp kurių be abejo taip pat daug profesionalų? Ar sudarytos bent prielaidos, kad tie jaunieji profesionalai taptų viduriniąja klase? Juk pagrindinis bet kurios civilizuotos valstybės ūkio variklis yra ekonomiškai stipri vidurinioji klasė, juolab, kad Lietuvos atveju negalime kalbėti apie į valstybės kišenę byrančius „naftos dolerius“. Kažkas turi dirbti paprastus, kasdienius darbus (intelektualius ar mažiau intelektualius), ir ne tik Vilniuje ar Kaune. Tačiau tie „kažkas“ už tą dirbamą kasdienį darbą turi tiesiog gauti sąžiningą ir žmogaus orumo nepažeidžiantį atlygį, turi teisę oriai pragyventi iš savo darbo, neprašydami socialinių pašalpų.

Tik nepradėkite sekti pasakų, kad lietuvių darbo našumas žemas… Visuomenė nori ne pasakų apie verslumą ir lyderystę, bet nori matyti tokius valdžios sprendimus, kurie leistų kalbėti bent jau apie prielaidas sąžiningiems santykiams tarp darbdavių ir darbuotojų, tarp valdžios ir piliečių.

Kad jau užsiminiau apie lyderystę… Visi lyderiais negali būti, o ir nereikia, tačiau lyderiai negali atsirasti tuščioje erdvėje, juos „išaugina“ vėl gi – stipri vidurinioji klasė ir be abejo – pažangi, demokratiška ir humanistiniais pagrindais surėdyta švietimo sistema. Vakarų demokratinių šalių pavyzdžiai tai labai vaizdžiai byloja. Bet ką darė iki šiol (ir kol kas daro) Lietuvos valdžia – visais įmanomais būdais smaugė vidurinę klasę, priiminėjo tokius sprendimus visose srityse, kad vidurinė klasė kaip tokia išnyktų. Pasakysiu dar daugiau – stipri vidurinioji klasė yra stiprios pilietinės visuomenės ir stiprios valstybės pamatas.

Paklausite, kokie receptai viduriniąjai klasei stiprinti? Jų yra tikrai kur kas daugiau nei tie penki minėtos autorės pasiūlyti. Čia turime kalbėti apie mokesčius ir mokesčių administravimą, apie sąlygas pradedančiam smulkiam ir šeimos verslui, apie tebeklestintį nepotizmą ir protekcionizmą tame pačiame viešajame sektoriuje (nepaisant 108 jaunų įsidarbinusių profesionalų), pagaliau apie mūsų teisinę sistemą ir teismus, kur eilinis žmogus kaip asmenybė ir esminis teisinių santykių subjektas apskritai nebematomas, o tik copy-paste principu surašyti procesiniai dokumentai ir įvairūs administraciniai raštai rašteliai, na ir nesibaigiantį valdžių lupikavimą įvairių mokesčių mokestėlių ir rinkliavų rinkliavėlių pavidalu.  O juk emigrantai kur nors Anglijoje ar Ispanijoje turi laiko paskaityti mūsų žinių portalus, todėl anų minėtų dalykų neturėtų apskritai būti, jei Lietuvos politikai nori, kad emigrantai sugrįžtų.

Nesyk viešojoje erdvėje iš mūsų verslo elito nuskambėjo: „būkime atviresni kitų šalių darbo jėgai“ – tą patį šūkį eksploatuoja ir minėta autorė.  Atsakysiu jiems paprasčiau – o gal tuos 27 metus Lietuvos valdžia turėjo būti kur kas atviresnė savo piliečiams, verslo elitas turėjo suvokti būtinybę nors kažkiek atviriau pasidalinti pelnais su savo darbuotojais, užuot įsigijus eilinę jachtą ar sraigtasparnį? Kol kas dar neišgirdau nė vieno mūsų nominuoto analitiko (a la Gitanas Nausėda ar Žygimantas Mauricas) paaiškinimo, kaip galėjo nutikti, kad augant BVP ir bendrai šalies ekonomikai, vidurinioji klasė nestiprėja, o atvirkščiai – nuskursta ir tampa vargingąja klase. Gal vilčių ir aiškumo suteiks dabartinis Socialinių reikalų ministro Lino Kukuraičio patarėjas prof. Romas Lazutka? Tačiau kol kas nematau ir dabartinių politikų atvirumo, nes nepatogios temos apie cinišką farmacininkų „bespredelą“ mūsų rinkoje, apie energetikų įmonių siautėjimą po piliečių kišenes mandagiai nutylimos ir apie jokius sisteminius sprendimus šioje srityje nediskutuojama.

Tuo tarpu kalbėti vien tik apie BVP perskirstymą ir solidarius (progresinius) mokesčius jau nepakanka. Norint rasti atsakymus į šiuos nepatogius klausimus, turime grįžti prie sisteminių politinės santvarkos ir politinės kultūros klausimų, ir sąžiningai atsakyti, ar Lietuvos piliečiai gali realiai įtakoti valdžios sprendimus ir ar visų lygmenų Lietuvos valdžios yra atskaitingos piliečiams, ne atskiroms verslo ar interesų grupėms, o būtent visiems piliečiams? Šioje vietoje pridurčiau, kad ir Seimo narių skaičiaus mažinimas tėra tik žongliravimas aritmetika, bet ne sisteminis atstovavimo ir atskaitomybės problemų sprendimas.

Rašantys ir skelbiantys panašius į pacituotąjį tekstus, vis dar tiki arba apsimeta tikintys, kad Lietuvos visuomenę galima toliau maitinti glamūrinėmis antraštėmis ir piariniais paprotinimais apie „sėkmingus startuolius“. Kaip jau minėjau, realybė yra gerokai kitokia. Kaip turi jaustis eilinis pilietis, kurį „dulkina“ savivaldybės ar kokios statybų inspekcijos biurokratai dėl jo kuklaus namelio remonto tuo metu, kai kiaulės akis įsistatęs „investuotojas“ buldozeriais nukasinėja visą paveldosauginį Misionierių kalną senamiesčio viduryje?

Ką turėtų galvoti apie valstybę eilinis rinkėjas, kurio rinktas politikas (turintis teisininko diplomą) „įjungia durnių“ ir būdamas jau specialiuoju liudytoju baudžiamojoje byloje, toliau šuoliuoja į rinkimus ir į Seimą? Kaip turi jaustis tas pats rinkėjas, kai jį eilinį kartą išduria jo išrinktieji ir toliau „stumia“ laukinio liberalizmo Darbo kodeksą? Kaip turi jaustis mokytojai ir visa švietimo bendruomenė, kai Švietimo ministrė užsiundo visą kohortą piarinių raštininkų, bandančių visus įtikinti vėjais Ministrės galvoje apie prailgintų mokslo metų gėrį? Beje, šie prailgintų mokslo metų vėjai švilpauja tuo metu, kai iškyla Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro istorija, kur buvusi ŠMM ministrė atrėžė tam centrui nemenko nekilnojamo turtelio nežinia už ką, o dabartinė ŠMM (tuometinė MOSTA vadovė) užsiėmė ramia stebėsena, t.y nosytę pudravo, kai tas KMPMC „šiaudinius“ diplomus kairėn-dešinėn dalino. Klausimas tik, ką veikia tie viešajame sektoriuje įdarbinti 108 profesionalai, jei ŠMM galvoje švilpauja anaiptol neprofesionalūs vėjai?

Ką turėtų galvoti tūlas bibliotekininkas ar bet kuris kitas kultūrininkas, kai nacionalinių teatrų vadovai bei kiti –  lygesni už lygius ramia sąžine prisidūrinėja prie savo algų „konsultuodami“ VšĮ „Vilniaus festivaliai“? Tokių ir panašių klausimų iš kone kiekvienos mūsų valstybės srities galima būtų suformuluoti visą pluoštą. O juk emigrantai visą tai stebi, jie juk – ne kvailiai, ne dundukai, kaip neseniai rašė Indrė Makaraitytė, narstydama kito Mindaugo (ne karaliaus) santykius su „Rosatomu“.

Beje, šioje istorijoje mūsų laisvojo žodžio analitikai ir ekspertai kažkodėl nutyli vieną svarbią detalę. Jau buvo skelbta, kad mūsų saugumiečiai apie Mindaugo Basčio santykius su „Rosatomu“ ir Rusijos FSB-GRU žvalgybininkais dar 2010 metais buvo surinkę pakankamai storą dosje. Toji nutylima detalė yra ta, kad tuometinei Seimo vadovybei ši VSD surinkta informacija turėjo būti žinoma. Tuo metu valdžioje buvo konservatoriai su liberalais, o Seimui pirmininkavo Irena Degutienė… Voilà, tie patys konservatoriai, kurių pateptasis lyderis nūnai TV ekranuose postringauja apie apkaltas Basčiui ir Steponavičiui, tų pačių konservatorių pateptasis lyderis, siūlęs Ramūnui Karbauskiui tikrintis lojalumą pas saugumiečius. Čia klausimas jau p. Indrei Makaraitytei būtų, tai čia kas tie dundukai?

Tiesiog mūsų Marijos Žemės pateptieji įsivaizduoja, kad aplink juos vieni dundukai, kuriems galima sekti pasakas apie moralią politiką (čia pat meluojant ir slapukaujant), apie lyderystę, verslumą ir našų darbą. Bet tai jau pateptųjų problema ir asmeninė tragedija. Tik štai lietuviška lyderystė, panašu, kad yra neatsiejama nuo už ausų ištempto politinio anūko statuso. Tik turėkite omeny – emigrantai apie tai skaito, mato ir viską supranta, kas čia vyksta iš tiesų ir tai tikrai nėra jiems paskata grįžti. O paskata pagalvoti apie grįžimą bus tada, kai jie girdės ne plepėjimus apie „profesionalus“, bet matys atsakingą ir sąžiningą valdžios politiką, ne aritmetines dėliones „141 – 101“, o priimamus sisteminius sprendimus.