Kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pamynęs iš romėnų atėjusį klasikinį teisės principą „nemo iudex in causa sua“ (niekas negali būti teisėju savo byloje), apgynė visų pirma savo gildijos merkantilinį interesą, jis uždegė žalią šviesą mūsų politikams be ceremonijų populistiškai vanoti mūsų teismus, kalbant apie moralę ir teismų sprendimų moralumą. Daliai visuomenės toks politikų populizmas išties padarys įspūdį, kaip matyt padarė įspūdį ir graudūs Premjero bei Prezidentės komentarai apeliuojant į minėtu Konstitucinio teismo verdiktu pamalonintus teisėjus bei politikus ir nuskriaustus mokytojus bei kultūros darbuotojus.
Tačiau po paskutinio Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokšto komentuojant galutinius ir neskundžiamus Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus V.Giržado ir V.Gailiaus bylose, kita dalis visuomenės turėjo rimtai susimąstyti apie tai, kad nušalintojo prezidento Rolando Pakso „prakazai“ su jo „draugeliu“ J.Borisovu yra tik „žiedeliai“ ir išdykusių didelių berniukų žaidimai, palyginus su dabartiniais valstybės Vadovės komentarais.
Bet esmė čia ne 10-ies metų senumo R.Pakso istorija. Komentuodama minėtą Vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, Prezidentė leido sau liapsusą, kurio normalios politinės konkurencijos sąlygomis normalioje valstybėje neleistų sau joks kitas valstybės vadovas likus pusmečiui iki Prezidento rinkimų! Prezidentė leido sau nusišnekėti teigdama, kad esą procedūriniai pažeidimai tiriant V.Giržado patikros melo detektoriumi ir atleidimo iš darbo teisėtumą yra nesvarbu, svarbu yra melo detektoriaus rezultatai, kurių joks teismas negali pakeisti ir taškas! Prezidentės komentaruose slypi ir ganėtinai ciniška technokratinė logika – aparatas yra viskas, žmogus yra niekas! Taip, pakeisti detektoriaus rezultatų teismas neturi galios, tačiau netikiu, kad Prezidentės D.Grybauskaitės patarėjų komandoje nėra teisininko, kuris nesugebėtų Prezidentei paaiškinti, jog veikiausiai su žiburiu nerastume tokios bylos, kurioje verdiktas būtų priimtas vadovaujantis tik melo detektoriumi!
Antras svarbus aspektas yra tas, kad detektoriaus rezultatas tiesiogiai susijęs su žmogiškuoju faktoriumi tiek formuojant klausimus, tiek registruojant ir analizuojant atsakymus, štai čia ir prasideda visi įstatymo normaliai nesureguliuoti „žmogiškieji“ žaidimai. Ir trečia, ką turėtų labai aiškiai suprasti ir Prezidentei paaiškinti jos teisininkai – procedūrinių taisyklių ignoravimas valstybei – ES ir Europos žmogaus teisių konvencijos narei gali kainuoti ir konkrečią sumą iš mokesčių mokėtojų pinigų, kaip beje ir vieši Prezidentės ar kokio nors Aukščiausiojo teismo pirmininko (pavyzdžiui – apie teisinės sistemos pūlinį) komentarai vieno, ar kito asmens atžvilgiu.
Pagaliau – procedūrinių taisyklių laikymasis užtikrina asmenų teisių apsaugą bet kuriame teisiniame procese, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo yra statutinis pareigūnas, ar eilinis valstybės pilietis.
Nepaisant to, kad viešoji opinija šioje istorijoje buvo ir yra palanki V.Giržadui bei V.Gailiui, Prezidentė gali sau leisti spjauti ir ant viešos opinijos ir kvestionuoti teismo sprendimą todėl, kad kaip jau užsiminiau, artėjančiuose Prezidento rinkimuose jokia reali konkurencija jai negresia. Būsimuosiuose Prezidento rinkimuose dabartiniam Premjerui Algirdui Butkevičiui (jei jis apsispręs juose dalyvauti) veikiausiai teks kuklus „demokratinės santvarkos“ statisto vaidmuo, neturint realių galimybių konkuruoti su Dalia Grybauskaite, tačiau suteikiant galimybę politiniam ir teisiniam elitui prieš Europą užsidėti „varnelę“ – „pas mus su demokratija viskas OK, šypsokimės visi!“, nors tikra politinių lyderių konkurencija net nekvepia ir artimiausiu metu tikrai nekvepės.
Kita vertus manau, jog D.Grybauskaitė tokiais komentarais teismo sprendimo atžvilgiu, pasiuntė primityvią, bet veiksmingą viešųjų ryšių žinią eiliniams piliečiams, kad ji kaip ir jie linkusi kritikuoti piliečių nemėgstamus teismus ir kvestionuoti jų sprendimus. Kita žinutė – putiniško stiliaus, „aš čia vadas, nekiškit nosies!“ – skirta teismams, teisėsaugos tarnybų pareigūnams ir politikams. Deja, tiek politikai nuo valdančiųjų iki opozicijos, tiek teisininkų elitas nuo akademikų iki teisėjų tarybos, nuolankiai tyli ir Prezidentės komentarus nuryja kaip privalomą žuvies taukų šaukštą sovietiniame vaikų darželyje. Prielaidos ir pagrindai Prezidentės apkaltos procesui būtų, tačiau tam nėra parlamento politinės valios. O jos ir negali būti, nes tiek valdantiesiems, tiek opozicijai tokia bekonkurencinė monopolinė politinė sistema yra labai patogi ir palanki, užtikrinanti jų gerbūvį.
Prie tokios sistemos įtvirtinimo svariai prisidėjo tiek dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, tiek ir paminėtas Konstitucinis teismas. Turiu omeny šių subjektų „nuopelnus“ įtvirtinus naujas politinių partijų finansavimo nuostatas, užtikrinusias šiltą ir patogų seiminių partijų egzistavimą iš mokesčių mokėtojų pinigų, o svarbiausia – tikros ir sąžiningos politinės konkurencijos nebuvimą. Panašu, kad monopolinės ar diapolinės erdvės tapo išskirtiniu Lietuvos bruožu. Monopolinė prekyba, monopoliniai šilumos ūkiai, iš esmės monopolinė (o veikiau – kartelinė) bankininkystė ir energetika.
Panašu, kad prie tokio partinio-finansinio monopolio ir finansinių schemų, dėl ko ne tik darbiečiai, bet ir visos sisteminės partijos turėtų sėdėti teisiamųjų suoluose, prisikapstė ir V.Gailius su V.Giržadu. Tokia jų atleidimo priežasties versija kol kas atrodo labiausiai įtikinanti.
Bet koks monopolis (tiek ekonominis, tiek politinis, tiek informacinis ar teisinės minties) valstybės mastu pradeda veikti kaip labai pavojingas destrukcinis mechanizmas, gniuždantis bent jau formaliai demokratiškai surėdytos valstybės pamatus, iškreipiantis valstybės valdžios ir piliečių bei jų bendruomenių santykius, pagaliau – naikinantis elementarų piliečių pasitikėjimą savo valstybe. Normalaus mąstymo žmogui – pasirinkimo neturėjimas kelia visišką neviltį, nes neturint pasirinkimo apima panika ir baimė. Pasirinkimo nebuvimas iš esmės visose viešojo gyvenimo srityse ir visų pirma viešojoje politikoje veda mūsų valstybę ir visuomenę prie pražūties slenksčio. Ar ir ne tai yra viena iš mūsų piliečių emigracijos priežasčių?
Visa autoriaus išdėstyta valstybės valdymo vyksmo diagnozė yra absoliučiai teisinga.
Tačiau gal būtų vienas – “bet”… – ne dėl darbiečių apskritai, o tik konkrečiai dėl Uspaskicho. Ar nebūtų galima manyti, kad viskas, esant išdėstytai padėčiai valstybės valdyme, radosi dėl to, kad jis galimai buvo ir liko principingesnis už “sistemininkus”, taigi, nepritapo prie jų.