A. Martinkus. Apie vieną Lietuvos homo liberalis ir Rusijos homo sovieticus panašumą (16)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Dviejų skirtingų ir netgi antagonistinių vertybių sistemų atstovai, garsiai skelbiantys giną vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, o savo oponentą vaizduojantys kaip didžiausią „civilizacijos“ priešą, žvelgiant iš trečiosios vertybių sistemos pozicijos, abu gali būti laikomi vienodai bjaurių ir žmonijai pražūtį nešančių dvasios klystkelių šalininkais. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra gaji nuomonė, pakelta net į valstybinės politikos lygį, kad nacizmas ir komunizmas yra vienodai bjaurios ir nusikalstamos totalitarinės sistemos. (Nors tokiai nuomonei, aišku, nepritartų ir ją laikytų šventvagiška naciai, paskelbę „kryžiaus žygį“ prieš komunizmą – didžiausią ir mirtiną „Europos civilizacijos“ priešą. Šiai nuomonei vis dar nepritaria didžioji dalis Rusijos gyventojų, įsitikinusių, kad būtent jų – anuomet komunistinė – šalis įnešė didžiausią indėlį į Europos išvadavimą iš „rudojo maro“.)

Žvelgiant iš šio teksto autoriaus vertybių sistemos pozicijos, taip yra ir homo liberalis ir homo sovieticus bei jų atstovaujamų vertybių sistemų atveju. (Nors tokiam požiūriui, aišku, nepritartų, jį laikytų šventvagišku ir, ko gero, pasijustų asmeniškai jo įžeisti tiek aršūs stalinistai ir mumijos Raudonojoje aikštėje garbintojai, triukšmingai demonstruojantys savo emocijas kokioje nors Rusijos televizijos pokalbių laidoje, tiek ne mažiau aršūs liberalūs dabartinio Rusijos režimo kritikai, „demokratijos“ ir „žmogaus teisių“ garbintojai, svaidantys prakeiksmus „Putino diktatūrai“ „Laisvosios Europos“ ir „Echo Moskvy“ eteryje. Nepritaria šiam požiūriui ir neoliberalios Lietuvos valstybės propaganda, todėl viešojoje erdvėje iš homo sovieticus visaip tyčiojamasi, o homo liberalis visaip liaupsinamas.) Kodėl būtent Lietuvos homo liberalis ir būtent Rusijos homo sovieticus? Todėl, kad minime Rusijos valstybingumo, o po metų minėsime Lietuvos valstybingumo lemtingų transformacijų šimtmetį.

Pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, Europa gyvena Revoliucijos epochoje. Prieš šimtą metų daugiau kaip 9/10 buvusios Rusijos imperijos teritorijos po kruvinų grumtynių nacionalinė idėja (atstovaujama tiek vadinamojo Baltojo judėjimo rusų, tiek nepriklausomybės siekusių kitų – pavyzdžiui, Užkaukazės – tautų) pralaimėjo internacionalinei komunizmo idėjai, kurios atstovai šventė, jų įsitikinimu, „pažangos“ pergalę prieš „reakciją“ ir pradėjo socialinės inžinerijos eksperimentą, kurio vienas pagrindinių rezultatų buvo homo sovieticus atsiradimas.

Dėl lietuvių, latvių ir estų tautų ryžto bei palankiai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių anuomet nacionalinę idėją pavyko apginti rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Deja, 1940 m. tokio ryžto stokos ir nepalankių geopolitinių aplinkybių derinys lėmė Baltijos valstybių įtraukimą į komunistinį socialinės inžinerijos eksperimentą ir homo sovieticus kūrimo erdvę. Trumpas nacionalinės idėjos renesansas Baltijos šalyse 1988–1991 m., Revoliucijos epochos dvasios akimis žiūrint, buvo viso labo „reakcingos“ praeities šmėklos prisikėlimas, reikalingas nebent tam, kad būtų padėta (panašiai kaip į pilietinės religijos statusą pretenduojanti modernaus nacionalizmo ideologija padėjo griauti sparčiai nuo krikščionybės tolstančios Europos monarchijas) vienai Revoliucijos epochos dvasios emanacijai nugalėti kitą – jau „atgyvenusią“ ir todėl tapusią „reakcingą“ – Revoliucijos epochos dvasios emanaciją (tą, kurios produktas buvo homo sovieticus). „Mauras padarė savo darbą, mauras gali išeiti“, – toks yra Revoliucijos epochos dvasios požiūris į modernųjį nacionalizmą. Trumpą nacionalinės idėjos renesansą Baltijos šalyse (kaip ir kitur pokomunistinėje erdvėje) pakeitė internacionalinis (globalistinis) neoliberalus socialinės inžinerijos eksperimentas, kurio vienas pagrindinių rezultatų yra homo liberalis.

Mysterium tremendum et fascinans – bauginanti ir žavinti paslaptis – taip Rudolfas Oto (Rudolf Otto) 1917 m. išleistoje knygoje „Das Heilige“ nusakė bet kokio religinio potyrio esmę. Šita mysterium tremendum et fascinans vyksta Abraomui aukojant Izaoką, Molocho garbintojams metant į krosnį stabui aukojamus vaikus, Jėzui aukojant save, actekų šventikui išplėšiant aukai širdį. Šita misterija vyksta krikščionių šventųjų Mišių metu, garbinant Proto deivę Paryžiaus Dievo Motinos katedroje ir minioms šaukiant „Heil Hitler!“ Ir būtent tokios mysterium tremendum et fascinans akivaizdoje pasijunta šių eilučių autorius, regintis dabartinių Lietuvos homo liberalis ir Rusijos homo sovieticus dvasios giminystę, pasireiškiančią tuo, kad abi šios socialinės homo rūšys ant „pažangos“ religijos aukuro pasiryžusios aukoti hekatombas žmogiškų aukų. Rusijos homo sovieticus liaupsina žmogėdrišką, dešimtis milijonų gyvybių pražudžiusią sociopolitinę santvarką už jos „pasiekimus“ – šalies industrializaciją, nemokamą švietimą ir sveikatos apsaugą, pergalę Antrajame pasauliniame kare, pasaulinės galybės statusą, skrydžius į kosmosą ir t. t., ir pan.

Lietuvos homo liberalis gieda ditirambus žmogėdriškai, per ketvirtį amžiaus šalies gyventojų skaičių visu milijonu sumažinusiai sociopolitinei santvarkai už kiek kitokio pobūdžio „pasiekimus“ – narystę Europos Sąjungoje ir NATO, galimybę laisvai keliauti po pasaulį, rengti seksualinių mažumų eitynes ir rinktis iš gausaus dešrų asortimento prekybos centruose. (Ditirambų giedotojai nekalba apie tai, kad dideliu dešrų pasirinkimo malonumu mėgaujasi mažuma iš dar likusių gyventi Lietuvoje, o dauguma turi tenkintis dešromis, kurių kokybė tikrai nėra aukštesnė už „brandaus socializmo“ laikotarpio dešrų kokybę.)

Lietuvoje esama entuziastų, siekiančių išplėsti „genocido“ sąvoką taip, kad ji apimtų nusikaltimus ne tik tų, kurie ant Osvencimo vartų užrašė „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“), bet ir tų, kurie lietuvių tremtinių darbo jėgą naudojo Sibire ir kitose SSRS tremties vietose. Tik ar nuoseklumo dėlei nereikėtų šios sąvokos pritaikyti ir neoliberaliam „laisvo darbo jėgos judėjimo“ režimui, per ketvirtį amžiaus padariusio Lietuvai daug didesnių demografinių nuostolių negu komunistinis režimas per pusę amžiaus? Jungtinių Tautų Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį genocidu vadina veiką, „kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę“. Viena tokių veikų yra „tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį“.

Sprendžiant iš daugybės komentarų internete, nuomonė, kad neoliberali Lietuvos valstybė, „varydama“ žmones iš Lietuvos, užsiima būtent tokia veika lietuvių tautos atžvilgiu, Lietuvoje turi nemažai šalininkų. Dvigubos pilietybės įteisinimas reikalingas pirmiausia tam, kad, padidinus Lietuvos piliečių skaičių Lietuvos pilietybės atsisakiusiais ir kitos šalies pilietybę priėmusiais emigrantais iš Lietuvos (kurių absoliuti dauguma yra Lietuvai jau „mirusios sielos“), būtų nuslėptas nusikaltimo mastas. Šis mastas – tikrai ne mažesnis už komunizmo lietuvių tautai padarytus nusikaltimus.

„Dabartis dažniausiai būna akla savo pačios atžvilgiu. Tai ypač pasitvirtina tada, kai viltys imamos laikyti tikrove. Po metų minėsime modernios Lietuvos valstybės 100-metį. Deja, ši džiugi šventė, išliekant dabarties demografinėms ir emigracijos tendencijoms, taps pirmu ir paskutiniu lietuvių sukurtos valstybės šimtmečio paminėjimu.“ Taip prasideda Arvydo Juozaičio kalba, kuri turėjo būti pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje šių metų kovo 11 dieną. „Ji buvo suderinta su Seimo daugumos – Valstiečių ir žaliųjų partijos – vadovybe. Seniūnų posėdyje, reikalaujant konservatorių vadovybei, ji buvo atmesta“.

Nenuostabu, kad partija, kuriai kartu su socialdemokratais pasivadinusiais komunistais tenka didžiausia atsakomybė už precedento neturintį kraujo nuleidimą Lietuvai, nenori girdėti žodžių, įvardijančių jos pragaištingos veiklos pasekmes. Daug nuostabiau yra tai – ir tai taip pat yra mysterium tremendum et fascinans, – kad vienintelis miestas, pagal neoliberalios propagandos kriterijus „teisingai“ balsavęs (t. y. balsavęs už konservatorius) per pastaruosius Seimo rinkimus, yra tas, kuris tapo lietuviškas neoliberalios propagandos keikiamos homo sovieticus epochos metu. Kažkuo makabriškas ir siurrealistiškas dalies Vilniaus gyventojų pasipūtimas likusios Lietuvos atžvilgiu, žinant, kad Vilnius (beje, kartu su Klaipėda) labiau negu bet kuris kitas šalies miestas už savo lietuviškumą turi būti dėkingas kitiems Lietuvos miestams ir kaimams, taip pat… sovietmečiui. Kažkuo makabriškas ir siurrealistiškas Vilniuje sėdinčių politikų ir neoliberalių propagandininkų purvo pylimas ant kaimyninių valstybių, iš kurių viena buvo išvadinta „teroristine“, o kitos (beje, pirmosios sąjungininkės) sieną nuo Vilniaus centro skiria… vos trisdešimt kilometrų. Retas viešos nepagarbos kaimynui ir atstumo nuo sostinės iki kaimyno sienos santykio atvejis pasaulyje. Tarytum nebebūtų ko prarasti.

Vasario 16-osios Akto originalo atradimas nesugrąžins Lietuvai milijono vyrų ir moterų, prarastų neoliberalių kraujo nuleidimo procedūrų metu, o Europos kultūros sostinės vardo suteikimas Kaunui neatšauks kraupios statistikos, liudijančios, kad per ketvirtį amžiaus šitas miestas buvo „išlaisvintas“ iš beveik 130 tūkstančių gyventojų (nuo 419 745 1989 m. iki 292 677 2017 m.). Guostis galima nebent tuo, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog ne tik homo liberalis į kapus varomai Lietuvai neteks minėti savo valstybingumo 200 metų jubiliejaus, bet ir pati Žemės planeta, iškankinta ir išniekinta Kūrėjo priesakus pamiršusio Homo sapiens, atšauks šiai rūšiai savo svetingumą. Bet ar tai tikra paguoda?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. jo:

    Daug teisingų pastebėjimų, bet susidarė šlykštokas įspūdis, kad autorius apie Lietuvos demografinę bėdą kalba ne dėl Lietuvos problemų išsprendimo, atrodo, kad autoriui labiau rūpi sovietijos išteisinimas ir advokatavimas „dvejoms kaimyninėms valstybėms“, jaučiasi kremliškas pyktis už epitetą „teroristinė valstybė“.

    • Pikc:

      Taip, susidaro toks įspūdis – ir ne pirmą kartą. Tik gal tai ne tiek sovietijos teisinimas (greičiau – bandymas sušvelninti sovietų nusikaltimus), kiek simpatijos dabartinei Rusijai, kurią, panašu, autorius mato kaip atsvarą jam pasišlykštėjimą keliančiai (ir, manyčiau, gana pagrįstai) liberastijai. Išlenda tokios “ylos” kaip, pvz. “Todėl, kad minime Rusijos valstybingumo […] lemtingų transformacijų šimtmetį.” (ė, pala – KAS tie “mes”, kurie čia Rusijos jubiliejus mini?) ar “[…] nacionalinė idėja (atstovaujama tiek vadinamojo Baltojo judėjimo rusų […]” (pasirodo, carinės imperijos atkūrimo siekę Rusijos “baltieji” atstovavo “nacionalinę idėją”.:)).
      Mano galva, čia dar vienas jau atsibodusios dichotomijos “jeigu vieni blogi – tai kiti, reiškia, turi būti geri” pavyzdys – o juk tai, kad liberastija išties yra pražūtinga ideologija, niekaip nepaneigia fakto, kad Rusija nėra ir artimiausiu metu neketina tapti mums draugiška valstybe, atsisakiusia savo imperinių ambicijų, kad Putinas iš tikrųjų yra diktatorius ir kad Rusijos valdžia nespjauna į terorizmą, jei tik jis jai naudingas. Kaip nekeičia ir fakto, kad Putino kaip tradicinių vertybių gynėjo įvaizdis tėra propagandinis triukas, siekiant patraukti naivesnius eurosajūzo (ir Vakarų apskritai) liberastijai nepritariančius žmones.
      Vis dėlto, bolševikų/sovietikų palyginimas su liberal-neomarksistais (liberastais) – gana taiklus. O ar tie liberastai pasivadinę “liberalais”, ar “socialdemokratais”, ar “konservatoriais” – antraeilis ir iš esmės nereikšmingas dalykas. Juk Šiaurės Korėja irgi Liaudies Demokratine Respublika pasivadinusi. 🙂

      • Diedas:

        Prie komunistų gyvenau. Kaip atrodo brandus socializmas pamenu.Kokie svoločiai subrendę komunistai matau kas diena. Prieš metus buvau Kuboj. Komunistinis režimas nesužavėjo. Visi gauna maisto talonus, badu nemiršta, bet ir ne sotūs. Kas dirba dar ir uždirba. Viešbučio apsauginis per mėnėsį užtarnauja pinigų tiek, kad gali nusipirkt kavos kilogramą.
        Labai norėčiau sužinoti kur yra Liberastija, ar ta šalis kur liberastai valdžioje. Komentare jie prilyginti kiaulėms komunistams. Esu kaimietis ir tikiu tik tuo ką pats pamatau. Būtinai nuvažiuočiau pažiūrėt ir įsitikint savo akimis ar ten taip baisu kaip Piktcs aprašo.

    • Šiaudinis:

      Diedai

      Važiuok į Belgija ir Olandija, pagyvenk metelius, pavaikštinėk po naktini Amsterdamą, Roterdamo vartus… Pamatysi liberastus. Esmė yra ne koks ekonominis pragyvenimo lygis jeigu jau esi diedas iš kaimo turetum zinoti, esme yra kiek tos šalys naikina kulturas pasaulyje, ekosistemą, ir viską vercia į vartotoiška vergu kultūrą. Žinai kad žemėje vyksta masinis rušių nykimas ir retėjimas dėl užterštumo, kas veda link to, kad ir žmogui čia pasidarys baisu gyventi greit.

      • Diedas:

        Oj negaliu. Va čia tai komentaras. Kaip pirštu į dangų.
        Šiaudini, niekada nelošk jokioj loterijoj, nes praloši.
        Niekada nedeklamuok eilėraštuko apie kopečias ir pagaliuką, nes žydukas stovės šalia.
        Ponuli, jau penkeri metai kaip aš dirbu Olandijoj, su tautiečiais susitikt savaitgaliais važiuoju į Belgiją, Antverpę, o tamsta man pasakoji kas ten vyksta.
        Absurdiškumo viršūnė.
        Jeigu pats “liberastais” vadini iškrypėlius, tei ten jie nemėgstami labiau negu čia.
        Flamandų kalboj žodis “houmo”pats didžiausias įžeidimas.
        Anverpėj mačiau klubą su vaivorykšine vėliava, bet ten žmonės nesibūriuoja.
        Šiaudini, esi kremlinų propagandos auka.

        • JUOZAS:

          jeigu jau gyveni Olandijoje, tai turėjai matyti, kaip jaunimas luošinamas, liberalizavus lengvųjų narkotikų vartojimą. Turėjai pamatyti, kaip šalies ūkį kelia “pabėgėlai”iš rytų, turėjai matyti jų getus. Kalbėk apie tai, o ne girkis nebūtais pasiekimais.

          • Diedas:

            Įdomu, įdomu, bet mažoka. Skurdžios kremlinų naujienos.
            Luošiai, getai. pabėgėliai. Ir viskas.
            Sufantazuokit dar ką nors “kak kapitalizm gnijot”, papasakokit man apie Olandiją ir Belgiją, nes nieko nežinau.

          • Pikc:

            Ponai “Šiaudini” ir “Juozai”, ar tikrai matote prasmės su ligoniais ginčytis? Čia gi tas pats, kas su kokiu koloradiku apie rasieją kalbėtis – LYGIAI tiek pat “sveiko proto”, “objektyvumo” ir “adekvatumo”. 🙂
            P.S. Būtumėte paminėję kokią Angliją – “išaiškėtų”, kad veikėjas ir ten “dirba”. 🙂

  2. Diedas:

    Komunizmo šmėklos siautėja viešojoje erdvėje.
    Daug tuščių žodžių. konkretumo jokio. Straipsnis skirtas nukreipti dėmesį nuo nomenklatūros nusiklatimų.
    Tokie veikėjai paistantys apie kažkokį abstraktų liberalizmą, dangsto konkrečius asmenis turinčius pavardes, komunistinius privatizuotojus, oligarchus, parsidavusius valdžiažmogius, pavertusius Lietuvą savo kolūkiu, kuriame ne visiems užtenka vietos.

  3. alkanaitis:

    Andrius Martinkus parašė liūdną tiesą, bet tiesą dėl lietuvių tautos.Žinoma koncervams, liberalams ir buvusiems komunistams, ta tiesa nepatinka, bet tiesa lieka tiesa.

  4. Šiaudinis:

    Geras pastebejimas, pastebėjau šitą senai, bet tik dabar perskaičiau panašias mintis.

  5. Smikiz:

    Viena korekcija — Revoliucijos epocha Europoje, kaip rašė toks brazilų filosofas Oliverai, pradėtina nuo 1517 m., t.y. nuo M. Lutherio maišto.

  6. Vilniaus Žemaitis:

    Ne straipsnis, o tušti ir kv… paistalai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *